R. Trimakas. Pasaulis, kokiame ką tik gyvenome, išsisklaidė kaip dūmas

Rašydamas apie Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą (būtent – ne apie „įvykius Ukrainoje“, ne apie „separatizmą“ ar „teroristų veiksmus šalies Rytuose“), keliais sakiniais užsiminiau, kad Maskvos veiksmai kare su Ukraina nesunkiai nuspėjami, yra tik laiko klausimas, kada rusai iškrės kokią nors ypač kruviną niekšybę, trumpam pašiurpinsiančią nuolankius Rusijos partnerius Vakaruose. Taip ir nutiko – numušę Malaizijos keleivinį lėktuvą, dabar įžūliai ir kvailai neigia akivaizdžią savo kaltę, šmeiždami ukrainiečius.

Būsimasis laikas tapo būtuoju.

Užduotinas klausimas ne kaip, bet kodėl tai atsitiko. Versijų milijonai, dauguma iš jų – dezinformacinio karo šūviai, tačiau labiausiai tikėtini iš esmės du variantai: 1) apgirtę smogikai toli siekiančių kėslų neturėjo, tiesiog norėjo „ką nors“ numušti, pamatę galimą taikinį, sunaikino keleivinį lainerį. Vietiniai vadukai visam „rusų pasauliui“ pasigyrė dar viena įspūdinga (pagal žuvusiųjų skaičių) pergale prieš žydobanderovcus ir Geiropą; 2) smogikai įvykdė gautą įsakymą. Tikslas paprastas – numušus keleivinį lėktuvą, atsiras didesnė garantija, kad konkuruojanti (nuosaikesnė? ar tokia yra?) Kremliaus grupuotė nebandys „išsaugoti veido“ ir siekti kompromiso su Ukraina. Dabar tik pirmyn, iki galo, į rusų Ketvirtojo Reicho, Kremliaus propagandininkų pavadinto русский мир, griuvėsius.

Veikimo metodai kaip visada nuožmūs ir skystaprotiški. Suvokę, kas padaryta, karinę techniką, naudotą vykdant masinę žmogžudystę, viesulo greičiu nuvarė į saugią slaptavietę. Skubiai atliktas ypač slaptas tyrimas pagal tvarką, numatytą tokiems atvejams (juk šis nėra išskirtinis), po to įkaltis išmontuotas. Jokių fizinių įrodymų, kad raketa ar raketos buvo paleistos. Nieko nepavyks rasti. Niekaip nieko nebus galima įrodyti. Tuos, kurie numušė keleivinį lėktuvą, kruopščiai apdorojo specialiųjų tarnybų specai, tada išsklaidė po atokiausius Rusijos kampelius, įsakę tylėti. Po kurio laiko konstatuos jų mirtį neišaiškintomis aplinkybėmis.

Malaizijos oro lainerio duženas ir katastrofos vietą jau iššniukštinėjo Rusijos „ekspertai“, ištreniruoti kuo „švariau“ nuslėpti nusikaltimus, taigi Vakarų „partneriai“ gaus vien tai, kas nukenksminta. Laukuose, nusėtuose nekaltų aukų lavonais, kruopščiai padirbėjo ir „koloradiniai“ maitvanagiai, prisiplėšę visko, ko širdis geidžia – pradedant kreditinėmis kortelėmis, baigiant nužudytų vaikų žaisliukais (lygiai kaip ir Smolenske, kur sudužus Lenkijos prezidento lėktuvui, „gelbėtojai“ pirmiausia ištuštino žuvusiųjų pinigines).

Kokia pasaulio reakcija? Vakarų fronte nieko nauja – tuščiai deramasi su Iranu dėl branduolinio ginklavimosi, nuoširdžiai nerimaujama dėl „pažeidžiamų gėjų teisių“ Ugandoje… Aiškesnės griežtesnės reakcijos dėl nusikaltimų, jau padarytų ir tebedaromų Ukrainoje, galima tikėtis nebent iš Jungtinės Karalystės ir JAV respublikonų, kurių taip aršiai nekenčia kairieji, feministės, liberalai ir kitokie „progresyvūs“ veikėjai.

Rusijos karo nusikaltimų sąrašas (sadistiškos žmogžudystės, dangstymasis civiliais kaip gyvuoju skydu, įkaitų grobimas, marodieriavimas ir t. t.) anaiptol nėra baigtas. Laukite tęsinio. Kas dėsis toliau? Atsivertę istorijos studijas, kurių dar neperrašė Maskvos cenzoriai, skaitome pragaro, kuriame karo „smala“ verda jau šimtus metų, kronikas. Pavyzdžiui, apie Naugardo respublikos sunaikinimą XV amžiuje…

Modus operandi

Nereikia savęs apgaudinėti, ieškant paralelių, esą įrodančių, kad keleivinis lėktuvas ir vėl (!) numuštas „per klaidą“. Tai rutininis teroro ore aktas, kaip ir 1983 m., kai uniformuoti SSRS banditai numušė Pietų Korėjos oro lainerį. Sistema veikia neužsikirsdama. Masinės žmogžudystės link buvo nuosekliai žygiuojama ne vienus metus, „epizodas“ Smolenske, kai neva „paslaptingai sudužo“ Lenkijos prezidento lėktuvas, buvo tik tarpinė stotelė. Taip, skaudžių, baisių katastrofų pasitaiko visur. Tačiau kaimyninėje Rytų šalyje žmogaus gyvybė tiek anksčiau, tiek dabar nieko nereiškia, kaip ir jis pats – nepagarba individui, sistemingas asmenybės trypimas įrodo sistemos gyvybingumą. Tai, kas Vakaruose laikoma protu nesuvokiamu košmaru, Kremliaus šešėlyje yra normali kasdienybė, tam nė neieškoma alternatyvų. Įsivaizduojamų, įsikalbėtų priešų paieškos yra ritualinis Rusijos imperinės didybės patvirtinimo aktas. (Toks Žirinovskis, trykšdamas psichiškai nesveiku entuziazmu, aiškina, kad Rusija atakuos savo priešus bet kuriame pasaulio taške. Juokdarys? Tačiau argi ne caro žodžiai skamba juokdario lūpomis?)

Taip, mes tai padarėme! – niekindami žuvusiųjų kūnus, sumetę juos į juodus šiukšlių maišus, tyčiojasi smogikai. O kaip jūs dabar elgsitės, politiškai korektiški euroliurbiai? Paduosite į teismą?

Atsargūs veblenimai, beje, aidintys ir Lietuvoje, esą neskubėkime daryti išvadų, palaukime, ką pasakys ekspertai, jokiu būdu nekelkime nereikalingos įtampos (įsižiūrėkite, kas taip kalba!), tėra informacinė priedanga, bandant užglaistyti dar vieną putleriškojo režimo karo nusikaltimą. Kuo daugiau pateikiama įrodymų, kas tai padarė ir kaip tai įvyko, tuo gausiau per visus Maskvai prieinamus informacinius kanalus liejasi Kremliaus demagogija ir melas. Indoktrinacinių paistalų toksinais nuodijamos ir mūsų piliečių smegenys. Esą „viskas kur kas sudėtingiau negu atrodo“, net nenuginčijami faktai, sveiko proto argumentai – tai tik „politikavimas“, kuriuo siekiama „apšmeižti ir apjuodinti Rusiją“. Atsiranda net asmenų, šventai tikinčių, esą dėl lėktuvo žūties kaltos… Jungtinės Amerikos Valstijos (tai „Centrinės žvalgybos valdybos darbas“). Jei kalbėjai su vienu tokiu, vadinasi, kalbėjai su visais.

Iš Rytų ateina ne vien dujos ir nafta. Iš Rytų sklinda tamsa ir vergovė. Deja, rytietiškos proto sutemos Europos geopolitinėse platumose pernelyg užsitęsė. Nekeista, kad putinai ir ahmadinedžadai tik juokiasi, išgirdę apie vadinamąsias naujas „sankcijas“. Europos Sąjungos politika šiuo klausimu – tai menkybės apoteozė ir pasityčiojimas iš pačių savęs. Berlynas, o ypač Paryžius ieško vis naujų „gerų progų patylėti“, kad tik nereikėtų nieko daryti (negi galima atsisakyti pelningo sandėrio ir neparduoti Maskvai puolamosios ginkluotės, pavyzdžiui, laivų „Mistral“, iš kurių vienas ir pavadintas ypač tinkamai – „Sevastopolis“, t. y. kaimyninės valstybės miesto, kuris jau okupuotas, vardu…). Žuvusiųjų skaičius netrukus nustos stebinti. Jeigu ir toliau taip eisis, Rusija drąsiai pradės etninį ukrainiečių valymą iš Ukrainos. Daugiau negu akivaizdu, kad Ukraina nebus galutinis taškas, nes imperinis apetitas didėja bevalgant.

Deja, pripažinti akivaizdžius dalykus yra sunkiausia.

Atrodo, Winstonas Churchillis yra sakęs: jeigu šalis, rinkdamasi tarp karo ir gėdos, pasirenka gėdą, ji užsitraukia ir karą, ir gėdą.

Istorija, kurios nebuvo

...Įsivaizduokime: 1939-ųjų rugsėjis, po Lenkijos teritoriją važinėja tankų „Panzerkampfwagen II“, šarvuočių „Sonderkraftfahrzeug 251“ kolonos, šmirinėja pilki žmogėnai su Vermachto uniformomis be skiriamųjų ženklų. Lenkų kareiviai bejėgiškai žiopso pro karinių dalinių tvoras, nieko nedarydami. Jie vykdo gautą įsakymą.

Lenkija skundžiasi Tautų Lygai, ši „produktyviai“ posėdžiauja ir kepa rezoliucijas, ragindama parodyti politinę išmintį ir susitaikyti. Adolfas Schicklgruberis aiškina, neva lenkų prispausti Silezijos vokiečiai vietinėse žydų parduotuvėse prisipirko „Maschinengewehr 34“ kulkosvaidžių ir Vokietijos kariuomenės šautuvų „Gewehr 98“ kovai už savo teises su nelegitimiu Varšuvos režimu. Kova su „žydopilsudskininkais“ (rašoma kartu, kaip ir „жидобандеровцы“) įsibėgėja.

Britai su prancūzais atsargiai lemena apie kažkokias „sankcijas“, stengdamiesi šiukštu nepakenkti savo verslininkams, turintiems interesų Trečiajame Reiche. Prancūzai kaip tik baigia statyti Vokietijai naujos kartos lėktuvnešį – negalima leisti, kad ekonominių sunkumų prispausta Prancūzijos Trečioji Respublika prarastų šį pelningą užsakymą. Kodėl visa tai turėtų rūpėti Jungtinėms Amerikos Valstijoms? Tegul tie oportunistai patys susitvarko chaosą, kilusį Senajame žemyne. Nuo Veimaro Respublikos laikų Amerika keletą kartų siekė pagerinti santykius su Vokietija, net pasiūlė „santykių perkrovimo“ programą. Bet nepasisekė, gal nepakankamai jautriai atsižvelgta į Trečiojo Reicho interesus. Svarbiausia laikytis politinio korektiškumo ir „naujosios darbotvarkės“ – jokie žydų ir politinių opozicionierių nuogąstavimai neturi trukdyti sklandžiam bendradarbiavimui su Trečiuoju Reichu, kad būtų užtikrinta taika ir stabilumas. Labai teisingai pasakė pažangus ir politiškai korektiškas socialistas Marcelis Déat: „Kodėl [turėtume] mirti už Dancigą?“

Užimamas miestas po miesto. „Dancigo koridorius“ prarastas, naciai skubiai organizuoja „referendumą“: skambant Trečiojo Reicho himnui, pranešama, kad jų politiką palaiko daugiau kaip 100 proc. aneksuotos žemės gyventojų. UnserDanzig (rašoma kartu, kaip ir КрымНаш) teritorijoje mokytojai, leidę abiturientams sudainuoti Jeszcze Polska nie zginęła, išvejami iš darbo. Represijų ratas įsisuka.

Tačiau Dancigo „savanoriškas sugrįžimas“ į Trečiojo Reicho glėbį anaiptol nepadeda taško. Die Deutsche Welt, kaip ir русский мир, yra toks neaprėpiamas, kad Vakarų demokratija protu niekaip neįstengia jo suvokti. Per valstybinę sieną, kiaurą kaip rėtis, plūsta artilerija ir šarvuočiai su pėstininkų kolonomis. Ypač plačiai naudojamasi ginklais, kuriuos Lenkijos kariuomenė atidavė be šūvio. Išvaduotojų pagalbos šaukiasi Posenas ir Thornas, prie kurių prisijungia visas vokiečių pasaulis!

Vis dėlto Schicklgruberiui nepatinka pernelyg menkas, jo manymu, Volksdeutsche aktyvumas – nepakanka, apsikabinėjus spalvotomis patriotinėmis juostelėmis (nors tai ir džiugina tikrų vokiečių širdis), slampinėti Strasbūro, Roterdamo arba Rygos gatvėmis ir provokuoti muštynes. Supuvusiai Europai reikia kieto šeimininko. Šeimininkas ateina.

Baigėsi turininga 1939-ųjų darbotvarkė, įsibėgėja 1940-ieji: politinio korektiškumo ieties smaigalyje skriejantys Didžiosios Britanijos komunistai, palaikomi „progresyviosios visuomenės daugumos“, piktinasi britų lakūnais, kurie pakilo atakuoti Luftwaffe’s asų, virš Londono paslaugiai gabenančių humanitarinę pagalbą su pasirengusiais ją išdalyti desantininkais. Britų lakūnai privalo elgtis išmintingai ir sėdėti kareivinėse, kaip sėdėjo jų kolegos prancūzai. Juk Édouard’as Daladier parodė deramą išmintį – nesileido išprovokuojamas karui. Pasėdės perauklėjimo centre Aušvice ir išeis į laisvę kaip naujas tikras europietis. Gandai apie koncentracijos stovyklas yra „šlykštus antinacistinis melas“. Įžvalgusis ministras pirmininkas Neville’is Chamberlaine’as ras būdų, kaip užtikrinti trapią taiką. Gerai, kad MI5 agentai laiku likvidavo pavojingą ekstremistą Winstoną Churchillį (nušovė prie alaus baro) – karo kurstytojas, atstovavęs agresyviai ir atsilikusiai visuomenės daliai, vos nesukėlė konflikto visos Europos mastu...

Luganda už lango

…Vilniaus Šeškinės daugiabučio kiemelyje – šventė, aidint ausis nuo kaukolės plėšiantiems necenzūriniams keiksmams. Šalies piliečiai, išdidžiai atsisakantys kalbėti lietuviškai ir nenorintys integruotis į jokias lietuvas ar europas, džiūgauja aptarinėdami žinią, kad numuštas Malaizijos keleivinis lėktuvas. Po kiemą šlitinėjanti, smagiai įkaušusi, neapykantos viskam, kas nerusiška, tvirtai sulituota šutvė lygiai taip pat džiūgavo ir tada, kai Smolenske nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas ir kai Rusija užpuolė Gruziją.

Mikrosocialinis mėginys, visiškai tapatus nuo Klaipėdos iki Visagino imtinai. Amžiaus kategorija – nuo šešiolikos iki septyniasdešimt šešerių. Ir būtinai „Pervyj Baltijskij kanal“ su „Russkoje radio“ – tai kiaurą parą nenutylantis radijo taškas komunaliniame „rusų pasaulio“ bute. Vyksta visaliaudinė šventė, kaip pusę amžiaus kartojo sovietiniai politrukai. Siaubo epas „Pasaulinis karas Z“ kino ekrane yra gryniausias šnipštas, palyginti su pasauliniu karu R, vykstančiu realiame gyvenime.

Nereikia vėl savęs klausinėti, ką mes ne taip padarėme, kokių dar mūsų nuolaidų pritrūko, kad šitie žmonės jaučiasi svetimi X valstybėje. Jeigu nenori, vadinasi, negali, o versti juos integruotis nekyla ranka. Dėsninga, kad kiekvieną mielą dieną ir naktį kunkuliuojantis kriminalinis snukiadaužis anksčiau ar vėliau virsta „Lugansko liaudies respublikomis“, kurias kontroliuoja prižiūrėtojai iš Maskvos. Vietinės organizuotų nusikaltėlių „brigados“ (nuo Cchinvalio ir Tiraspolio iki Donecko ir Tartu), vykdančios Rusijos spectarnybų nurodymus, telkia pajėgas kovai su vietos „nacionalistais“ ir „fašistais“.

Čia prasideda šviesioji istorijos pusė. Kadangi niekas nenorėjo ne tik mirti, bet ir dirbti, į rekrūtus paimti narkomanai, kriminalinės padugnės ir šiaip duginiškos pakraipos psichopatai moka tik prievartauti, plėšti, kankinti NKVD stiliumi. Tačiau šventam pergalingam karui, kuris visus rusakalbius išvaduos iš kitakalbių priespaudos, reikia profesionalių diversantų ir provokatorių (tokių kaip Strelkovas su bendražygiais). Tokie įleidžiami (atkreipkite dėmesį – įleidžiami) ir į mūsų šalį. O kaip jie vadinami – ar „žaliais žmogėnais“, ar „turistais“, nereikšminga smulkmena. Kaip jų vadovybė nutars, taip ir pavadins.

Klausimas kompetentingoms institucijoms – kada pagaliau susizgribsite, dosniai dalydami leidimus gyventi Lietuvoje? (Tai retorinis klausimas, skirtas ne tiek konkrečiai institucijai, kiek plačiajai auditorijai, kuri snūduriuoja, panirusi į palaimingą pilietinės komos būseną. Ką mūsų „kontoros“ veikia, aišku ir be platesnių komentarų. Mūsų neva „lietuviškame“pachanate, klusniai prigludusiame prie putleriškos dziudocherijos kojų, viskas taip akivaizdžiai bergždžia, kad net liežuvis neapsiverčia be paliovos tą patį kartoti.)

Ukrainą gelbsti jos dydis ir gyventojų skaičius. Palyginkime:

• Krymo plotas – apytikriai 26 860 kvadratiniai kilometrai, ten gyvena daugiau kaip 2 350 000 žmonių (duomenys, koks buvo rusų piliečių ar rusų karinio kontingento dydis Sevastopolyje, prieš prasidedant karinei agresijai, diskutuotini, nes šio uostamiesčio statusas išskirtinis, gyventojų apskaita ten buvo vykdoma atskirai). Kryme iki aneksijos tarnavo 18 800 Ukrainos kareivių;

• Lietuvos Respublikos plotas – 65 301 kvadratinis kilometras, gyventojų skaičius, kaip spėjama, 2014 m. liepos mėn. buvo 2 930 865 žmonės (1). Lietuvos kariuomenės karių skaičius (tarp jų valstybės tarnautojų, karių savanorių, aktyviojo rezervo karių) – 15 300. Atkreipkite dėmesį: profesinės karo tarnybos karių šiemet skaičius svyruoja nuo 7700 iki 8500.

Karinę agresiją Kryme Rusija oficialiai pradėjo 2014 m. kovo 1 d. (nors į aktyvią agresijos fazę pereita gerokai anksčiau – vasario 20 d.). Farsas, vadinamas „referendumu dėl Krymo pusiasalio statuso“, įvyko 2014 m. kovo 16 d. Tai šiuolaikinio Blitzkriego, kuriam efektyviai padėjo, kurį palaikė vietinė vadinamųjų „rusakalbių“penktoji kolona, pavyzdys.

Lietuva nėra pusiasalis, kurį iš visų pusių suptų jūra ir kuris būtų su sausuma sujungtas siaura žemės juosta. Vis dėlto, nepaisant daugelio politikų pastangų paversti mūsų kariuomenę neįgalia, 300 naujųjų spartiečių, tikiuosi, sugebėtų pakartoti Termopilų žygdarbį.

Draskoma į gabalus Ukraina sugebėjo mobilizuotis ir pasipriešinti, atrėmusi pražūtingą prisitaikėlių ir net atvirai kapituliantiškai nusiteikusiųjų politiką, nepasidavusi efektyviai išskleistam, aktyviai veikiančiam ardomajam agentūriniam Rusijos tinklui. Turėdama beviltiškai demoralizuotas, nuskurusias ginkluotąsias pajėgas, būdama energetiškai absoliučiai priklausoma nuo Rusijos, jau nekalbant apie vos gyvą ekonomiką ir t. t., šalis vis dėlto laimėjo neįkainojamai brangaus laiko. Sujudo užpultos šalies gyventojai, pakilo priešintis ekspansijai, atslenkančiai iš Rytų. Valdžiai kaip įprasta susitarti dėl savižudiškos „sutarties“ sąlygų sutrukdė tauta, susitelkusi barikadose. O tautos susitelkimas reiškia, kad atsiranda kariuomenė (būtent kariuomenė, o ne uniformuotas cirkas) ir kyla į kovą. Dalies valdžiažmogių liūdesiui kariauti reikės su proto ir gyvenimo būdo broliais – maskvėnais.

Tarptautinis kontekstas, neapsigaukime, irgi nėra palankus. Vieši pareiškimai, perspėjimai, deklaracijos yra toks pats niekalas, kaip vadinamasis Budapešto memorandumas, neva turėjęs garantuoti teritorinį Ukrainos vientisumą. Vertėtų įsiklausyti į Andrejaus Piontkovskio žodžius: „Jeigu mes pasaulyje liktume vienas prieš vieną su demokratiniais, sočiais, į hedonizmą orientuotais Vakarais, tada ponai Putinas, Prochanovas ir Duginas sukurtų savo Rusų Pasaulį arba Penktąją Imperiją. Ir Hitleris būtų sukūręs savo Trečiąjį Reichą vienas prieš vieną su Vakarais. Nors tada ten dar buvo Churchillis ir Rooseveltas, ne tik vieni hollandai ir obamos.“ (2)

Rusija neriasi iš kailio, kad sukurstytų pasaulinį karą. Pasaulio saugumo struktūra griuvo ir toks pasaulis, kokiame ką tik gyvenome, išsisklaidė kaip dūmas. Prasidėjo tai ne Ukrainoje, tačiau Ukrainoje sprendžiamas visos Europos likimas.

Laimei, ukrainiečiai pasirodė esantys tikri europiečiai, o ne šiaudadūšiai pataikūnai, susitaikantys su bet kuo, kaip sakė klasikas, dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

1. Galima pamatyti internete [žiūrėta: 2014-07-06].

2. Андрей Пионтковский. Вечный Пиндос. Taip pat galima pamatyti internete [žiūrėta: 2014-07-03].