Tiksliau, žino, bet nelabai malonu apie tai kalbėti: pasaulis švenčia vieno šlykštaus diktatoriaus pergalę prieš kitą tokį pat. Vienintelis neabejotinas tos dienos nuopelnas: gegužės 8-ąją nutrauktas siaubingiausias nusikaltimas Europos istorijoje – masinis žydų naikinimas. O jei kalbame apie valstybes? Ar tai, ką gegužės 8-9 dienomis ypač pompastiškai švenčia ne tik Rusija, o ir JAV bei Didžioji Britanija, nėra bandymas pridengti po to dar trejus metus vykusius karo nusikaltimus?
Štai 9 faktai, kodėl šalys nugalėtojos neturi dėl ko švęsti Pergalės dienos.
1. Stalino įsakymas Nr. 227 skelbė, kad „kariai, patekusieji į apsupimą, turi kovoti iki galo, o tuos, kurie pasiduoda, reikia naikinti visais įmanomais būdais, o iš jų šeimų atimti bet kokias valstybės pašalpas ir pagalbą”. Nėra tikslių duomenų, kiek nekaltų gyvybių pareikalavo šis įsakymas, tačiau vien 1941-1942 metais SSRS paskelbta 790 000 mirties nuosprendžių. NKVD pranešime iš Stalingrado konstatuota, kad NKVD tik šio mūšio metu sušaudė 15 000 raudonarmiečių.
Taigi neabejotinas faktas yra toks: Raudonosios armijos pačios sau padaryti nuostoliai viršija bendrą kare žuvusių britų ir amerikiečių karių skaičių. Vilniaus Antakalnio karių kapinėse apie Lietuvos „išvadavimą“ svaičiojęs ir amerikiečių bei britų karo nuostuolius – po 400 000 žuvusių – kaip mažus, palyginti su 26,5 mln. SSRS nuostolių, įvertinęs Rusijos ambasadorius A.Udalcovas kraupaus raudonarmiečių žudymo saviškių rankomis fakto neminėjo.
2. „Iš viso vokiečiai prarado 7 milijonus, beje, pačių didžiausių nuostolių patyrė Rytų fronte. Žuvusiųjų santykis 1 su 10 ar net daugiau. Pralaimėjusiųjų naudai. Nuostabi pergalė! Šis santykis visą gyvenimą persekioja mane tarsi košmaras. Kalnai lavonų prie Pogostės, Siniavino, visur, kur teko kariauti, iškyla prieš mane. Oficialiais duomenimis, kai kuriuose Nevos Dubrovkos ruožuose vienam kvadratiniam metrui tenka 17 žuvusių. Lavonai, lavonai...“ (iš raudonarmiečio N.Nikulino knygos „Atsiminimai apie karą“).
3. Per kelias dienas iki „Pergalės dienos” ir porą savaičių po jos Raudonosios armijos „didvyriai” išprievartavo 4 mln. vokiečių moterų ir mažamečių mergaičių. Dauguma išprievartautųjų moterų ir vaikų Rytų Prūsijoje po to buvo žiauriai nužudytos. Dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių sovietų kareivių išprievartautų vokiečių nusižudė (anglų istorikas N.Davisas). Sovietų armijos generolai ir Kremliaus vadai šį karo nusikaltimą, apie kurį Niurnberge net neužsiminta, leido ir net skatino!
Moralu su tokiomis ordomis švęsti Pergalės dieną, saliutuoti parade nešamoms prievartautojų pulkų vėliavoms?
4. Pergalės dieną, ypač tą, kurią švenčia Rusija, teisingiau būtų vadinti Marodierių ir prievartautojų diena. Beveik pusę amžiaus Vakarų pasaulis naiviai tikėjo pasakėlėmis, kad „grobimas” siejasi tik su naciais. Raudonarmiečiai nesibodėjo nieko – grobė vokiečių drabužius, indus, bet ypač medžiojo jų laikrodžius ir dviračius. Aukšti karininkai vogė baldus ir plėšė muziejų vertybes, o Sovietų Sąjunga vogė ypač stambiu mastu – išmontuodavo ir išsiveždavo ištisas gamyklas ir fabrikus. Ir ne tik iš Vokietijos.
5. Milžiniškų Lenkijos ir Vokietijos teritorijų užgrobimas, kurias su JAV ir D.Britanijos pritarimu įvykdė SSRS, Lenkijos žemėlapio perbraižymas buvo A.Hitlerio rasinės teorijos tęsinys praktikoje. Pergalės diena reiškė ir tai, kad Europoje pradėtas dar vienas neregėto masto etninis valymas. Rytų ir Vidurio Europoje, kur iki tol daug kur vienoje vietoje taikiai gyveno net kelių tautų žmonės, tokių vietų nebeliko per trejus metus po „Pergalės dienos”.
6. Daugeliui žmonių prarasti savo namus, baldus, galvijus ir šeimos relikvijas po pasibaigusio karo buvo dar viena tragedija, nuo kurios jie niekada neatsigavo. Tačiau su vokiečiais apskritai buvo elgiamasi ne kaip su žmonėmis. Net 12 mln. vokiečių po karo buvo išvaryti iš gimtųjų vietų. Čekija, kuri ištrėmė 2,5 mln. Sudetų vokiečių, vertė išvaromus žmones ant drabužių užsirašyti didelę “N” raidę (Niemiec – vokietis).
Vokiečių perkėlimo politikai nuoširdžiai pritarė ne tik J.Stalinas – visi nugalėtojai. Kalboje Bendruomenių rūmams W.Churchillis aiškino, kad „vokiečių pašalinimas yra būdas užtikrinti taiką ateityje, kuris, mūsų manymu, bus geriausias ir ilgalaikis“. F.Rooseveltas taip pat pritarė rasistinei etninio valymo politikai ir kaip precedentą pateikė Turkijos ir Graikijos apsikeitimą gyventojais 1921-1922 metais. Čekoslovakijos prezidentas E.Benešas, gavęs Stalino palaiminimą „išspirti vokiečius lauk”, paskelbė, kad „vokiečių tauta turi būti griežtai ir smarkiai nubausta”.
Iš viso 20 mln. žmonių po karo Vokietijoje ir Rytų Europoje išvaryti iš savo tėvynės. Gyvenamąją vietą buvo priverstas pakeisti kas ketvirtas lenkas – apie 1,5 mln. jų perkelta iš sovietų užgrobtų rytinių Lenkijos žemių į iš vokiečių atimtas žemes. Dar 4 mln. lenkų deportuota į Sibirą. Masiškai perkėlinėjami slovakai, ukrainiečiai. Šimtai tūkstančių perkeltųjų, tarp jų ypač daug vokiečių, mirė pakeliui nuo bado, išsekimo, epidemijų. Sugrįžę iš kacetų likę gyvi žydai buvo neįleidžiami į savo namus. Per Rytų Europą ritosi vis stipresnės, NKVD specialiai organizuojamos antisemitizmo bangos.
7. JAV mainais į SSRS paramą kare su Japonija užmerkė akis į tai, kad J.Stalinas žudė ir kišo į kalėjimus antifašistus, gniaužė demokratiją Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Lenkija Vakarų sąjungininkų buvo išduota dukart – 1939 metais, kai buvo palikta viena kautis su Vokietija ir SSRS, ir 1945 metais, kai buvo be diskusijų atiduota J.Stalinui suryti. Sunku pasakyti, kaip būtų reagavęs Stalinas, bet JAV ir D.Britanijos lyderiai net nebandė spausti J.Stalino dėl Lenkijos ir apskritai dėl Rytų ir Vidurio Europos likimo.
8. Jei Niurnbergas būtų buvęs ne vien tik nugalėtojų pasirinktinių karo nusikaltimų nagrinėjimo vieta, J.Stalinas ir jo generolai jame turėjo būti teisiami ne tik už lenkų karininkų žudynes Katynėje ar laivo „Wilhelm Gustloff“ su 9000 civilių pabėgėlių iš Dancigo cinišką paskandinimą, bet ir už karus prieš Suomiją, Lietuvą, Lenkiją, už lietuvių ir kitų tautų karininkų išžudymą ar laikymą lageriuose, masinį „Armia Krajowa” vadų ir kareivių žudymą, milijonų žmonių deportacijas ir užgrobtų teritorijų kaimo sukolchozinimą.
9. Pagaliau ką švenčia rusai gegužės 9-ąją? Pergalės dieną? Jei taip, tai yra netiksliausiai vartojama sąvoka pasaulyje. Ką rusai, be pavogtų iš vokiečių laikrodžių ir dviračių, laimėjo? Teritorijas, kuriomis galiausiai paspringo?
Pergalė rusams leido pavergti pusę Europos, dėl to jie tapo nekenčiami Rytų ir Vidurio Europoje, o kartu patys virto dar didesniais vergais nei buvo. „Pergalė" leido ilgam išsaugoti Stalino komunistinį režimą ir užkonservuoti jį iki šių dienų, nes ir dabar šio režimo recidyvai Rusijoje yra vidaus ir užsienio politikos pagrindas. Rusai ne tik nepagijo nuo stalinizmo, jie ne tik tebegarbina Staliną, bet „pergalės" dėka įsigijo dar vieną – Putino kultą. Rusija vis dar klastoja istoriją, o jų vadas svaičioja apie išskirtinę Rusijos misiją (kaip tai panašu į Hitlerį).
Vienintelis dalykas, kuris palaiko rusų gyvastį ir Rusijos didvalstybiškumą, yra ne tai, ką pralaimėjusi tauta, kaip vokiečiai, sukuria savo galva ir rankomis, o tik tai, ką rusai išsiurbia iš žemės gelmių – dujos ir nafta. O priemonės, kuriomis rusai bando išlaikyti aplinkines tautas savo įtakos sferoje, tebėra kaip XX a. vidury – grasinimai karu ir atomine bomba, šnipinėjimas ir stalininė propagandos mašina, kuri Lietuvos okupaciją vis dar vadina „išvadavimu“.
Išties „nuostabi pergalė!”, anot ruso kareivio N.Nikulino. Ar tai nugalėtojų gyvenimas? Tai kurmių gyvenimas. Kurmiai švenčia „pergalės" dieną. Ar istorija galėjo labiau pasityčioti iš nugalėtojų? Dauguma rusų nesupranta, kad ne, ir tai yra Rusijos tragedija. Kita vertus, o mes Vakaruose – ar visi suprantame, kad taip pat nėra ko labai švęsti? Net jei tai darome gegužės 8-ąją. Gal jau laikas į tai, kas dėjosi po Pergalės dienos Europoje, pažvelgti be stalininės istoriografijos ir pačių įsikalto absoliučiai teisingo karo valkčio ant akių.