Raudonoji armija „gelbės pavergtas klases ir pribaigs fašistinį barbariškumą“. Istorija kartojasi?

1939 m. lapkričio 30 d., lygiai prieš 75 metus, Sovietų Sąjunga visa savo karine galia užpuolė mažutę Suomiją. Prasidėjo Žiemos karas, įrodęs, kad ir nedidelė valstybė gali sužlugdyti galingesnio priešo grobikiškus planus. Leidykla „Briedis“ pristato žymaus rusų istoriko M. Solonino knygos „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją“ ištrauką.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga gyveno laukdama karo – neišvengiamo ir greito.

1939 m. vasario 24 d. Raudonosios armijos eilinių metinių proga svarbiausias vyriausybinis laikraštis „Izvestija“ išspausdino didelį straipsnį įsidėmėtinu pavadinimu „Teisingi ir neteisingi karai“. Skaitytojui peršama išvada buvo labai paprasta: bet koks karas, kurį pradės proletariato pergalės šalis, bus teisingas. Ir štai kodėl: „Gindama savo Tėvynę ir naikindama priešo kariuomenę toje teritorijoje, iš kurios ji atėjo, Raudonoji armija pagelbsti pavergtoms klasėms nuversti buržuazijos valdžią, išsivaduoti iš kapitalistinės vergovės. Toks karas dvigubai ir trigubai teisingas“. O baigiamas straipsnis žodžiais: „Sovietinė liaudis žino, kad būsimasis karas bus labai įtemptas, įnirtingas (autoriai nė kiek neabejoja, kad karas bus. – M.S.). Ir ji padarys visa, kas būtina, kad sąjungoje su visomis tautomis per trumpiausią laiką ir praliejusi mažai kraujo padarytų galą fašistiniam barbariškumui, pribaigtų jį, padarytų galą tai santvarkai, kuri sukelia neteisingus karus“ .

Po dviejų mėnesių, kalbėdamas Gegužės pirmosios parade (tarptautinė darbo žmonių solidarumo diena Sovietų Sąjungoje buvo pažymima kariniu paradu Maskvos Raudonojoje aikštėje) gynybos liaudies komisaras K. Vorošilovas pareiškė štai ką: „Sovietinė liaudis ne tik moka, bet ir mėgsta kariauti“! Tai išgirdus nereikėjo abejoti, kad Lenino–Stalino partija jau pačiu artimiausiu metu sovietinei liaudžiai suteiks galimybių įrodyti savo meilę ir pasiaukojimą „labai įtemptame, įnirtingame kare“. Klausimas tik buvo, nuo ko pradėti. Kur, kokiuose kraštuose Raudonoji armija turės „pagelbėti pavergtoms klasėms“?

1939 m. kovo 10 d. Maskvoje prasidėjo VKP(b) 18-asis suvažiavimas. Pateikdamas CK ataskaitinį pranešimą Stalinas pareiškė, kad „naujas imperialistinis karas, įsiplieskęs didžiulėje teritorijoje nuo Šanchajaus iki Gibraltaro, vyksta jau antri metai“ . Stalinas jam būdinga maniera aiškiai ir konkrečiai išvardijo tris „agresyvias“ ir tris „neagresyvias“ valstybes. Į pirmąjį trejetą pateko Vokietija, Italija, Japonija, į antrąjį – Anglija, Prancūzija, JAV. Suvažiavimo delegatai draugo Stalino pateiktus įvertinimus ir išvadas vieningai pripažino visiškai teisingomis ir net genialiomis. Tiesa, jau tų pačių nelemtųjų 1939 m. spalio 31 d. sovietinės vyriausybės vadovas draugas Molotovas pranešė SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kad genialios išvados radikaliai pasikeitė: „Per kelis paskutinius mėnesius tokios sąvokos kaip „agresija“, „agresorius“ įgijo naują konkretų turinį, naują prasmę... Dabar, jei kalbėsime apie Europos didžiąsias valstybes, Vokietija yra šalis, kuri siekia kuo greitesnės karo pabaigos ir taikos, o Anglija ir Prancūzija ketina kariauti toliau ir nenori taikos“.

Imdamiesi tiesiogiai tirti šią temą, pažymėsime tai, kas svarbiausia, būtent: Suomija nepaminėta nė karto – nei agresorių, nei klastingų „neagresyvių valstybių“ sąraše. Ji kaip galimas priešas buvo seniai pamiršta. 1938 m. lapkričio 29 d. karinės tarybos prie SSRS gynybos liaudies komisariato (GLK) posėdyje draugas Vorošilovas dalyvaujant draugui Stalinui kalbėjo apie tai, kad „į Lenkiją, Rumuniją ir visokius ten Pabaltijus jau nekreipiame dėmesio, nes šiuos ponus mes bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis sutrinsime į dulkes“. Posėdžio stenogramoje konstatuojama, jog šiuos SSRS gynybos liaudies komisaro žodžius palydėjo sutartiniai plojimai.
[...]
Nelaimė, kaip paprastai, atėjo netikėtai. 1939 m. lapkričio 3 d. „Pravdoje“ pasirodė keistos formos ir itin stebėtino turinio straipsnis. Jame plačiai ir miglotai buvo kalbama, kad Suomija nenori stiprinti draugystės su didžiąja Rytų kaimyne, atkakliai atmeta Sovietų Sąjungos taikius siūlymus, pasiduoda vedžiojama kažkokių nenurodytų, bet visiems žinomų „karo kurstytojų“. O baigiamas straipsnis visiškai isterišku šūksniu: „Mes pasiųsime velniop bet kurių politinių kortuotojų žaidimus ir žengsime savu keliu, nepaisydami nieko. Mes, neatsižvelgdami į nieką, užtikrinsime SSRS saugumą ir griausime bet kokias kliūtis kelyje į tikslą“. Nesunku suprasti, kad tokie žodžiai galėjo ypač nustebinti paprastus sovietinius piliečius, kurių dauguma nelabai net įsivaizdavo, kur apskritai yra Suomija. Kokie žaidimai? Kas tie „kortuotojai“? Kur dabar reikia žengti nesidairant į šalis ir „griaunant viską kelyje į tikslą“? Ir koks tas tikslas?

Dar po trijų savaičių iš laikraščių puslapių ir juodų reproduktorių lėkščių kliustelėjo laukinės, pogromiškos antisuomiškos propagandos srautas. Suomijos vadovai jau buvo vadinami tik „juokdariais“, „politiniais sukčiais“ ir „kortuotojais“. Paskutinėmis prieškario dienomis šiurkštūs laikraštiniai keiksmai, stiprėdami nuo „forte“ iki „fortissimo“, virto nenutrūkstamu isterišku klyksmu: „Pamokyti įžūlius kareivas! Vargas tiems, kurie mėgins pastoti mums kelią! Laikas pažaboti niekingą blusą, kuri šokinėja ir maivosi prie mūsų sienų! Nušluoti nuo žemės suomių avantiūristus! Atėjo metas sunaikinti šlykštų vabalą, kuris drįsta grasinti Sovietų Sąjungai!“ Geriausi sovietiniai poetai skubiai kūrė „eiles“, kaip antai: „Kai eis karys pasiutusių šunų galabyt / Jam liaudis visada mielai pagelbės / Bepročius juokdarius greit velnias griebs / Ant laužo, kurį patys įsižiebs“ .

Įsiveržimas į Suomiją buvo apipavidalintas neregėtai triukšmingai ir teatrališkai. Kariuomenė žengė per sieną žygio kolonomis, su Stalino portretais ir išskleistomis vėliavomis. Iškilmingas apsigaudinėjimas pasiekė tokį mastą, kad jau 1939 m. gruodžio 1-ąją, antrąją karo dieną, „Pravda“ be jokios abejonės rašė: „Raudonoji armija įstengs smogti triuškinamą smūgį ne tik suomių vabalui, bet ir tiems, kurie slepiasi už šio vabalo!“ Tame pačiame laikraštyje buvo pranešama, kad kalbėdama gamyklos mitinge „brokuotoja drg. Kukuškina“ išreiškė tvirtą įsitikinimą, jog „baltagvardietiškam pragarui“, kuriame dvidešimt metų kankinosi suomių darbininkai, atėjo galas...

Štai kaip, šiurkščiu gatvinio farso stiliumi, pasityčiojamai žviegiant parsidavėliams rašeivoms, plojant apgautiems ir išgąsdintiems gyventojams, prasidėjo baisi dviejų tautų tragedija.

Stalino suplanuotas „mažas pergalingas karas“ virto sunkiomis, daugiametėmis, kruvinomis skerdynėmis. Sovietinės ir suomių kariuomenės kovos su ilgomis pertraukomis vyko nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1944 m. rugsėjo 5 d. Beveik penkerius metus. 1944 m. Maskvoje pasirašytas dokumentas buvo tik „Susitarimas dėl paliaubų“, o taikos sutartis, juridiškai įforminusi Suomijos karo su sąjunginėmis valstybėmis pabaigą, pasirašyta 1947 m. vasario 10 d., SSRS aukščiausiosios tarybos ratifikuota tik 1947 m. rugpjūčio 29 d.

Aktyviausi kovos veiksmai iš viso truko ne mažiau kaip aštuonis mėnesius: Žiemos karas (nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.), 1941 m. vasaros kampanija (nuo liepos pradžios iki spalio pabaigos), 1944 m. vasaros kampanija (nuo birželio 10 d. iki rugpjūčio vidurio). Raudonosios armijos nuostoliai Sovietų Sąjungos ir Suomijos kare siaubingi. Tikslūs skaičiai nežinomi iki šiol (ir vargu ar galės būti nustatyti vėliau). Duomenys, kuriuos pateikia autoritetingiausias ir „konservatyviausias“ (gerąja šio žodžio reikšme) šaltinis, leidžia teigti, kad sovietinės kariuomenės negrįžtamieji nuostoliai – žuvusieji, mirusieji ligoninėse nuo žaizdų, žuvusieji nelaisvėje, dingę be žinios – sudarė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių.

[...]

Deja, Sovietų Sąjungos žmonių netektys kare su Suomija anaiptol nėra vien veikiančiosios kariuomenės nuostoliai. Leningrado blokada, pasiglemžusi daugiau kaip milijoną taikių žmonių gyvybių, tapo įmanoma tik dėl Raudonosios armijos pralaimėjimo 1941 m. vasaros kampanijoje, kai Suomijos kariuomenė, pasiekusi Sortavalą ir Keksholmą (Priozerską), nutraukė Leningrado susisiekimą su „didžiąja žeme“ geležinkeliu aplenkiant Ladogos ežero šiaurinę pakrantę. Pagaliau be įmanomų apskaičiuoti tiesioginių žmonių bei materialinių vertybių nuostolių, beprasmis ir žiaurus karas su Suomija padarė Sovietų Sąjungai netiesioginę, bet ne mažiau skaudžią politinę žalą.

1939 m. gruodį kaip tik dėl agresijos prieš Suomiją Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Lygos, o dėl sovietinės aviacijos bombarduojamų suomių miestų JAV prezidentas F. Ruzveltas nusprendė Sovietų Sąjungai taikyti vadinamojo „moralinio embargo“ režimą (uždrausti tiekti aviacijos ginkluotę ir neleisti naudoti amerikietiškų technologijų). Visa tai dar labiau padidino SSRS tarptautinę izoliaciją, taip pat sudarė naujų problemų sovietinei aviacijos pramonei (ypač aviacinių variklių gamybai, kuri tradiciškai buvo grindžiama amerikietiškomis technologijomis), be to, tai vyko didelio karo, sunkiausių Sovietų Sąjungai teksiančių išbandymų, išvakarėse...