Šiurkštūs nešvankėliai lenkai, arba kodėl jie norėtų, kad bernvakarius organizuotų Berlusconi

Kiek lenkiškų žodžių vartoja žemaičiai? Kas yra lenko siela? Ką lenkams reiškia kilmė, šlovė, laisvė? Ką apie lenkų didvyrius mano L.Walęsa, ir ką jo žmona Danuta – apie savo vyrą. Koks gydytojas yra kunigaikštis Radvila? Kaip jaučiasi iš Lietuvos gyventi į Lenkiją atvykęs lietuvis, o lenkas iš Krokuvos Lietuvoje? Kaip mūsų likimus dėlioja meilė, aistros, tautiškumas? Ką rastume kiekvienos lenkės drabužių spintoje? Kaip lenkas sutinka svečią?

Atsakymai į visus šiuos klausimus sugulė į leidyklos „Versus aureus“ išleistą Rimvydo Valatkos knygą „Jogailos akmuo Lenkija“ .

DELFI skaitytojams – knygos skyrius „Humoras“

Lenkija – ne Danija ir tikrai ne Prancūzija. Dauguma lenkų, net ir tie, kurie nėra religingi, tikėjimo klausimu yra labai jautrūs. Todėl iš ko nepatartina šaipytis Lenkijoje, tai iš katalikybės. Jei ir galite tai daryti, tai tik šimtu procentų įsitikinę, kad jūsų bičiulių kompanija tikrai iš tokių jūsų juokų juoksis. Apskritai sumanymas šaipytis iš katalikų tikėjimo Lenkijoje greitai gali baigtis teisme. Popiežius taip pat yra šventas asmuo.

„Ypač mūsų amžiną atilsį Jonas Paulius II“, – pridurtų Renata Mienkowska. Jonas Paulius II – vienas iš šimto Lenkijos simbolių, įtrauktas į knygą „Polskie symbole“.

„Kaip ir pas mus, taip ir Lenkijoje, negalima šaipytis iš Dievo, motinos, tėvo ir tėvynės. Visada labai svarbi yra potekstė“, – pridurtų Gintaras Končius. Jis yra įsitikinęs, kad lietuvių ir lenkų socialistinių laikų humoras labai panašus, ir Lenkijoje, ir pas mus jis skyrėsi nuo vakarietiško.
Šiuo metu lyg ir nesiskiria, sako Varšuvoje gyvenantis G. Končius. Su tuo, kad lenkų ir lietuvių humoras nesiskiria, visiškai nesutiktų Vilniuje gyvenantis Jacekas Komaras, kuriam, kaip jau žinote, lietuvių humoras yra nuobodus, lėkštas ir, be kita ko, dar ir rusiškas. Jacekas dievina lenkiškus kabaretus.

„Lenkijoje iš tiesų populiarūs kabaretai. Panašu į prancūzų Comedy Club, tik labiau primena teatrą, – pasakoja Renata. – Feisbuke plinta nemažai įdomių memų, kuriami įdomūs puslapiai. Vienas įdomesnių – „Noriu, kad Berlusconi organizuotų mano bernvakarį“. Bet tai neatstovauja bendram lenkų humoro pojūčiui.“

„Iš lietuvių perspektyvos žiūrint lenkai yra šiurkštūs nešvankėliai, – vertina Katarzyna Korzeniewska. – Komunizmo laikais Lenkijoje buvo pasakojami supergeri politiniai anekdotai. Ne veltui lenkai vadino savo šalį linksmiausiu socialistinio lagerio baraku.“

„Kodėl Lenkijos Liaudies Respublikos armijai vadovauja rusų maršalas Konstantinas Rokosovskis? Todėl, kad rusams pigiau buvo aprengti vieną rusą Lenkijos armijos uniforma, nei visą Lenkijos kariuomenę – rusiškomis“, – šaipėsi vienas pokario anekdotas iš to, kad iki pat 1956 metų pabaigos, kai į valdžią atėjo tautiškai nusiteikęs pirmasis komunistų partijos sekretorius Wladyslawas Gomulka, armijai vadovavo ne tik Maskvos siųstas maršalas, bet ir dar 180 aukštų Sovietų armijos karininkų.

Czy się stoi, czy się ležy, dwa tysiące się naležy – ar stovėsi, ar gulėsi, du tūkstančius vis tiek turėsi, – šaipėsi lenkai iš komunistinio darbo ir jo apmokėjimo.

Lenkai labai greitai – tuoj po Stalino kulto nuvainikavimo – atsisveikino su socialistiniu realizmu, kurį kažkas praminė koncentracijos stovyklos orkestru, todėl jau komunizmo laikais juokas aidėjo ne tik virtuvėse pasakojant anekdotus, bet ir iš oficialiai leidžiamų knygų.

„Atbėgo šaukdami:
Socializme
Įsipjovus į pirštą neskauda.
Kažkas įsipjovė į pirštą.
Pajuto.
Suabejojo.“, – šaipėsi poetas Adamas Wažykas savo „Poemat dla dorosłych“ 1955 metais.

Mums turėtų būti smagus karo laikus Varšuvoje vaizduojantis Januszo Minkiewicziaus eilėraštukas apie poetą Cz. Miloszą ir Stanislawą Dygatą, kuriame minimas Cz. Miłoszui išduotas Lietuvos Respublikos pasas Milašiaus pavarde: „Stasius ėjo su Česium per Varšuvą / Ir Česius kalbėjo Stašekui: / – Lenkija, brolau, reikalas didis... Stasius pridūrė: – Ir svarus! // Tada veiduose jų išvydęs / Žymę Lenkijos įspaustą / Priėjo prie jų gudrus faras / Ausweis, – sukrenkštė jiems, – bitte! // Bet jų tai nesutrikdė, / Išsitraukė iš už striukės: / Česius – savo pasą lietuvišką... / Stasius – savo pasą prancūzišką.“

„Dabar su politiniu humoru Lenkijoje prastai, mat laikai rimti“, – šaiposi Katarzyna. Jai pritaria Renata: „Ankščiau lenkai labiau juokėsi iš politikos ir politikų – dabar nebelabai.“

Paklausta apie lenkų humorą, Maria Przelomiec taip pat savo žvilgsnį kreipia į praeitį. Maria mano, kad charakteringiausi yra feljetonistai iš buvusiųjų rytinių Lenkijos teritorijų. Anot jos, tai buvo nuostabios asmenybės, sugebėjusios juoktis ir iš savęs, ir iš kitų, apie jų pokštus iki šiol Lenkijoje sklando anekdotai. M. Przelomiec puikaus inteligentiško lenkų humoro pavyzdys tebėra 1960–1980 metais per televiziją transliuotas garsusis kabaretas su Jerzy Wasowskiu ir Jeremiu Przyboru – „Vyresnių ponų kabaretas“, kuris šiek tiek buvo panašus į pure nonsense.

„Apskritai man neatrodo, kad lenkai turi kokį nors ypatingą humoro jausmą, šiuo metu jį dar ir prislopino kompleksai, kuriuos Lenkija įsivarė sau komunizmo metais“, – pastebi Maria.
Lenko humoras dažniausiai ironiškas, o neretai ir nešvankus, pripažįsta apie humorą užklausti lenkai. Katarzyna svarsto, kad vis dėlto dažnas lenkas sugeba ir iš savęs pasijuokti – ne tik iš kitų. Tačiau Renata – kritiškesnė: „Na, lenkus padalyčiau į dvi grupės. Vieni lenkai pernelyg niūriai žiūri į gyvenimą, o kiti turi humoro jausmą. Tačiau turintieji humoro jausmą dažniausiai juokiasi iš kitų. Lenkas retai moka pasijuokti iš savęs. Tai mūsų bėda.“