L. Rabičevas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, apdovanotas sovietiniais „Raudonosios žvaigždės“ ir „Tėvynės karo“ II laipsnio ordinais bei medaliais, buvęs 31-osios armijos ryšininkas, leitenantas tiesiog sąžiningai aprašo visus tuos įvykius, kuriuose jam teko dalyvauti fronte. Didelę knygos „Karas viską nurašys“ dalį autorius skiria kovoms Rytų Prūsijoje.
L. Rabičevas kariavo sovietų Centriniame, 3-iajame Baltarusijos ir 1-ajame Ukrainos frontuose, dalyvavo kovose prie Rževo, Minsko, Lydos, forsuojant Nemuną ties Druskininkais.
Šią knygą vieni jo draugai gyrė, kiti prašė sunaikinti ar bent nespausdinti. Autoriaus žodis sunkus ir neįprastai tiesus, daugelis knygos eilučių gali šokiruoti.
Iš atsiminimų knygų autorių galima būtų paminėti nebent N. Nikuliną, galbūt dar keletą, kurie atviriau rašė apie įvykius frontuose, ypač Rytų Prūsijoje. Bet ir jie šiuo atžvilgiu neprilygsta L. Rabičevui.
Galima teigti, kad žmonėms, kurie buvo įpratę vien prie sovietinės „karo tiesos“, kurie ir dabar negali pripažinti tikrosios tiesos, kokia ji buvo, ši knyga yra „peilis į širdį“. Pernelyg skaudi ši tiesa yra sovietiniam žmogui, kuriam visą gyvenimą buvo brukamas ideologizuotas ir idealizuotas sovietų kario paveikslas.
L. Rabičevas, pirmiausia būdamas sąžiningas sau, pasakoja nieko neslėpdamas ir nepagražindamas tiesos. „Jeigu to neparašysiu, niekas to ir nesužinos, – rašau tik tai, ko niekas kitas neparašys, svarbu, kad sužinotų, pernelyg viskas panašu į šiuolaikinio gyvenimo koliziją – ne išimtis ir pasikartojimai“, – sako autorius.
Karas niekada nebuvo gražus, įdomus. Jis visada buvo ir bus žiauri kova dėl būvio, bet autorius įspėja, kad „niekada negalima nusiristi iki primityvių gyvuliškų instinktų“.
Ši leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Karas viską nurašys“ iliustruota nuotraukomis bei autoriaus piešiniais, pasakojimą papildo ir autoriaus poezijos posmai. Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis. Knygos autorius drauge su sūnumi – dailininku F. Rabičevu, – atvyksta į 2016 m. Vilniaus knygų mugę, kurioje vasario 27 d., šeštadienį, 12 val. 3.2 salėje pats papasakos, kaip atsirado ši knyga ir kodėl ji pavadinta „Karas viską nurašys“.
Apsuptis
Vasario 1 d. Heilsbergo (dabar Varmės Lidzbarkas, Lenkija) miestą mūsų kariuomenė užėmė nesustodama. Taip buvo pralaužta vokiečių gynybos linija. Mieste liko vokiečių ligoninė, sužeisti kareiviai ir karininkai, gydytojai. Išvakarėse vyko įnirtingos, žiaurios kautynės, vokiečiai žuvo, bet nepasidavė. Nuostoliai buvo milžiniški, operacija vyko labai sunkiai, tiek susikaupė neapykantos ir nuoskaudų, kad mūsų pėstininkai vos įsiveržę sušaudė visą ligoninės personalą: vokiečių gydytojus ir sužeistus kareivius bei karininkus.
Po dviejų dienų – kontrataka.
Mūsų divizijos skubiai traukiasi, akis už akį, jau mūsų ligoninė nespėja evakuotis ir vokiečiai sušaudo visus mūsų gydytojus, sužeistus kareivius ir karininkus.
Vėl mūsiškiai išmuša vokiečius iš miesto, o šįkart mieste atsiduriu ir aš su puse savo būrio. Aplinkui miestą, Glitaneno, Galingeno, Redenau, Rechageno gyvenvietėse, tiesiame ryšių linijas. Aplinkui geležinkelio stotis antroji mano būrio dalis įrengė stebėjimo postus. Mieste, pasirodo, buvo ne tik mūsų pėstininkų, artileristų, tankistų, bet ir daugybė vokiečių pabėgėlių: senių, moterų, vaikų, kurie užėmę daugumą miesto butų.
Aš su savo antrąja būrio dalimi įžygiavau į miestą vakare ir nusprendžiau pernakvoti bažnyčioje, vokiečių protestantų šventykloje.
Vos mano ryšininkai įvedė į ją arklius, vos po trisdešimt kilometrų veržlaus žygio įsikūrė poilsiui, dvi vokiečių divizijos atkirto miestą ir jį supančius kaimelius nuo mūsų puolančios armijos.
Tuo metu nieko nežinodami karininkai ir kareiviai pasklido kur kuris sumanė po miestą.
Miesto komendantas pulkininkas mėgino aplinkui organizuoti gynybą, bet pusgirčiai kovotojai jau tempė iš butų moteris ir mergaites. Kritiškoje padėtyje komendantas priėmė sprendimą
aplenkti praradusius savikontrolę kareivius. Jo pavedimu ryšių karininkas man perdavė įsakymą aplinkui bažnyčią išdėstyti kovinę sargybą – aštuonis mano automatininkus, – o specialiai suburta mano komanda atiminėjo iš karių nugalėtojų jų nučiuptas moteris.
Kita komanda stengėsi sugrąžinti išsilaksčiusius po miestą, ieškančius malonumų karininkus ir kareivius. Jiems paaiškinta, kad miestas, kaip ir rajonas, apsuptas. Labai sunkiai sutelkėme žiedinę gynybą.
Tuo metu į bažnyčią buvo suvaryta apie du šimtus penkiasdešimt moterų ir mergaičių, bet jau po keturiasdešimt minučių prie bažnyčios atriedėjo keletas tankų. Tankistai jėga nustūmė mano automatininkus nuo įėjimo, įsiveržė į šventyklą, verčia nuo kojų ant žemės moteris ir pradeda prievartauti.
Nieko negaliu padaryti. Jauna vokietė ieško mano užtarimo, kita atsiklaupia ant kelių.
– Herr Leutenant, Herr Leutenant!
Viliasi moterys, kad pagelbėsiu. Aplinkui girdėti kažkokios kalbos.
O žinia jau sklinda miestu, jau rikiuojasi eilė ir vėl tas prakeiktas žvengimas. Vėl eilė ir mano kareiviai.
Dejuoja mirštančios moterys. Kareiviai tempia aukštyn laiptais (Nežinia kam? Kodėl?) į aikštelę kruvinas, pusiau nuogas, netekusias sąmonės moteris ir pro išdaužtus langus meta ant grindinio akmeninių plytelių.
Čiumpa, išrengia, žudo. Aplinkui mane nelieka nieko. Nieko panašaus nei aš, nei mano kareiviai dar nematė. Siaubo valanda.
Tankistai išvažiavo. Tyla. Naktis. Siaubingas lavonų kalnas. Neturiu jėgų likti, paliekame bažnyčią. Išgelbėti mes taip pat nieko negalime.
Ryte dvi divizijos pralaužia mūsų apsupties žiedą ir mes atsiduriame užnugaryje.
2002 m. gegužės 7 d.
Prabėgo penkiasdešimt aštuoneri metai
– Nenoriu tai girdėti. Noriu, kad jūs, Leonidai Nikolajevičiau, šį tekstą sunaikintumėte, tai spausdinti negalima! – trūkinėjančiu balsu sako mano draugė, poetė, prozininkė, žurnalistė Olga Ilnickaja.
Visa tai vyksta Medvedevkos 3-iojoje karo veteranų ligoninėje. Dešimtą dieną guliu palatoje, skirtoje keturiems. Rašau iki pusryčių ir po jų. Rašau su prijungta lašine dieną, vakare, o kartais ir naktį.
Skubu užfiksuoti netikėtai išplaukiančius iš atminties užkaborių užmiršto gyvenimo vaizdus.
Olga aplankė mane, manė, kad jai perskaitysiu savo naujus eilėraščius.
Jos veide – pasibjaurėjimas. Ir aš esu sutrikęs.
Svarbiausia, įdomu, kad nejaučiu jokio skirtumo tarp savo prozos, piešinių iš natūros ir spontaniškai atsirandančių eilėraščių.
Kam rašau?
Kaip reaguos mūsų generolai ir mūsų draugai vokiečiai iš Vokietijos Demokratinės Respublikos?
O mūsų priešai iš VFR?
Ar mano atsiminimai bus kam naudingi, o gal žalingi? Koks dviprasmis dalykas – atsiminimai, be to, su tikrais vardais ir pavardėmis?
Rašyti nuoširdžiai, žinoma, – taip, o kaip dėl dorovės, ką tada reikia manyti apie prestižą valstybės, kurios naujausioji istorija konfliktuos su mano tekstais?
Ką aš darau? Kokį pavojingą žaidimą sugalvojau?
Nušvitimas ateina akimirksniu.
Be šios atgailos neįmanoma oriai gyventi, neįmanoma oriai išeiti iš gyvenimo. Buvau būrio vadas, mane pykino, žiūrėjau tarsi iš šalies, o mano kareiviai jau stovėjo tose siaubingose nusikalstamose eilėse, juokėsi tada, kai reikėjo degti iš gėdos, ir iš esmės vykdė nusikaltimus žmonijai.
Pulkininkas – reguliuotojas! Ar būtų užtekę vienos vienintelės komandos? O juk šiuo plentu važiavo ir 3-iojo Baltarusijos fronto vadas Černiachovskis. Juk matė, jis visa tai matė, buvo užėjęs į namus, kur pataluose gulėjo moterys su buteliais tarpkojyje! Juk būtų užtekę vieno įsakymo!
Kas dėl to kaltesnis: kareivis eilėje, pulkininkas – reguliuotojas, besijuokiantys pulkininkai ir generolai ar visa tai stebėjęs aš, o gal visi tie, kurie tikino, kad karas viską nurašys!?
1945 metų kovą mano 31-oji armija buvo permesta į Sileziją, Dancigo (dabar Gdanskas, Lenkija) ruožą, į 1-ąjį Ukrainos frontą. Antrą dieną maršalo Konevo įsakymu prieš rikiuotę buvo sušaudyti keturiasdešimt sovietų karininkų ir kareivių. Ir paskui išprievartavimų ar taikių gyventojų žudymų Silezijoje daugiau nebuvo. Kodėl to maršalas Černiachovskis nepadarė Rytų Prūsijoje?
Mane kankina beprotiška mintis – Stalinas išsikviečia maršalą Černiachovskį ir šnabžda jam į ausį:
– Gal imkim ir sunaikinkim visus šituos Rytprūsių imperialistus iki pašaknų? Ši teritorija pagal tarptautines sutartis bus mūsų, sovietų!
O Černiachovskis – Stalinui:
– Bus įvykdyta, drauge generalinis sekretoriau!
Tai mano fantazija, bet ji labai panaši į tiesą. Neturiu nieko slėpti, viską darau teisingai, rašydamas, ką mačiau savo akimis. Negaliu ir neturiu teisės tylėti.
Atleisk man, Olga Iljinickaja.
