Tai, kad švęsti Rusijos krikšto Putinas atvyko į Kijevą, turi gilią simbolinę prasmę Eurazijos sąjungai, kuri geopolitiniais tikslais panaudoja net Stačiatikių bažnyčią, siejančią slavų tautas. Simbolinis veiksmas kaip ideologinės propagandos (1) įrankis sėkmingai pasitelkiamas nuo 1998-ųjų, kai į valdžią atėjo Putinas. Borisui Jelcinui rūpėjo demontuoti buvusios Sovietų Sąjungos simbolinę didybę (prisiminkime jo mėginimą iš mauzoliejaus iškeldinti Leniną arba kaip įkaušęs prezidentas dirigavo Raudonosios armijos paradui, kai ji jau traukėsi iš Rytų Vokietijos ir Baltijos šalių).
O Vladimiras Vladimirovičius priešingai – sutvirtino geopolitiškai svarbius simbolius: sovietinis himnas 2005-aisiais tapo Rusijos himnu, išleistas įsakas militarizuoti Šiaurės polių (tai globalios galios simbolis su aiškia potekste – kas valdo Šiaurės polių, esantį planetos viršuje, tas valdo pasaulį; taip grėsminga žinutė dėl naftos išteklių pasiunčiama Kanadai ir Norvegijai, o gal ir JAV dėl pretenzijų į Aliaską...) ir t. t. Naujausia to demonstracija – Sočio olimpinės žaidynės, kaip neva fiziškai sveikos ir atletiškos rusų tautos simbolis, kartu rodantis oligarchinės valstybės galią „leisti sau“ per visą istoriją brangiausiai (penkiasdešimt milijardų) kainavusią olimpiadą. Tai labai primena naujųjų rusų elgesį Monako restoranuose: „Mums meniu nereikia – valgysime ir gersime tai, kas brangiausia.“
Stačiatikiškos apeigos kartu su tuometiniu Ukrainos prezidentu Janukovyčiumi 2013-ųjų liepos 29-ąją turėjo reikšti dvasinę Rusijos ir Ukrainos vienybę istoriniame Kijevo Rusios kontekste, siekiančiame IX a. Žodį „dvasinę“ čia reikėtų priimti su ironiška šypsena, kaip ir žodžius apie „vienybę istoriniame Kijevo Rusios kontekste“. Nes po Maidano toji vienybė baigėsi – Janukovyčius paspruko į Rusiją, o Kijevo Rusios istorinis kontekstas buvo supiltas į Kremliaus geopolitinės laboratorijos mėgintuvėlį.
„Šventvagiškumo“ įstatymas, patvirtintas po „Pussy Riots“ skandalo, yra skirtas susidoroti su radikaliais bedieviais, negerbiančiais tikinčios visuomenės jausmų. Tai, ką lotyniškoji Vakarų Europa traktuoja kaip sekuliaraus žmogaus teisę, stačiatikiškoji Rusija laiko pažeidimu. Tradicinės vertybės pasitelkiamos tam, kad morališkai pagrįstų geopolitinį Eurazijos su rusišku padažu projektą. Tai ne pirmas toks bandymas. XVIII a. JAV tėvai steigėjai irgi pasitelkė religiją – protestantizmą, kad morališkai sutvirtintų naujakurių bendruomenes Amerikos žemėje. Nors George’as Washingtonas ir Thomas Jefersonas galėjo rinktis prancūzišką antiklerikalinį kelią, ypač tokiame kontekste, kai bandyta išsivaduoti iš britų kolonializmo, tačiau jie manė, kad be dorovės nebus disciplinos, kuri būtina ekonominiam šalies augimui. O be ekonominės gerovės nebus ir politinės emancipacijos.
Tačiau ši analogija tarp JAV ir Rusijos turi vieną fatališką skirtumą. Amerikoje religinė atmosfera turėjo utilitaristinę paskirtį – per religinę drausmę kontroliuoti bendruomenių ekonominį indelį į „Amerikietiškąją svajonę“, naujakuriams imigrantams suteikiant prasigyvenimo šansą. Prisiminkime Benjaminą Frankliną, kuris kvietė tikėti į Dievą dėl naudos, o Thomas Jefersonas būdamas ateistas sekmadieniais lankėsi bažnyčioje. Paklaustas kodėl, atsakė, kad be moralės šalies valdyti nepavyks. O šiandieninė Rusija imperines ambicijas demonstruoja nesuteikiant savo piliečiams ekonominės emancipacijos, šalis valdoma ir su rusiško standarto morale, savo tautą arba pasmerkiant skurdui (ir tai savų dujų ir naftos šalyje!) arba leisdama be saiko lobti pavieniams gazprominiams oligarchams.
Tokia yra rusiška praktika ir tikrovė, kurioje, žinoma, viską ištvers Rusijos intelektualinis elitas, kaip visada filosofijos akademikai ir mokslininkai išminties neapleis, visai kaip ir sovietmečiu, kuomet knyga atstoja dešrą. Tad jei ne tokia rusiška praktika, Rusija galėtų būti daug įdomesnė ir rafinuotesnė ideologinė Europos Sąjungos konkurentė. Rusiškoji „tvarka“ mus baugina, ne tik jos istorijos falsifikavimas.
Teoriniu lygmeniu filosofinė rusiškoji Eurazija sutampa su „rusiškąja mintimi“, intelektualų eurazininkų plėtota nuo 1920-ųjų. Georgijus Florovskis, Nikolajus Trubeckojus, Piotras Savickis, Levas Karsavinas, aistringai diskutuodami apie civilizacines Eurazijos ribas, įtraukė į ją ir Baltijos šalis, priešingai negu Huntingtonas 1990-aisiais, nors 1920-aisiais Baltijos šalys irgi buvo ką tik atsiskyrusios nuo imperinės Rusijos. Kad Estija, Latvija, Lietuva yra nepriklausomos, eurazininkai laikė geopolitine anomalija, niekinamai vadino jas „trimis sagutėmis“ (tai nedaug kuo skiriasi nuo „trijų bulvyčių“ – taip mus vadino vokiečiai 1990-aisiais). Tačiau antruoju rusiškosios minties etapu šią „anomaliją“ eurazininkai jau priskyrė lotyniškajai krikščioniškajai civilizacijai. „Trys sagutės“ yra, pasak jų, geopolitiškai patologiškos, todėl laikytinos persona non grata, nes trukdo politinei Eurazijos vienybei.(2) Būtų gerai, kad mūsų atžvilgiu taip mąstytų, t. y. paliktų mus ramybėje, ir tas, kuris šiomis dienomis šaržuojamas kaip Hitlerio ir Stalino hibridas, regis, vis dar laukiamas Latvijos prezidento.
Tokių vaizduotės išlygų, kokias eurazininkai 1920 m. padarė Baltijos šalių atžvilgiu, nesulaukė nei Ukraina, nei Kaukazas. Ukrainiečius eurazininkai laikė rusų tautos dalimi. O turint omenyje, kad šiandien Ukrainos rytuose ir pietuose ypač daug rusakalbių, kad Gegužės 9-oji ten švenčiama kaip pergalės (išvadavimo) diena, Rusija kaimyninės šalies plotuose natūraliai jaučiasi galinti šeimininkauti kaip savo kieme. Netgi būtų keista, jei Kremlius elgtųsi kitaip.
Šiuo atžvilgiu pakartotinis brutalus Krymo prijungimas prie Rusijos Federacijos nestebina, kaip nestebina ir sovietiniai metodai, kokių įžūliai griebtasi. Vadinamoji „Ukrainos krizė“ šoką sukėlė tik ES lyderiams, kurie iš dalies boikotavo Sočio Olimpines žaidynes, bet ne todėl, kad Rusija jau galando dantį, užsimojusi nuleisti kraują kaimynams, o tik dėl to, kad pažeidžiamos homoseksualų teisės. Tenka daryti gana sarkastišką išvadą: kol Rytų Europoje mėginta pedagogiškai įdiegti Amsterdamo glotnaus Dionizo paradigmą, apeliuojant į universalias žmogaus teises, vyriškų glotnumų nemėgstantis karingas rusas pasirengė iškastruoti Kijevą ir atsikando Krymą.
Ši metafora anaiptol ne atsitiktinė: Rusijos teisėsauga visiškai ignoruoja siautėjančias gaujas, kurios internete suvilioja gėjus, po to juos kankina, fiziškai ir psichiškai luošina, o kaip tą daro, paviešina „You Tube“. Rafinuotą lotyniškojo prado Europos civilizaciją, kuri jau legitimavusi „viską“ visiems, panaikinusi moralinius tabu ir nuo antikinės Graikijos laikų neregėtai ištobulinusi tolerancijos meną ir kuri vylėsi lengvai perauklėsianti kaimyną stačiatikį, ištiko kultūrinis (ir ne tik) šokas, nes „auklėtinis“ be perspėjimo, nepraustaburniškai (pagal ES politiškai korektiškos kalbos standartus), agresyviai ėmė visus auklėti pats, ir dar „peršokęs“ į geopolitinį lygmenį.
Užtat šią schemą puikiai perprato ir parėmė slavofilas Aleksandras Solženicynas. Jis aršiai kritikavo Borisą Jelciną, bet nudžiugo, į valdžią atėjus Vladimirui Vladimirovičiui – iškart susitiko su juo, kad aptartų Rusijos vaidmenį, kuriant Eurazijos civilizaciją. Prieš tai Jelcinas skyrė Nobelio premijos laureatui aukščiausią Rusijos Federacijos ordiną, tačiau rašytojas atsisakė jį priimti iš rankų prezidento, esą pavertusio šalį Vakarų marionete ir geopolitiniu nuliu.
„1998-aisiais šalis atsidūrė žemiausiame nuosmukyje, žmonės paskendo varguose. Tais metais paskelbiau knygą „Rusijos griūtis“, o Jelcinas išleido įsaką pagerbti mane aukščiausiu valstybės apdovanojimu. Atsakiau, kad negaliu priimti apdovanojimo iš vyriausybės, kuri įstūmė Rusiją į tokį vargą.“ (3)
Buvęs disidentas, „Gulago archipelago“ autorius aukščiausią apdovanojimą priėmė iš Putino rankų. Mat šis planavo sukurti galingą Rusiją: „Putinas paveldėjo apiplėštą ir sutrikusią šalį su vargingais ir demoralizuotais žmonėmis. Jis pradėjo daryti, kas įmanoma, – lėtai ir palaipsniui.“ (4)
Tas „planas“ rašytojui reiškė tiek daug, kad Putino asmenyje jis pamatė šalies gelbėtoją, kone Ganytoją, regis, sąmoningai užmerkdamas akis prieš autoritarinio (5) režimo korupciją, šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus. Įdomiausia, kad žmogaus teisių Solženicynas išvis nelaikė vertybe. Jam tai liberalizmo blogis. Tad Putino režimas, paminantis žmogaus teises, nobelistui atrodė priimtinas, nes pats rašytojas propagavo slaviškąjį nacionalizmą, kuris griežtai atsiriboja nuo vartotojiškų, liberalių, demokratiškų Vakarų. Pasak Solženicyno, dvasinė laisvė turi būti ugdoma ne demokratijos, bet autoritarinio režimo sąlygomis. Jis rėmė idėją leisti vyriausybei pasisavinti visą galią, o tauta neturėtų kištis į politinius reikalus su sąlyga, kad žmonėms bus leidžiama laisvai mąstyti.
Taigi apolitiška pozicija yra išankstinė dvasinės brandos sąlyga. Solženicyno manymu, politika pavergia sielą. Individas bręsta morališkai tik anapus politinės tikrovės, nes politika iš prigimties yra amorali. Tokia mąstymo linija būdinga ir rusų klasikams – Gogoliui, Dostojevskiui, Tolstojui.(6) Tad Kremliaus valdovą, atsisakiusį „moraliai korumpuotų“ Vakarų puoselėjamos tolerancijos ir žmogaus teisių, „Gulago archipelago“ autorius šlovino kaip „rusiškosios minties“ gaivintoją didžios slavų tautos labui.
Aleksandras Janovas, buvęs Solženicyno draugas rusų inteligentijos sluoksniuose JAV, teigia, kad rašytojas, nuolat piktinęsis vartotojiškos Amerikos bedvasiškumu, „transformavosi į šiuolaikinį Konstantiną Leontjevą. Metamorfozė įvyko.“(7) Solženicynas, kaip ir Leontjevas, žavėjosi XIX a. monarchine Rusija. Rėmė artimesnius kultūrinius ryšius tarp Rusijos ir Rytų, priešinosi lygių teisių ideologijai, sklindančiai iš Vakarų. Neapkentė utilitarizmo, esą ta moralinė ir ekonominė mokykla, atsiradusi Vakarų Europoje, yra pernelyg pragmatiška, šaltakraujiška. Pasak Janovo, Solženicynas, tapęs Leontjevo reinkarnacija, visu amžiumi vėliau tęsė slavofilišką „Rusijos mintį“: „Rusija gali būti tik ortodoksų monarchija. […] Emigracijoje dešimtmetį trukusi kova prieš liberalus kaip komunizmo oponentus įtikino Solženicyną, kad rusų bėdas lemia ne komunizmas, bet pražūtingos žmogaus teisės.“(8)
Akivaizdu, kad Rusijos prezidento kalba turėjo visus „rusiškosios minties“ ingredientus, plačiai rėmėsi eurazininkų įdiegtomis mąstymo formulėmis. Tad žvelgiant iš „rusiškosios minties“, jos filosofijos pozicijų, Kremlius, pasitelkdamas sąmokslo teorijas, grobimus, kurstymus, militarizavimą, okupaciją stengiasi geopolitiškai dominuoti, burdamas slavų stačiatikių Eurazijos civilizaciją.
Tačiau ši rusiško standarto (9) „civilizacija“ netgi nėra civilizuota: išskyrus oligarchinės Maskvos auksinį žiedą ir Peterburgo Nevos prospektą su keleto kilometrų spinduliu, visa šalis skendi skurde, brinksta nuo „kultūriškai legitimuoto“ besaikio degtinės vartojimo, visus socialinius klausimus sprendžia per „blatą“.(10) Siautėja kriminalinės gaujos, o rusų televizija suka vis naujus kriminalinius vaidybinius serialus. Tokioje necivilizuotoje civilizacijoje perpildytos stačiatikių cerkvės verčia manyti, kad žmonės arba laukia stebuklo, arba ieško užuovėjos nuo varganos tikrovės. Tokia necivilizuota tikrovė slegia ir ukrainiečius, nesvarbu, ar jie rusakalbiai, ar ukrainakalbiai.
Maidanas prieš ją sukilo, bet nežinia, ar pavyks (ir kaip greitai) iš jos išsivaduoti ne tik dėl Maskvos įtakos, bet ir dėl Briuselio neoliberalios ekomomikos politikos, kuri siūlydama „žmogaus teises“ tam, kad nuskurdęs individas jaustųsi emancipuotas, nesiūlys sulig tuo dar vienos maidaniškos revoliucijos įvykdant klasinę lygybę. Tai jau būtų kažkas kokybiškai naujo „Rytų“ Europos ideologizuotų „pokomunistinių transformacijų“ kontekste. Tokiai anti-oligarchinei anti-neoliberalizmo revoliucijai ženklą turėtų duoti pati Tymošenko, bet kas gi kertą šaką ant kurios sėdi? Įdomu, kad ji ką tik deklaravo, jog neturinti tų turtų... Bet ar rinkėjai tuo patikės, juk ši kovotoja Maidane pasveikinta: „sveika grįžusi į laisvę ir į pensiją.“
O Maskva taip pat nenori „marksistinio“ teisingumo Ukrainoje: dar vienos revoliucijos idėja gazpromiškai sutvarkytai Rusijai nereikalinga pačiam Vladimirui Vladimirovičiui – juk tai pakenks savųjų aplinkai. Štai šia, neoliberalios ir globalios ekonomikos prasme, Maskva ir Briuselis su Vašingtonu ne tokie jau radikaliai skirtingi. Ir tai matyti iš ES nevykėliškų ekonominių sankcijų Rusijai, nes ekonomika svarbiau už politiką. Tad skirtumas greičiau glūdi tame, kad Ukrainai renkantis integracijos į Vakarus, ši šalis turi galimybę modernizuoti ūkį, o trypčiojant vietoje su „rusišku standartu“ tik tokio standarto ir tegalima tikėtis.
Maža to, žinant, kad revoliucijos valgo savo vaikus, revoliucijos ir didžiųjų transformacijų linkėti baisu, ypač kai įsiklausai į tokias įžvalgas kaip Zygmunto Baumano: „Tai, kas po regimo triumfo nutiko devyniems milijonams Solidarność narių arba masėms, per aksominę revoliuciją užėmusioms Vaclavske Namesti, nusistebėtinai nuosekliai atsikartoja visose mūsų laikų Tahriro aikštėse...“ (Žr. Kultūros baruose bei DELFI skelbtą autoriaus pokalbį su Z. Baumanu pavadinimu „Mes visi nenumaldomai virstame maišytų populiacijų būriais“)
Maidanui tapus politinio turizmo vieta, Krymui su kalašnikovais „įstojus“ į Rusijos Federacijos sudėtį, Ukraina žengė atgal, kad pagaliau pradėtų kurti savo ateitį, nes to nesiėmė nei po 1989-ųjų, nei po Oranžinės revoliucijos 2004-aisiais. Tądien Tymošenko ir Juščenka net šalies stabilumo dėlei, sunkiai iškovoję tautos pergalę, nesugebėjo įveikti savo politinio egoizmo. Juk būtent tai ir leido Janukovyčiui užimti valdžią pagal Maskvos politinę vadybą.
O Rusija sparčiai žygiuoja pirmyn į sovietinių ambicijų praeitį.
….ir vėl lydima sovietinės dainos: „Хотят ли русские войны?“ [ar rusai nori karo?]
Tomas Kavaliauskas yra knygos „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“ (Lexington Books, New York) autorius ir knygos „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ sudarytojas, Lietuvos PEN klubo narys.
Nuorodos
1. „Propaganda (lotyniškai propago – skleidžiu, platinu) yra viešas, instituciškai reglamentuotas, tinklinis, pasikartojantis masių ar socialinių grupių įtikinėjimas.“ Cituota iš: Gintautas Mažeikis, Propaganda ir simbolinis mąstymas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010, p. 19, 22.
2. Andrius Martinkus, Соблазн могущества: Трансформация „Русской идеи“ в философии „классического“ евразийства (1920–1929)“, Москва, Direct-Media, 2013.
3. Spiegel, Interviu su Aleksandru Solženicynu, 2007. Prieiga: http://www.spiegel.de/international/world/spiegel-interview-with-alexander-solzhenitsyn-i-am-not-afraid-of-death-a-496003-3.html.
4. Ten pat.
5. Adamo Michniko manymu, „šiandieninė Rusija nėra totalitarinė, o tik autoritarinė. Netgi pakankamai liberaliai autoritarinė. Paprasčiausiai apsilankykite Maskvos knygyne ir lentynose rasite knygas, už kurias Leonido Brežnevo laikais būtumėte keliavęs tiesiai į kalėjimą arba darbo lagerį.“ Cituota iš Adam Michnik, „A European Russia or a Russian Europe“, 2011, Baltic Worlds, Vol IV:1, p. 6
6. Aleksandr Yanov, Russian idea and the year 2000, New York, Liberty Publishing House, 1988, p. 214–216.
7. Ten pat, p. 247.
8. Ten pat, p. 246.
9. Prieš keletą mėnesių Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigė, kad norėtų Baltijos šalyse turėti rusų kalbos vidurines mokyklas, kurias finansuotų Maskva. Anot jo, tose mokyklose būtų auklėjama pagal „rusišką standartą“.
10. Apie „blato“ kultūrą Rusijoje plačiau žr.: Alena Ledeneva, Russia‘s Economy of Favours: Blat, Networking and Informal Exchange, Cambridge University Press, 1998.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.