ES lyderių veiksmus stebėjęs pesimistas pasakytų, kad ir kokių veiksmų europiečiai imtųsi, jie bet kokiu atveju bus tik iš dalies sprendžiantys problemas, galbūt prisidedantys, kad panašios krizės nepasikartotų, o jeigu taip atsitiktų, galėtų atsidusę tarti, kad padarė viską, ką tuo metu buvo įmanoma ES viduje padaryti. Čia ir slypi didžioji atsakymų dalis – europiečiai, ypač vokiečiai, prancūzai, šiauriečiai, gali dėti visas įmanomas pastangas, kad priverstų išlaidaujančius pietus susiveržti diržus, nustatyti ne tik griežtas, bet ir privalomas europinio lygmens taisykles subalansuotam biudžetui, nedidėjančiai skolai ir dar skaidriai apskaitai užtikrinti.
Tačiau sunku tikėtis, kad globalios ekonomikos, globalių finansų ir globalios tarpusavio priklausomybės sąlygomis europiečiams pavyktų ne tiek numatyti, kiek suvaldyti visus veiksnius, esančius už ES ribų. Kai kuriais atvejais netgi su artimiausiais sąjungininkais nepavyksta susitarti, ką jau kalbėti apie tokius tarptautinius žaidėjus kaip Kinija ar Rusija.
Kita ES prekybos partnerė, tradiciškai Europai tiekianti visų pirma įvairią žaliavą ir energetinius resursus – Rusija - dėl susiklosčiusios situacijos gali jaustis dvejopai. Viena vertus, nemoki Europa verstų mažinti prekybinius pelnus ar bent jau atidėti mokėjimus, kas reikštų verslo (pavyzdžiui, kontroliuojamo valstybės) nuostolius. Ypač turint omenyje, kad dauguma Rusijos tiekimo linijų su ES yra tiesiogiai priklausomos nuo esamos infrastruktūros, kuriai alternatyvos, pavyzdžiui, į Kiniją ar Indiją taip greitai ir pigiai nesukursi.
Kita vertus, kovoje dėl tiesioginių užsienio investicijų Rusija gali tapti konkurencinga Europai. Iki šios krizės pradžios buvo manoma, kad tikriausiai nėra pasaulyje saugesnių rinkų, nors ir ne pačių pelningiausių, nei Europos valstybės. Deja, situacija pasikeitė. Rusija gali tapti ta valstybė, kur nenorintys eiti dar toliau (į Aziją) verslininkai rinksis investuoti – nors rizika gana didelė, tačiau ir pelnas gerokai didesnis.
Kitas klausimas, ar gali Rusija tiesiogiai prisidėti Europos krizės sprendimo. Praėjusių metų lapkritį buvo pasigirdę gandų, kad Rusijos centrinio banko vadovai šalies bankams, turintiems intensyvių verslo santykių su ES bankais, sakė, jog šie nepersistengtų skolindami likvidumo problemas ES sprendžiantiems kolegoms. Žinios nebuvo patvirtintos. Tačiau Rusijos premjero Vladimiro Putino pareiškimas prieš lapkričio mėnesį vykusį vadinamąjį sparčiausiai besivystančių pasaulio šalių BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) susitikimą atitiko minėto gando dvasią – Rusijos vadovas buvo įsitikinęs, kad europiečiai savo problemas gali išsispręsti patys.
Ledai iš tiesų atrodo pajudėję, ypač po to, kai italams ir ispanams pavyko gana sėkmingai išsiplatinti savo vertybinius popierius. Vis dėlto Rusijos pozicija Europos šalių atžvilgiu ne tokia vienareikšmė – vienas aspektas yra tai, ko ES vadovai tikisi iš Rusijos – tai jos didesnio indėlio į TVF programas. Kita vertus, ką jau pati Rusija yra padariusi. Pavyzdžiui, Islandijos krizės atveju Rusija skyrė 4 mlrd. eurų paskolą, padėjusią išgelbėti šalies bankus. Taigi Rusijos finansinės galimybės didelės, tačiau kol kas nepanašu, kad būtų išnaudojamos problemoms, kurios yra ne tik europinės, bet ir globalios, spręsti.
Dar vienas veikėjas, kurio rolė sprendžiant Europos skolų krizę gali pasirodyti esminė, dažnai pamirštamas. Tai Kinija. Dar pernai lapkritį buvo pasirodę įtakingų kinų pareigūnų pareiškimai, kad šalis galėtų prisidėti sprendžiant ES skolų problemas. Tiesa, tai buvo visai kitoks kalbėjimo būdas nei Rusijos lyderių. Galimybė dalyvauti europinių šalių gelbėjimo schemose nebuvo atmesta. Suprantama – Kinija priklausoma nuo Europos rinkų.
Tačiau nereiktų tikėtis, kad kinai veiks vien tik iš altruistinių paskatų. Tam, kad Kinija panaudotų savo valiutos rezervus gana aiškiai buvo deklaruoti jos interesai – suteikti šaliai daugiau įtakos TVF, pakelti jos ekonominį statusą Pasaulio prekybos organizacijoje arba atšaukti europietiškų ginklų embargą į Kiniją. Tiesa, vėliau šalies prezidentas Hu Dzintao pareiškė, kad Europa gali išsispręsti savo problemas pati.
Apie Europos ir apskritai Vakarų bei Kinijos arba, kitais žodžiais tariant, laissez-faire ir valstybinio kapitalizmų gebėjimą išgyventi globalią finansų krizę buvo kalbama ir šių metų Davoso ekonomikos forume. Jeigu neminėsime Europos ateities neapibrėžtumo, tai jos ekonomikos išlikimo, stabilumo ir augimo galimybės šiuo metu, lyginant su Kinijos, Japonijos ar net JAV, atrodo ganėtinai miglotos. Ir tai lemia ne tik nesusitvarkančios Pietų Europos valstybės, bet ir apskritai dominuojantis ekonomikos modelis. Pirma, tai brangi socialinė sistema. Europa išlaiko bangiausią socialinę sistemą pasaulyje, ir problema senstant visuomenei vis didės. Jau dabar kaip viena iš priemonių užtikrinti griežtą taupymą yra siūlymas ilginti pensinį amžių. Nors realiai tai nesprendžia, pavyzdžiui, jaunimo nedarbo.
Trečia, Europos augimui ir galimybei pasivyti savo prekybos partneres trukdo ir administracinės problemos, pavyzdžiui, lėtas sprendimų priėmimas, sprendimų „išplovimas“, t.y. jie ne visada yra tokie radikalūs ir atitinkantys tos dienos realijas, bet daugiau konsensusiniai. Galiausiai tie pusiniai sprendimai taikomi ne visose valstybėse, nes yra galimybė gauti išlygas.
Taigi, Europos lyderiai turi ne tik išgelbėti Graikiją ir kitas ant bankroto ribos atsidūrusias euro zonos šalis, bet ir galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Nenuostabu, kad sausio 30 d. vadovai pradėjo diskusiją apie augimą ir jį skatinančias priemones. Reikia tikėtis, kad tai nevirs dar viena neįgyvendinta strategija ar dar vienu pokalbiu, kuris skirtas ne sprendimams, bet finansų rinkoms įtikti. Priešingu atveju pasaulio centro geografija gerokai pakis.