T.Misiūnas. Suomijos rinkimai: daugiau saugumo Lietuvai?

Sekmadienį Suomijoje vyko Prezidento rinkimai, kurie į antrą turą atvedė Sauli Niinistö (Nacionalinė koalicija) ir Pekka Haavisto (Žaliųjų partija). Kodėl Lietuvai šie rinkimai ne mažiau svarbūs nei artimiausių kaimynų rinkimų rezultatai, kuriuos valdžios atstovai mėgsta komentuoti ir vertinti? Atsakymas šį kartą slypi ne kažkur anapus, o tame, kokie klausimai dominavo Suomijos rinkimų kampanijoje.

Dauguma rinkėjų Suomijoje buvo susirūpinę savo ateitimi Europoje, t.y. krize euro zonoje ir kaip ją reiktų įveikti, ir savo ateitimi NATO. Iš tiesų pirmą kartą tikriausiai po dvylikos metų pertraukos Suomijoje vyko gana atvira diskusija apie tai, kad šalis turėtų savo ateitį susieti su NATO.

Kuo Lietuvai ši atsinaujinusi diskusija gali būti svarbi? O gi tuo, kad iš skyrus Švediją, visos Šiaurės šalys turi šansą tapti vieno aljanso narėmis, o Baltijos jūra – NATO vidine jūra (žinoma, su Kaliningrado regiono išimtimi). Nacionalinio saugumo prasme Lietuvai arčiausiai esančių valstybių integracija tokioje srityje kaip gynyba yra gyvybiškai svarbus klausimas. Šiaurės valstybių ir NATO vientisos gynybos sistemos atsiradimas ir gilinimas užtikrintų patikimesnę gynybą, strategiškai leistų apmąstyti ir numatyti ne vieną ar du, bet kelis šalies gynybos planus, kritiniu laikotarpiu tikėtis pagalbos ne tik per Lenkiją ar Baltijos jūrą iš, pavyzdžiui, Norvegijos, bet ir iš Suomijos.

Tiesa, reikia pripažinti, kad diskusija dėl narystės NATO ir galimų įsipareigojimų Suomijos rinkimų kampanijoje tiek toli nepažengė. Priešingai, visuomenės nuomonė šioje Šiaurės valstybėje nėra galutinai nusistovėjusi. Dauguma pasisako už kaip galima glaudesnius santykius su kariniu aljansu, tačiau yra nemažai ir tikrosios narystės skeptikų.

Viena vertus, Suomija itin vertina savo gerus, pragmatiniais išskaičiavimais grįstus, santykius su Rusija, kita vertus, kaip ne kartą teigė NATO skeptikai, prieš apsispręsdama dėl sąjunginių įsipareigojimų prisiėmimo Suomija turėtų žinoti, kuo, pavyzdžiui, tikimasi iš jų dėl Baltijos valstybių gynybos. Taigi mūsų korta irgi buvo padėta ant diskusijų stalo. 

Reikia pripažinti, kad Baltijos valstybių klausimas, kalbant apie Šiaurės šalių gynybos ir saugumo bendradarbiavimą ir gilinimą, tvyro ore jau kuris laikas. Pirma, nuo pat Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo aušros Šiaurės šalys gana aktyviai rėmė jų narystę NATO ir ES, nepaisant to, kad Švedija ir Suomija net nėra narės. Norvegija ir Islandija nėra ES narės, todėl nedalyvauja bendros užsienio ir saugumo politikos planavime, nors Danijos bendradarbiavimas šioje srityje su ES taip pat yra ribotas dėl jos turimų išlygų. 

Danija ir Švedija vis dėlto daugiausiai prisidėjo tiek konsultuodamos Baltijos valstybes rengiantis narystei, tiek reformuojant nacionalines karines pajėgas. Danijos vadovaujame batalione lietuviai yra dalyvavę tarptautinėse operacijose. Klausimas paprastas, kodėl kaimynai šiaurėje buvo suinteresuoti greitesne šalių integracija. Atsakymas gali būti dvejopas – viena vertus, moralinis sąžinės priekaištas – jos de facto pripažino Baltijos valstybių okupaciją. Kita vertus, Šiaurės valstybės yra gana pragmatiškos, jos tikriausiai paskaičiavo, kad ir jų saugumas yra priklausomas nuo to, kiek saugios kaimynės rytinėje pakrantėje. Dar daugiau – juk geriau, kai tuo saugumu pasirūpina tokios tarptautinės organizacijos kaip NATO ir ES, ir nereikia tam leisti gerovės valstybės uždirbtų pinigų.

Tomas Misiūnas

Prieš apsispręsdama dėl sąjunginių įsipareigojimų prisiėmimo Suomija turėtų žinoti, kuo, pavyzdžiui, tikimasi iš jų dėl Baltijos valstybių gynybos. Taigi mūsų korta irgi buvo padėta ant diskusijų stalo.

Antra, patirtimi galima grįsti ir paaiškinti kai kuriuose sprendimus, tačiau Suomijos rinkimų išvakarėse vykusi diskusija dėl pačios Suomijos narystės NATO gali pakeisti saugumo situaciją regione. Tikėtina, kad NATO narystės skeptikę Tarja Halonen pakeis NATO optimistas Sauli Niinistö (jis gerokai lenkia savo konkurentą antrajame ture), visuomenės nuomonė dėl narystės gali pasikeisti – prezidento autoritetas šioje šalyje yra labai svarbu. Tai gali paskatinti ir Švediją permąstyti savo gynybos politiką bei strateginį pasirinkimą nesijungti į NATO, apie tai jau kuris laikas pusbalsiu kalbama Švedijos dešiniųjų stovykloje.

Vienaip ar kitaip formalios narystės aljanse nei vienai, nei kitai valstybei jau dabar nereikia, nes jų partnerystė su regionine saugumo organizacija yra labai tampri. Tą atkleidė ir operacija Libijoje, kur ne šiaip Švedijos dalyvavimas, bet gana rimta jos parama padėjo NATO šalims „užkišti“ kai kurias pajėgumų skyles. Vėliau penkios Šiaurės valstybės ir trys Baltijos turėjo bendrą atstovą operacijos koordinavimo grupėje.

Trečia, vis dėlto Baltijos valstybių gynybos klausimas yra sunkiai atsiejamas nuo Šiaurės valstybių pragmatinio požiūrio į Rusiją ir galimybės tęsti ekonominius santykius. Tikriausiai neatsitiktinai 2008 m. buvusio norvegų užsienio reikalų ministro Thorvaldo Stoltenbergo parengtas raportas-vizija apie Šiaurės valstybių bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje iš esmės tik netiesiogiai lietė Baltijos valstybes. Nors 2011 m. jam viešint Lietuvoje jo pasisakymuose galima aptikti supratimą, kad labai sunku įsivaizduoti gilesnį šiauriečių bendradarbiavimą tokiose srityse kaip oro gynyba, bendros jūrų pajėgos, bendros gelbėjimo operacijos ir pan.m neįtraukiant Baltijos valstybių. Tačiau abejonių dar nemažai. Tiesa, remiantis T. Stoltenbergo pasiūlymais, buvo parengta Šiaurės šalių saugumo deklaracija, kurios esmė šalių tarpusavio įsipareigojimas ginti viena kitą kritiniais momentais. Visiems tarsi suprantama, nuo ko ketinama gintis, vėlgi Baltijos valstybės kol kas prie šios deklaracijos nėra prisijungusios. 

Vadovaujantis strateginio planavimo logika, o ne tik Lietuvoje įprasta „ką noriu, tą matau“ paradigma, būtų labai logiška įtraukti Baltijos valstybes į bendrą šiaurietišką saugumo ir gynybos planavimo procesą. Pirma, kaip jau minėta, sunku įsivaizduoti, kaip Šiaurės šalys apsigintų nekontroliuodamos situacijos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, ypač žinant Kaliningrado ir Baltijos jūros laivyno strateginę reikšmę. Kita vertus, suprantama, kad joms tai yra papildomi kaštai, nes mažos ir finansiškai ne itin pajėgios Lietuva, Latvija ir Estija vargu ar galės ilgai išsilaikyti reikalui esant. Tačiau saugumo situacijos regione stebėjimas galėtų būti niša ir mažoms valstybės. Tam tikru mastu gali būti panaudotos ir tai, ką vadiname viena sėkmingiausių savo investicijų Afganistane – specialiąsias pajėgas. Tikriausiai neatmestinas gana aktyvus ir efektyvus gelbėjimo pajėgų ar net pasieniečių dalyvavimas bendrose operacijose.

Taigi racijos drąsinti savo kaimynus paimti Baltijos valstybes į tą patį saugumo laivą yra. Dar paprasčiau tai pasidarys, jeigu Suomija vis dėlto ryšis žengti žingsnį link formalios narystės NATO, taip paskatindama ir Švediją peržiūrėti savo nesijungimo politiką ir tolesnio bendradarbiavimo su NATO šalimis perspektyvas.