V. Keršanskas. Kas laukia į Rusijos raumenis atsimušusios Rytų partnerystės

ES Kaimynystės politika (o vėliau – ir vien tik rytiniam regionui skirta Rytų partnerystė) buvo sukurta Bendrijai išgyvenant euforijos laikotarpį. Jau netrukus laukė didžiausia per visą istoriją ES plėtra, todėl stiprėjanti Bendrija nusprendė investuoti į saugų ir stiprų pietinį bei rytinį regioną už jos ribų.

Tačiau gūdi žiema, atėjusi po Arabų pavasario Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose, bei Rusijos veiksmai destabilizuojant rytinę kaimynystę leidžia teigti, kad nuolat rusenantis konfliktas greičiausiai taps įprasta už ES išorinės sienos esančių valstybių būsena, o pati kaimynystės politika – platesnių geopolitinių susikirtimų įkaite. Šiuo straipsniu kviečiu pažvelgti į situaciją Rytų partnerystės valstybėse.

Rytų partnerystė: trys prieš tris

2009 m. daugiausiai Švedijos ir Lenkijos iniciatyva ES buvo sukurta Rytų partnerystės programa, skirta prisidėti prie šešių valstybių modernizacijos ir demokratizacijos. Nuo pat pradžios ES susidūrė su įvairiais iššūkiais, nes programa jungė itin nevienodo demokratijos ir išsivystymo lygio valstybes. Galiausiai, dar artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui 2013 m. lapkritį, pasigirdo vis daugiau siūlymų suskirstyti rytų partneres į „pažengusias“ ir „atsiliekančias“ valstybes ir pagal tai adaptuoti individualų integracijos planą kiekvienai partnerei. 2015 m. pavasarį Rygos viršūnių susitikime tokie siūlymai buvo priimti ir politiniame lygmenyje, tačiau ne tai, o iš esmės pasikeitusi šių valstybių padėtis nulėmė, jog trijų valstybių – Baltarusijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – dalyvavimas programoje liko tik formalumas, o kitų trijų – Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos – likimas dėl sudėtingos situacijos kybo ant plauko.

Azerbaidžanas nuo pat Rytų partnerystės pradžios aiškiai įvardijo, jog gamtos ištekliais turtinga valstybė nesiekia tokio glaudaus suartėjimo su ES, kokį siūlo Asociacijos ir gilios bei visapusiškos laisvosios prekybos sutartis. Pagrindinė to priežastis – Azerbaidžanas ir be papildomų susitarimų energetiniais ištekliais gausiai prekiauja su ES, o autoritarinis Ilhamo Alijevo režimas perimti vakarietiškų praktikų žmogaus teisių, demokratijos ir kitose srityse nesiekia. Pastaraisiais metais Azerbaidžane fiksuojama vis daugiau žmogaus teisių ir laisvių suvaržymų, tačiau ES neturi svertų paveikti šią jos energetinių išteklių diversifikavimui svarbią šalį.

Autoritarinis režimas bei narystė konkuruojančioje Eurazijos sąjungoje įšaldė ir bet kokias Baltarusijos galimybes judėti ES link. Spalio 11 d. dar kartą prezidentu „perrinktas“ Aliaksandras Lukašenka toliau tęsia balansavimo politiką tarp Vakarų ir Rusijos, tad nors prieš rinkimus buvo paleisti politiniai kaliniai bei žengti kiti santykių atšildymui skirti žingsniai, Baltarusija išlieka labiausiai su Rusija integruota valstybe ir jos narystė Rytų partnerystės programoje yra tik visiškas formalumas.

Artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui Rusija nesunkiai „nulaužė“ ir ilgai Rytų partnerystės favorite laikytą Armėniją. Pasinaudodama jau dvidešimtmetį įšalusiu Kalnų Karabacho konfliktu, Rusija pagrasino nutraukti savo ekonominę ir karinę paramą Armėnijai, jeigu ši sieks glaudesnės integracijos su ES, o ne stos į Eurazijos sąjungą. Kitaip nei Ukrainoje, pilietinė visuomenė nesukilo prieš valdžios sprendimą, o didesni neramumai Jerevane įvyko tik šių metų vasarą vyriausybei nusprendus padidinti elektros kainą. Tačiau #electricyerevan judėjimas greitai išsikvėpė, o Armėnija ir toliau gravituoja į Rusijos įtakos erdvę. Jerevanas Asociacijos sutartį su ES siekia performuoti taip, kiek leidžia jos įsipareigojimai Eurazijos sąjungoje, tad santykiai su ES bus palaikomi, bet neplėtojami.

Todėl vienintelis uždavinys ES yra Rytų partnerystės rėmuose remti šių valstybių pilietinę visuomenę bei vykdyti vystomojo bendradarbiavimo projektus. Tačiau aišku, kad reikia pamiršti geopolitinį siekį Baltarusiją, Armėniją ar Azerbaidžaną glaudžiau integruoti su ES programos pagalba, nes minkštoji ES galia atsimušė į „kietuosius“ Rusijos raumenis.

Rytų partnerystės pirmūnių politikoje – neaiški perspektyva

Vis dėlto situacija nuo Vilniaus viršūnių susitikimo gerokai pasikeitė ir trijose Rytų partnerystės pirmūnėse. Ukrainos eurointegracinius procesus paveikė Rusijos pradėtas karas prieš ją, Gruzijoje jaučiamas bendras piliečių nusivylimas Europos integracija, o į tai reaguojanti valdžia taip pat nerodo didelių pastangų sparčiau žengti Europos link. Moldova yra atsidūrusi politinėje aklavietėje, iš kurios išeities kol kas nerandama.

Pagrindinis iššūkis šiose valstybėse yra išlaikyti piliečių paramą Europos integracijai. Ukrainoje Maidano revoliucijos idealai naujos, modernios ir žmonėms, o ne oligarchams tarnaujančios valstybės kūrimas įstrigo kruvino konflikto Rytų Ukrainoje apkasuose. Labiausia piliečių laukiama reforma yra reali kova su korupcija ir nors yra žengta nemažai žingsnių (naujų policijos pareigūnų didžiuosiuose miestuose, antikorupcijos biuro inicijavimas), daugelis gyventojų reformų greitį vertina kaip nepakankamą. Neišpildyti lūkesčiai ir vis dar stipri oligarchų įtaka politiniame procese, blogėjanti ekonominė situacija bei Rusijos destrukcinė veikla radikalizuoja gyventojų nuotaikas.

Dar didesne nežinomybe apipinta politinė situacija Gruzijoje, kur 2016 m. vyks parlamento rinkimai. Jiems artėjant, matoma vis daugiau spaudos suvaržymo apraiškų, atimant eterį iš nors kažkiek valdžią kritikuojančių žurnalistų ar siekiant uždaryti ištisas televizijas (šiuo metu vienos populiariausių televizijų Rustavi 2 vadovai teigia, kad valdžios pastangomis buvo priimtas politinis sprendimas ir jai buvo nutrauktas gyvybiškai svarbus finansavimas dėl to, kad ji nebijo kritikuoti neteisėtų vyriausybės veiksmų). Tęsiasi politinis persekiojimas prieš buvusią M. Saakašvilio UNM partiją, o valdantieji vis labiau kalba apie poreikį atšildyti pragmatinius santykius su Rusija ar ieškoti sugyvenimo modelio su augančia Kinija. Jaučiamas didžiulis nusivylimas Vakarais tiek dėl 2008 m. NATO sprendimo Bukarešte nesuteikti narystės plano Gruzijai, tiek ir ES nenoro aiškiai įvardinti galimos narystės perspektyvos Bendrijoje. Tuo tarpu itin įtakinga Gruzijos ortodoksų bažnyčia taip pat atlieka savo darbą kurstant piliečius prieš neva vertybes praradusią Europą. Visas šis paveikslas lemia tai, jog vis stiprėja gyventojų nuostata, jog Gruzija ilgus šimtmečius išgyveno tik apsuptos tvirtovės būsenoje, todėl į ją grįžti reikia ir šiandien.

Tuo tarpu Moldova atsidūrė politinėje aklavietėje paviešinus informaciją apie tai, kad iš bankų dingo apie 1 mlrd. JAV dol. valstybės pinigų, o su šiuo milžinišku korupcijos skandalu susiję aukščiausio rango politikai. Jau antrą mėnesį Kišiniovo centre įsikūręs palapinių miestelis reikalauja nešališko tyrimo, tačiau šia situacija naudojasi ne tik pilietinis moldavų susivienijimas, bet ir atvirai prorusiškos kairiosios partijos, pvz. Moldovos socialistai, siekiančios politinių dividentų iš politine sistema nusivylusių piliečių. Moldovos problema sisteminė, nes šalies politikoje dominuoja trys iš principo pagrindinį valstybės sektorių pasidalinę vladai: komunistų partijos lyderis Vladimiras Voroninas, turtingiausias Moldovos pilietis, su Demokratų partija siejamas Vladas Plochatniukas ir buvęs premjeras, vienas liberaldemokratų lyderių Vladas Filatas. Nors pastarosios partijos sudaro vadinamosios „proeuropietiškos koalicijos“ branduolį, jų veikimo metodai išlieka rytietiški, todėl jau kelerius metus Moldovos politinė sistema yra persekiojama nuolatinių skandalų dėl korupcijos. Vienintelė alternatyva dešinėje – už sąjungą su Rumunija pasisakanti Liberalų partija – turi ribotą palaikymą dėl unionistinės tradicijos, tuo tarpu alternatyvos kairėje pasisako už glaudesnius ryšius su Maskva.

Tad Rytų partnerystė atsidūrė rimtoje kryžkelėje: tik formaliai programoje dalyvaujančioms valstybės nebekeliami aukšti reikalavimai, tačiau šalių-pirmūnių raida leis įvertinti ir bendrą Rytų partnerystės sėkmę.

Ar pasikeitusiomis aplinkybėmis Rytų partnerystė reikalinga?

Akivaizdu, kad minkštąja galia grįsta Rytų partnerystė nesugebėjo tinkamai atliepti itin skirtingų šešių programoje dalyvaujančių valstybių poreikių. Nepaisant to, suartėjimo siekiančios valstybės iš lėto judėjo Asociacijos sutarties pasirašymo link. Tačiau programa buvo visiškai paralyžiuota tada, kai Rusija pajuto grėsmę ir įjungė savo „kietuosius“ raumenis, siekdama sustabdyti šių valstybių gravitavimą link Vakarų.

Pasikeitusiomis geopolitinėmis aplinkybėmis regiono likimas tapo nebe tik šių valstybių raidos, bet ir viso kontinento saugumo problema. Paskelbus paliaubas Rytų Ukrainoje, panašu, Donbase yra judama link Padnestrės – dar vieno įšalusio konflikto – modelio. Tad vienintelė be teritorinio konflikto likusi Rytų partnerystės valstybė liko su Rusija glaudžiausiai integruota Baltarusija. Galima ir reali Moldovos bei Gruzijos gravitacija grindžiama vis labiau pesimistiniu gyventojų požiūriu į savo valstybių raidą. Nors šiuo metu daug dėmesio sutelkta į Ukrainos likimą, jos perspektyvos kol kas taip pat miglotos. Apibendrinant, regionas kelia daug daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.

Ar tokioje situacijoje Rytų partnerystė gali pasiūlyti receptą? Deja, tačiau atsakymas – tikrai ne. Europos kaimynystės finansinis instrumentas 2014-2020 m. numato paramą pietų ir rytų kaimynėms. Finansų padalijimas: du trečdaliai pietums ir trečdalis rytams. Bendra parama vien Palestinai sudaro beveik pusę Rytų partnerystės biudžeto. Tad nors programa ir bus išsaugota, tikėtis esminio proveržio be iš esmės kokybiškai kitokio požiūrio į regiono problemas, neverta.

Be abejonės, Rytų partnerystės programa turi būti išsaugota. Gruzija, Moldova ir Ukraina yra pasirašiusios Asociacijos sutartis, didelę reikšmę pilietinės visuomenės vystymuisi turi parama iš ES finansinių mechanizmų programos rėmuose. Tačiau Asociacijos sutarties įgyvendinimas, kaip ir šių valstybių vidaus politiniai procesai bei saugumo situacija, reikalauja atskiro ES politikų dėmesio aukščiausiame lygmenyje. Ar to galima tikėtis euro, migrantų ir pabėgėlių, Sirijos ir kitų ES skaldančių krizių įkarštyje? Vargu.

Prieš Vilniaus viršūnių susitikimą 2013 m. rudenį tuometinė ES aukščiausioji atstovė užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton iškilmingai pareiškė, kad ES „atverčia naują istorijos puslapį“ regiono politikoje. Iš tiesų ir įvyko būtent taip, tačiau turėta omenyje tikrai kitokia situacija, nei matome šiandien. Akivaizdu, kad Rytų partnerystė, ambicingiausias bandymas pasiūlyti „integracijos be narystės“ modelį sudėtingame regione, dabar liko tik maža platesnės saugumo politikos darbotvarkės Europoje dalimi.