V. Normanas. Putino Rusija: naujo totalitarizmo gimimas

Įvykiai Ukrainoje mums dar kartą primena seną politinės filosofijos tiesą: niekas nesugeba atspėti politinės ateities. Nei nacizmas, nei komunizmas nebuvo kokių nors dėsningumų pasekmė. Jie įvyko kaip įvyksta bet kuri stichinė nelaimė – netikėtai. Tik vėliau, bandant daugiau išrasti nei atrasti tam tikras vyravusias visuomenės nuotaikas, pasitelkiamas istorinio konteksto reflektavimas.

Taip nacizmas kildinamas iš revanšizmo ir šovinizmo, o komunizmas – iš naivių proletariato vilčių. Bet jeigu kas nors iš tiesų vienija šias dvi pragariškas ideologijas, tai pirmiausia – visiškas jų stichiškumas.

Kuomet istorikai ar politologai siekia išsiaiškinti nacizmo ir komunizmo prielaidas bei padaryti racionalias išvadas, dažniausiai iškylanti problema yra ta, kad pats šių ideologijų pagrindas yra visiškas iracionalumas. Nors visuomenės, pagimdžiusios abi pragaro mašinas, gyveno pokario metais ir kentė visą aibę nepriteklių, tai niekaip nepaaiškina, kodėl jos nusprendė dar labiau save nubausti ir sužaloti, kildamos į naujus karus.

Du didieji XX amžiaus totalitarizmai neturi jokio racionalaus pagrindo: panašių visuomenių nuotaikų būta ir anksčiau, bet jos nevirto koncentracijos stovyklomis. Galime lyginti Adolfą Hitlerį ir Josifą Staliną, galime išvedinėti įvairiausias paraleles, bet negausime trokštamos aiškios teorijos. Totalitarinė patirtis, nesugebanti tapti „aiškia“, mumyse gyvuoja simbolių pavidalu, nes jokio kito pavidalo ši patirtis negali įgyti.

Turime ambivalentišką situaciją: viena vertus, kiekviena patirtis, kurios nesugebame aiškiai suvokti, įgauna simbolio statusą, kita vertus, pats socialumas yra neapibrėžiamas kalba, tad ir visuomenių patirtys negali būti aiškiai įvardijamos, uždaromos į teorijos rėmą.

Tai svarbi prancūzų mąstytojo Jacqueso Lacano pamoka: socialumas yra simbolinės plotmės produktas, niekada iki galo neišreiškiamas kalba. Būtent dėl to įmanoma, kad ideologijos paverstų ištisas visuomenes aklais budelių legionais. Visuomenės negali turėti aiškių taisyklių ir būti kontroliuojamos vien įstatymais, jas visas turi lydėti siekiniai, tikslai, kurie rodytų kryptį, tačiau čia esama didelio pavojaus. Nes tada, kai vieninteliu tikslu, Aukščiausiuoju Gėriu, tampa iracionali kova su blogiu, turime konstatuoti, jog gimė naujas totalitarizmas.

Norėdami suvokti totalitarizmų prigimtį, mes bandome rasti jiems paprastas analogijas iš kasdienio gyvenimo, kur viskas daugiau ar mažiau racionalu. Bet, sekdami Lacanu, turime sutikti, kad pats racionalumas - common sense - yra ne matemizuota kalba, o greičiau tam tikrų simbolių apibrėžties atsisakymas. Mes tiesiog sutinkame, tarkim, kad BVP augimas yra gerovės ekvivalentas ir nebandome svarstyti, kiek jis realiai įtakoja gyvenimo kokybę. Arba sutinkame, kad ginti žmogaus teises yra nekvestionuojamas gėris, net jei giname nusikaltėlių teises. Ekonomika, žmogaus teisės, pilietiškumas – tai simboliai, kurie, ir iki galo neracionalizuoti, veda į priekį.

Jei bandytume argumentuoti kiekvieno simbolio reikšmę kasdieniame gyvenime, galiausiai tiesiog nesugebėtume būti socialūs, nemokėtume naudoti kalbos, kaip socialinio įrankio. Nerašytos simbolinės taisyklės yra daug svarbesnės už rašytinius biurokratinio pasaulio įstatymus. Nes jos lemia, kokie įstatymai yra arba bus rašomi. Tarkim, Lietuvoje įstatymiškai kriminalizuoti abortai, nes draudimui pritaria ne sveikas protas, o Biblija – išminties simbolis. Arba, siekiama uždrausti žemės, esančios Lietuvoje, pardavimą ne Lietuvos Respublikos piliečiams, nes žemės pardavimas simbolizuoja žemės praradimą. Nors logiškai nusikaltimas yra įstatymiškai varžyti žmogaus laisvę.
Bet kuo čia dėti totalitarizmai ir simbolinė visuomenės sąranga?

Pirmas į akis krentantis dalykas yra toks: totalitarizmų atsiradimą lėmė būtent tai, kad visuomenės sąranga yra simbolinė. Nacizmo ir komunizmo ideologijos meistriškai tuo pasinaudojo ir „sutvarkė“ pasaulį taip, kad sukurtų visas sąlygas pragarui. Skirstymas į gėrį ir blogį – pats svarbiausias pragaro paruošimo elementas: gėris – arijai, blogis – žydai; gėris – proletariatas, blogis – buržuazija. Taip kiekvienas socialinis subjektas susitapatino su milžiniška jėga, pažadėjusia: „tvarka bus“. Šios ideologijos padarė tai, ko nesugebėjo padaryti nei Biblija, nei nacionalistinės ideologijos – viską supaprastino į dvimatį gėrio ir blogio pasaulį, kad kiekvienas arijas ir proletaras nedvejodamas galėtų žudyti visus, neatstovaujančius gėrio stovyklai.

Naciai ir sovietai buvo vienodai šalti ir bejausmiai žudikai, kuriuos tenkino atliekamas socialinis vaidmuo, nors istorikai dažnai bando įrodyti, kad yra priešingai: neva, žmonės nenorėjo to daryti ir viską darė iš pareigos. Norėtųsi tuo tikėti, bet tai, kad budelių nekankino sąžinės priekaištai, rodo, jog tikrai ne pareiga vertė „dirbti“.

Grįžtant prie iracionalumo: nacizmas ir komunizmas nebūtų galėję vešėti racionalius tikslus turinčioje visuomenėje. Jokia visuomenė, kuriai rūpi gerovė - ekonomikos augimas ar amerikietiška svajonė, nebūtų leidusi įvykiams pakrypti tokia linkme. Ir čia mes turime gana baisią, gąsdinančią šiandienos Putino Rusijos paralelę su nacizmu ir komunizmu. Ilgą laiką V. Putino siekis buvo asmeniniai turtai ir „turtingos“ (korumpuotos) aplinkos formavimas. Bet kuomet turtų nebeliko kur dėti, atsivėrė naujas gėrio ir blogio skirsnis: Rusija – Gėris, Vakarai (ES ir Amerika) – Blogis.

Rusijoje nebegalioja jokie racionalūs situacijos Ukrainoje vertinimai. Kremlius ir nesistengia suteikti savo propagandai argumentuotą formą. Tikslas kitas: žūtbūt sukelti konfliktą. Išrasti naują gėrio ir blogio perskyrą. Kol kas Putino Rusijai tai sekasi puikiai. Rusai, net ir komentuodami straipsnius lietuviškoje spaudoje, rašo, kad maisto produktų kainos „yra ne esmė“, svarbiausia – „kad Rusija yra stipri ir kovoja su Amerika“. Rusai jau seniai gyvena ideologijos sukonstruotame pasaulyje ir jokios sankcijos jų „pasaulėvaizdžio“ nepakeis. Tik leis dar geriau įsitikinti, kad „Amerika visada norėjo įvesti sankcijas“. Neva, visi šiame pasaulyje yra mazochistai, trokštantys griauti pasaulinę ekonomiką.

Kremliui, kaip naciams ar komunistams, kuriais jie dar neseniai buvo, svarbiausia yra kova su simboliniu blogiu. Tokiems žmonėms nesvaru nei kainos, nei žmonių gyvybės. Jiems niekas nesvarbu. Tik kova už gėrį. Simbolinį gėrį, kuris realiame, kasdieniame gyvenime, tėra išprotėjęs milijardierius, žaidžiantis su žmonių gyvybėmis lyg vaikas su muilo burbulais.

Kažkas panašaus vyksta religinių fanatikų galvose, kai jie leidžiasi į kryžiaus žygius ar džihadus. Ideologija, kuri pavergia subjektą, tampa vienintele subjekto realybe. Žinoma, net ir nepavergti grobuoniškos ideologijos subjektai visuomet valdomi tam tikrų gėrio simbolių – ekonomikos augimas, kopimas karjeros laiptais, šeimos kūrimas. Skirtumas tarp ideologijų, kurios verčia siekti pozityvių dalykų ir ideologijų, kurios ragina naikinti blogį yra tas, kad vienintelis gėris grobuoniškose ideologijose – kova su blogiu.

Iš pažiūros tai atrodo absurdiška ir sunku patikėti, jog gali būti tiesa, bet Putino Rusijos mylėtojai iš tiesų tiki, kad Amerika bando įvesti pasaulinę diktatūrą. Lietuvoje turime labai liūdną pavyzdį: tarsi užhipnotizuotas Nepriklausomybės Akto signataras, Rolandas Paulauskas iš paskutinių jėgų visur pasakoja apie JAV sukeltą karą Ukrainoje, apie JAV planus užvaldyti pasaulį, apie skurstančią Europą, kurioje emigrantai gyvena blogiau nei skurstančiose savo tėvynėse, apie būtinybę uždrausti Lietuvos Respublikos piliečiams vadovautis laisva valia ir būtinybę paklusti Biblijos diktatui, apie nuostabųjį Putiną. Ir tai sakoma su tokia milžiniška doze pasitikėjimo savimi, kad bet kuris abejojantis žmogus turėtų sutrikti. Būtent čia mes galime geriausiai regėti, kokią galią suteikia simboliai – kaip leidžia visiškai nutrinti trikdantį racionalios realybės abejonių rūką ir panirti į dievišką išminties nirvaną. Jokie faktai, jokie įvykiai, niekas nepakeičia ideologijos retransliuotojo, prisižiūrėjusio per daug propagandinių kanalų, požiūrio.

Aišku, galime juoktis ir tikėti, kad Putino Rusijos ideologija neužmigdys visos Europos, viso pasaulio, bet matydami vis daugiau fanatikų, kliedinčių apie Amerikos diktatūrą, turėtume paklausti: ar neatsitiks taip, kad tuomet, kai norėsime ją sustabdyti, bus per vėlu?
Priešingai nei Vakarai, Rusija visada ieško kaltų dėl jos problemų. Daug naivuolių tiki, kad ir Sovietų Sąjungą sugriovė JAV iniciatyva numuštos naftos kainos arba Kanados „sąmokslas“ prieš grūdų supirkimą.

Nors ta niekinga ir šlykšti sąjunga gyvavo tik dėl žmonių bukumo ir nesugebėjimo logiškai mąstyti, net ir dabar ieškoma kaltųjų dėl jos griuvimo t.y. sovietinės ideologijos pavergti žmonės visą istorijos vyksmą regi apverstą: SSRS – ne klaida, klaida – kad ji griuvo. Bet kuri šalis ar sąjunga, nesugebanti pasiūlyti jokių pozityvių savo gyvavimo tikslų, dėl savo problemų privalo kaltinti ką nors kitą. Nes kitu atveju teks pripažinti realybės principą: kaltųjų paieškos tėra bandymas slėpti ekonominį beviltiškumą, korupcijos viešpatiją ir neišvengiamai artėjantį krachą.

Dėl ekonominės krizės 2008–ais nei Amerika, nei Europa nekaltino Kinijos ar Rusijos. Bet kiekviena, net mažiausia Rusijos nesėkmė, iš karto paverčiama sąmokslo teorijos dalimi. Nes Rusijoje – ko iki šiol nesuprato Vakarų lyderiai – neegzistuoja jokie pozityvūs gėrio simboliai, jokie pozityvūs visuomenės tikslai.

Kuomet dėl naftos kainų šuolio kilo viduriniosios klasės pragyvenimo lygis, V. Putino sostas dėl to visiškai nesutvirtėjo ir reitingai – lyginant su atėjimo į valdžią pradžia – po truputį krito. Tuo tarpu kiekvienas karo veiksmas Čečėnijoje ar Gruzijoje būdavo lydimas ryškių reitingų šuolių. Totalitarizmo gimimas yra neatsiejamas nuo situacijos, kai prarandamas adekvatus realybės suvokimas. Būtent tai jau kuris laikas ir regime Putino Rusijoje.