V. Rubavičius. LDK vėl gina Europą nuo Ordos

Litvinenko ir Litviniukas. Abu šie žmonės Aleksandrai. Simboliška – atrodo, lyg iš vienos giminės. Gal išties? Pavardės nurodo bendrą šaknį, susijusią su Lietuva, tiksliau – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Abu jie – litvinų giminės, iš tos pačios šaknies protėvių, kurie kadaise saugojo Europą nuo plėšikiškos Ordos, o vėliau – nuo dalies jos genų ir politinio mentaliteto bei įpročių paveldėjusios Maskvos kunigaikštystės.

Apie Litvininenko daug žinome – buvęs žvalgybininkas ėmė kovoti prieš Rusiją užvaldantį spectarnybų klaną. Kartu su istoriku Jurijum Felštinskiu parašė knygą „FSB sprogdina Rusiją“, kurioje įtikinamai parodė, kas yra tikrasis antrąjį Čečėnijos karą paskatinusių sprogdinimų Rusijos miestuose sumanytojas ir vykdytojas. Nužudytas Londone 2006-aisiais radioaktyviu polonijum parodomuoju pavyzdiniu būdu – mirė lėtai, dideliuose skausmuose. Šiuo metu Londone vyksta teismo proesas, gvildenantis jo nužudymo aplinkybes.

Vis labiau linkstama patikėti mirštančio Litvinenko žodžiais, kad jos žudikas yra Kremliaus valdovas. Jis tikrai žinojo, ką sakė, – buvo paskelbęs straipsnį, kuriame išsamiai aiškino, ką reiškia Vladimiro Putino elgesys, kai jis netikėtai viešumoje, apstulbindamas stebinčiuosius, ėmė bučiuoti  vaikštinėjančio berniuko bambytę ir kaip toks elgesys susijęs su prezidento pedofiliniais polinkiais, kurie buvo žinomi ir jo specialiesiems auklėtojams. Pamenu, prieš daugelį metų perskaičius šį tekstą pirma mintis buvo – mirties nuosprendis, už tai neatleis. Neatleido.

Kokių tik Rusijos žiniasklaidos ir pagrindinio įtariamojo, o dabar Dūmos nario Andrejaus Lugovojaus aiškinimų paaiškinimų pasaulio visuomenei neteko išklausyti... Su didele patyčių aukai doze. Visame tame chore girdėjosi aiški melodija – Vakarų spectarnybų provokacija arba paties nužudytojo bendradarbių atliktas „reikalas“. Dabar tokius pat aiškinimus girdime, kai kalbama apie puolamą ir kankinamą Ukrainą, – ne Rusija puola Ukrainą, o Vakarai, Jungtinės Valstijos, pasinaudodamos Ukrainos valdžia, stengiasi sunaikinti Rusiją, kuri priversta gintis ir ginti savo tautiečius. Matome, kad net dalis nuo Rusijos „taikingumo“ nukentėjusios Europos linkusi rimtai svarstyti tokias propagandines klišes, o V. Putino gerbėjų gretose vieningai žygiuoja įvairių šalių dešinieji ir kairieji radikalai, garsiausiai šaukiantys apie Rusijos veiksmų „teisėtumą“.

Visi nujaučia, kad Rusija pirmiausiai imasi perbraižyti buvusios LDK teritoriją, vėlesniais laikais patekusią Rusijos imperijos globon. Tad naujasis Rusijos pasaulis, jų strategų akimis, niekaip neįsivaizduojamas be LDK teritorijos.

Vytautas Rubavičius

Apie kitą Aleksandrą, – Litviniuką, – sužinojome visai neseniai. Jis buvo ištrauktas iš po su žeme sulygintų ilgai ginto Donecko aerouosto griuvėsių. Sunkiai sužeistas, užverstas gelžbetonio luitais, negalintis pajudėti jis išgulėjo aštuonias paras. Ir sulaukė pagalbos. Paskutinis iš vadinamųjų „kiborgų“, kurie neįsivaizduojamai narsiai kovėsi už šitą Ukrainos lopinėlį ir pavertė jį šimtų Rusijos specialiųjų pajėgų karių kapaviete. Donecko aerouosto gynyba netrukus taps vienu svarbiausių ukrainiečius į valstybinę naciją buriančių pasakojimų. Gynėjai nusipelnė tapti nacionaliniais legendiniais didvyriais.  

Geopolitika neatsiranda tuščioje vietoje –  tai kultūrine atmintimi ir istorine patirtimi grindžiama valstybinė „žamių ir įtakos sričių dalybų“ politika. Ji tarsi primirštama, kai pasaulis pereina į palyginti ramios evoliucijos tarpsnį ir vėlei suaktualėja ryškėjant konfliktinių krizių apraiškoms. Kodėl Rusija nutarė nutraukti palyginti ramų, tam tikromis aiškiomis žaidimo taisyklėmis grindžiamą pasaulinių galių santykių tarpsnį ir ėmėsi drastiškai perbraižyti Europos žemėlapį, keisti pasaulio tvarką? Į tokį paprastą klausimą nerasime aiškių atsakymų. Drįstu manyti, kad Rusijos politinis elitas labai aiškiai suvokė, kad tokia rami Vakarų pasaulio ekonominės ir politinės raidos eiga jiems nieko gera nežada. Kodėl? Kadangi tas elitas kuo puikiausiai žino, viena, kaip ir kokia apimtimi yra išvogęs savo valstybę, antra, įsisąmonino, kad jei visus V. Putino valdymo metus Rusija nepadarė jokio pasaulį stebinančio raidos šuolio, tai jau ir nebepadarys, nes tam nėra nei ekonominių, nei politinių, nei intelektinių kūrybinės galios prielaidų.  

O juk visai šalia pavyzdys – Kinija. Pats Rusijos prezidentas susitikimuose su žurnalistais stebėtinai naiviai aiškino, esą dabartinės krizės sąlygomis pats gyvenimas priversiąs šalį reformuotis, šitaip prisipažindamas nieko reformatoriško nedaręs ir neturįs jokio aiškesnio politinių veiksmų paketo ekonomikos raidai pakylėti.  O esminis ekonominis gyvenimiškas vyksmas – kapitalas nesuvaldomai bėga iš Rusijos, o jos piliečiai isteriškos karinės propagandos raginami artimiausius kelerius metus veržtis diržus. Tad belieka viena išeitis – savuosius ir svetimuosius imti gąsdinti kariniu kumščiu.

Tačiau V. Putino kalbose, ypač susitikime Valdajaus klube, galima įžvelgti ir tam tikrą teorinį pagrindą, nulėmusį jo dabartinės agresyvios politikos posūkį – imtis rimto regioninio karinio konflikto, į kurį vienaip ar kitaip būtų įtrauktos pagrindinės geopolitinės žaidėjos, ir primesti Vakarų pasauliui konfliktinės, ant regioninio branduolinio karo slenksčio balansuojančios raidos scenarijų. Juolab, kad Ukrainoje viskas jau buvo paruošta, o Rusijos politinis elitas senokai įsitikinęs, kad netekusi Ukrainos Rusija praranda net regioninės galybės statusą. Suprantama, prezidentas kalbėjo gerai su akademinio elito atstovais aptartus dalykus. Drįstu manyti, kad teoriniu naujosios politikos pagrindu imama pasaulio raidos koncepcija, kuri numato ir aptaria šiuolaikinės kapitalizmo sistemos perėjimą į naują tarpsnį menkstant dabartinio hegemono – Jungtinių Valstijų – galiai. Išgyvenamo perėjimo ypatumai bandomi nusakyti lyginamųjų istorinių tyrimų pagrindu – gvildenant ankstesnių hegemoninių pasaulio sistemų perėjimus, kai ispanus pakeitė olandai, tuos – anglai, o pastaruosius – amerikiečiai.

Palyginamieji tyrimai atskleidžia daug įdomių ir netikėtų dalykų apie įvairių pasaulio regionų raidą, tačiau čia nėra galimybių jų aptarinėti. Paminėsiu tik kelis žymiausius mokslininkus, gvildenančius dabartinio pasaulio perėjimo į naują tarpsnį problemas, – tai I. Wallersteinas, G. Arrighi, C. Calhounas. Apie kai kurias hegemono silpnėjimo apraiškas rašo Rusijoje įdėmiai skaitomas ir JAV politines realijas puikiai išmanantis F. Fukuyama. Tad kodėl gi nepabandžius tą žymių teoretikų nusakomą pasaulio raidos vyksmą suaktyvinti netikėtais drastiškais veiksmais ir šitaip pabandyti pakeisti patiems rusams nujaučiamą likimą – artėjančią ekonominę, politinę, demografinę, taip pat infrastruktūrinę krizę, – o sykiu ir vėlei pasirodyti pasauliui kaip viena pagrindinių geopolitinių galių. Svarbu ir kitas dalykas: Rusijos visuomenė tarsi grąžinama į įprastas vėžės – dauguma ima galvoti apie „priešus“, o ne apie geresnį gyvenimą ar reformas, ir savaime telkiasi apie „nacionalinį lyderį“, prisiekinėdama ginti jį iki paskutinio kraujo lašo.

Europinės geopolitikos ypatumas tas, kad visiems lyg ir netikėtai prisikelia šimtmečių senumo aljansai, tarsi išnykusios buvusių valstybių ir įtakos sričių ribos. Rusija puola Ukrainą. Kur vyksta mūšiai? Senosios LDK pasienyje. Kad Rusijos agresija nukreipta į visą buvusios LDK teritoriją rodo ne tik minėtų karių litvinų pavardės, bet ir Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos politinių elitų nerimas. Juk visi nujaučia, kad Rusija pirmiausiai imasi perbraižyti buvusios LDK teritoriją, vėlesniais laikais patekusią Rusijos imperijos globon. Tad naujasis Rusijos pasaulis, jų strategų akimis, niekaip neįsivaizduojamas be LDK teritorijos. Litvinai kaip tik ir yra tie priešakinės linijos kariai, kurie stengiasi atlaikyti pagrindinį Rusijos smūgį.

Tik neaišku, ar ES ir pasaulis šitai supranta. Juk  Angelos Merkel ir François Hollande'o daug kam netikėta kelionė Maskvon ir bandymas įkalbėti V. Putiną liautis atrodo graudžiai juokingas. Ypač kai žiniasklaida pasleidė apgailėtiną su kanclere žygiuojančio Prancūzijos prezidento nuotrauką, kurioje jis eina prie krūtinės spausdamas du savo menkučius kumštelius. ES lyderiai kalba su V. Putinu jausdami vis daugiau vidinių problemų, ypač stiprėjantį susiskaldymą santykių su Rusija atžvilgiu. Kaip jiems spausti V. Putiną, kai Kipro prezidentas N. Anastaziadis ima ir pareiškia sutinkąs įkurdinti Rusijos karines avacijos ir jūrų laivyno bazes, o karinio bendradarbiavimo susitarimas būsiąs pasirašytas vasario 25 dieną. Tai juk dar viena V. Putino pergalė.

Litvinai kovoja jau ne tiek su Rusija, kiek su Orda. Kaip ir anais laikais, gindami nuo jos Europą. Kodėl galima kalbėti apie Ordą? Šitai verčia daryti ne tik istorinės geopolitinės realijos, bet ir Rusijos prezidento bei politinio elito demonstruojami mentaliteto ypatumai. Tuos ypatumus žymus Rusijos filosofas Vladimiras Kantoras nusakė atgimusios ar prisikėlusios Ordos įvaizdžiais. Orda niekur nedingo – ji išliko politiniame mentalitete ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ima aktyvuotis, pajungdama ir giminingus rusų tautos nacionalinio būdo bruožus. Esminiai ordiškojo politinio mąstymo dėmenys – beribis žiaurumas (prisiminkime bolševikinį ir vėlesnį stalininį terorą) ir išmoninga apgaulė. Visi žinome, kad Rusijos valdžia negailėjo ne tik svetimų, bet ir savųjų. Jos pavaldinių esminis bruožas – nepaprastas savųjų budelių garbinimas. Priešus būtina apgauti, pasinaudojant visokiomis jų silpnybėmis, o ypač godumu. Politikoje pereinama prie atviro ir įžūlaus melo – o ką jūs mums padarysite.

Sakote, kad mes kariaujame Ukrainoje, siunčiame ten savo modernią ginkluotę, – nesąmonė, tai jūs kariaujate prieš mus Ukrainoje, tai „ukrainiečių fašistai“ naikina Ukrainos rusus ir kelia didžiulę grėsmę Europos demokratijai. Ir Rusijos elitas mato, kaip Vakarų politikai, politikos analitikai, o ypač tam tikri intelektualų sluoksniai (Prancūzijos, Italijos, Vengrijos, Graikijos, Ispanijos ir kitų šalių) imasi aršios tokių melų palaikymo kampanijos. Rusija kol kas eina gerokai lenkdama ES politikus, nes laikosi savo strateginio plano – suplėšyti Ukrainą, suardyti ES šalių vienybę, sumenkinti NATO šalių ir JAV partnerystę. ES kol kas neturi jokio strateginio Rusijos sulaikymo plano, galinčio atgrasyti Rusiją nuo tolesnių agresyvių veiksmų. Iš visų ES lyderių kalbų galima išsunkti vieną pagrindinį prašymą – kad Rusija nustotų rėmusi separatistus.

Tačiau Rusija neremia jokių separatistų, nes vadinamieji separatistai kartu su rusų kariškiais ir yra pirminė smogiamoji, naująją Rusijos konfliktų politiką įgyvendinanti jėga. Jie yra Rusijos politikos įrankis, tad kokios gali būti kalbos apie to įrankio „rėmimą“ ar „nerėmimą“. Tačiau kol kas ES lyderiai mano, kad šitokia jų veidmainystė paranki ne tik jiems, bet ir Rusijai – neįvardijant tiesioginio agresoriaus Rusijai paliekama galimybė atsitraukti ir tapti „konflikto“ sureguliavimo garantu. Vėl apsimetama, kad nesuvokiama esminio Rusijos tikslo – „konfliktą“ ji imsis sureguliuos tik taip, kad galėtų uždėti savo leteną ant visos Ukrainos.

Ir ne tik Ukrainos. Ko dabar norima iš ordiškąją politiką taikančios Rusijos? Kad ji taptų taikos režimo Donbase „garantu“. Apie Krymo aneksiją jau senokai politiškai nekorektiška kalbėti. Paklauskime, o kaip Rusija vykdytų šitokį įsipareigojimą? Turime Abchazijos ir kitų regionų patirtį, kur buvo įsileisti Rusijos vadinamieji „taikdariai“, tačiau vėl lipame ant to paties grėblio. Gal Rusija įkalbinėjama, kad kartu su, pavyzdžiui, ES pasirašytų kokią Ukrainos valstybingumą ir teritorinį vientisumą pripažįstančią sutartį? Tačiau juk tokią ji jau buvo pasirašiusi 1994-ais kartu su JAV ir Anglija. Rusijos ordyniečiai gali pasirašyti visokias sutartis, o po to, atšventę eilinę pergalę prieš apgailėtinus „pindosus“, vėl pulti apkaltinę „fašistinį režimą“ tų sutarčių pažeidinėjimu. Juk lygiai taip Rusija elgėsi anais laikais okupuodama Baltijos kraštus. Nejau Europos politikai nieko nepasimokė iš visai nesenos istorijos?

Ukraina prašo rimtos pagalbos, bandydama atlaikyti Rusijos Ordos puolimą. Ukrainos bėda – korumpuotas ir šalį kartu su Rusijos oligarchais išvogęs politinis elitas. Pats elitas pirmiausia galėtų pasidalyti „nagrablennym“ su nepriteklius ir agresiją kenčiančia valstybe, kad žmonės matytų, jog ir valdantieji rimtai, o ne apdairomis, visomis išgalėmis stengdamiesi išsaugoti sukauptus „aktyvus“ įsijungia į pasipriešinimo kovą.

Išvogta ne vienas šimtas milijardų dolerių, tad surinkti porą dešimčių, kurių šiuo metu reikia užkaišyti atsiveriančioms biudžeto skylėms, tikrai neturėtų būti didelė problema. Tačiau ar ryšis to imtis naujoji valdžia, ar parodys pavyzdį? Šiuo metu einama išmintu keliu – pinigų prašoma tarptautinių institucijų. Vakarų šalys taip pat neapsisprendžia dėl veiksmingos karinės pagalbos – ką pagalvos V. Putinas? O kol kas pirmosiose fronto linijose su Orda kaunasi paprasti ukrainiečiai patriotai ir sykiu nepaprasti litvinai. Šlovė jiems!