V. Sinica. Musulmonų integracija – pasaka su nelaiminga pabaiga

„Ar įmanoma integruoti Europą užplūdusią imigrantų bangą“, – klausia turbūt kiekvienas Europos likimui neabejingas pilietis. Ne, neįmanoma.

Multikultūralizmo spindesys ir skurdas

Kad nepaklystume taip kategoriškai atsakinėdami į šį skausmingą klausimą, turime sutarti, kaip suprantame integraciją. Kairuojančioje Europoje daug kam bent daugmaž taikus sugyvenimas vienoje valstybėje pagal atskiras kultūrines, o kartais ir teisės normas jau yra integracijos sėkmės istorija. Nėra pagrindo atimti optimistinių vilčių iš šios vizijos šalininkų. Tokiai „integracijai“ vilties yra, ji gali pavykti ir su dabartine migrantų banga. Pirmiesiems siautėjimams aprimus, sugriežtinus teisėsaugos elgesį ir bausmes, deportavus aršiausius neklaužadas, likusieji gali tapti sąlyginai klusnia Vakarų šalių populiacijos dalimi. Tokia „integracija“ reali ir jos vaisius sėkmingai raškome ne vieną dešimtmetį.

Dar neseniai Europoje gyventa tokios „integracijos“ sėkmės iliuzija. Europos šalyse nuo Prancūzijos iki Švedijos klestėjo uždari getais virtę kvartalai ir musulmonų dalies jų visuomenėse nė iš tolo neatitinkantis šios religijos atstovų nusikalstamumas. Iš esmės tik 2015-aisiais Lietuvoje sužinojome, jog Briuselyje egzistuoja tokia problema, kaip nusikaltėlių lizdu tapęs Molenbekas, kad daugiausia Vakarų Europoje musulmonų turintis Marselis yra kartu ir Prancūzijos nusikaltimų sostinė, kad Vokietijos ir Švedijos žiniasklaida iš politinio korektiškumo sistemingai slėpė migrantų daromus smurtinius nusikaltimus (Lietuvoje šią tendencija vis dar sugeba neigti plačiai skaitomi žurnalistai), o visose daugiausiai musulmonų turinčiose Vakarų Europos valstybėse pogrindyje veikia faktiniai šariato teismai.

Ko gero, viską vainikavo skaičius, kurį būtina nepavargstant iki užkimimo kartoti kiekvienoje diskusijoje apie ligšiolinių migrantų bangų integraciją Europoje: 2014 metais ISIS palaikė 16 proc. visų Prancūzijos piliečių ir 27 proc. šalies 18-24 metų jaunuolių – žmonių, gimusių ir užaugusių Prancūzijoje ir baigusių prancūziškas mokyklas. Taip musulmonų bendruomenės pasiduoda „integracijai“.

Oficialiai tokia politika vadinama multikultūralizmu, ne integracija. Dar 2010 m. JK, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai paskelbė, kad „multikultūralizmas mirė“, bet ir toliau tęsė tą pačią izoliuotų bendruomenių politiką. Iki šiol netrūksta diplomuotų viešųjų komentatorių, tokias multikultūrines visuomenes vadinančių integruotomis. Pati integracijos sąvoka tapusi miglota ir vis mažiau pasakančia.

Paprastai socialiniuose moksluose skiriamos trys etniškumo politikos strategijos: multikultūralizmas (mažumų gyvenimas pagal savas kultūros, o neretai ir teisės normas), integracija (tautinės tapatybės išsaugojimas privačiomis formomis, prisitaikant prie valstybės viešųjų normų) ir asimiliacija (visi gyventojai verčiami titulinės tautos nariais). Tikrovėje Vakarų ir Šiaurės Europoje kone visos šalys užsileido ant galvos multikultūralizmą, vadindamos tai integracija. Tipinis to pavyzdys yra Prancūzija. Nors kiekvienas Prancūzijos pilietis, gimęs jos teritorijoje, vis dar yra laikomas prancūzu, realiai švietimo sistema jau kelis dešimtmečius nebeužtikrina, kad kiekvienas Prancūzijos vaikas mokėtų šalies kalbą, istorinį pasakojimą, perimtų Prancūzijos diegiamas vertybes, meilę jos mitams ir simboliams. Normų įvairovę valstybės viduje pakenčianti ir net sauganti „integracija“ yra tiksinčios bombos strategija.

Integracija

Vadovaukimės samprata, pagal kurią pilietiškai integruotas į valstybę yra toks pilietis, kuris palaiko tos šalies valstybingumo projektą ir su juo tapatinasi (lojalumo aspektas). Kultūrine prasme pilietis integruotas, jei saugodamas savo kultūros normas, supranta, kad jos kiekvieno susikirtimo atveju privalo nusileisti šalyje galiojančioms viešosioms normoms (prisitaikymo aspektas). Ne įstatymai keičiami pagal mažumų normas, o jos prisitaiko prie galiojančių, priimančios šalies vyraujančią kultūrą atspindinčių įstatymų. Integruotas pilietis palaiko būtent tokį valstybingumo projektą, koks jis yra sukurtas ir vystomas valstybę steigiančios ir kuriančios tautos ir joje nuo seno gyvenančių, jau anksčiau integruotų tautinių bendrijų.

Lietuvoje tokią pagarbą lietuviškajam valstybingumo projektui tiesiog įkūnija, pavyzdžiui, Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos direktorius, vienas iškiliausių šalies pedagogų Miša Jakobas. Integruoti ir lojalūs yra daugelis kitų tautinių bendrijų atstovų. Natūralu, jog apie juos dažnai tiesiog negirdime, nes jie netampa politinių skandalų objektais. Savo pavyzdžiu integracijos principus įkūnija ir Lietuvos musulmonai totoriai. Lietuvai pavyzdingai lojali ir seniausiai integruota, nors kultūrinį (!) tapatumą išsaugojusi totorių bendruomenė nebando primesti jokių musulmoniškų viešojo gyvenimo normų. Ar Europai sekasi siekti tokios integracijos? Ir ar gali pasisekti?

Europietiška integracija

Verta pabrėžti, kad totorių integracijos lyginimas su šiandien kylančiu integracijos iššūkiu yra demagogiškas mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, LDK visuomenė, nors neretai vaizduojama multikultūrine, buvo paremta aiškiai integraciniu modeliu šiame tekste apibrėžta prasme. Kiekvienõs tais laikais gana uždarose bendruomenėse gyvenančios tautõs papročiai buvo gerbiami ir toleruojami, kol ta tauta buvo lojali ir paklusni valdžiai ir nemėgino įvedinėti savo tvarkos. Antra, totoriai turi nelabai daug bendro su tuo islamu, kurio atstovai atvyksta į Europą šiandien.

Musulmonų bendruomenės, su kuriomis susiduria Europa, būtent dėl savo masto, religinės pakraipos ir požiūrio, su kuriuo jas pasitinka Europos liberalios demokratijos, yra iš esmės neintegruojamos. Turbūt daugeliui skaitytojų ne vienoje publikacijoje teko matyti tiesiogiai susidūrusiųjų įspūdžius: „po vieną migrantai elgiasi žmogiškai, tačiau kai susiburia į grupes...“. Kas galioja buitiniu lygiu, šiuo atveju galioja ir politiškai. Pavieniai, išsklaidyti imigrantai iš islamo šalių yra integruojami, nes priversti prisitaikyti prie egzistuojančių normų. Tačiau didelės bendruomenės – ne. Musulmonų bendruomenė beveik niekada nesutinka atsisakyti savo viešųjų normų ir priimti svetimas.

Natūraliai susiduria dvi viena kitai paradoksaliai palankios jėgos. Vienoje pusėje stiprios tapatybės musulmonų noras telktis su savais ir ginti savo gyvenimo būdą, o ne prisitaikyti prie svetimo. Kitoje pusėje, Vakarų šalių vyraujanti nuostata, jog visuomenė turi būti atvira ir gerbti gyvenimo būdų įvairovę. Priimančiųjų atvirumas labai patogus tiems, kas nori likti uždari.

Kad abipusis ryšys būtent toks – akivaizdu. Ne vienos ES šalies nacionalinė ar vietos valdžia priima sprendimus, skirtus musulmonų religiniams jausmams apsaugoti. Didžiojoje Britanijoje per ramadaną apribojamos pramogos, nukeliami mokyklų egzaminai, Norvegijoje ankstinamas Kalėdų šventimas, Belgijoje uždraudžiamos Kalėdų eglutės, Bavarijoje mokinėms nurodyta padoriau rengtis einant į pamokas, ne vienoje šalyje apribotas krikščioniškos simbolikos naudojimas viešosiose erdvėse ir valstybinėse įstaigose, iš kalėjimų meniu pašalinama kiauliena. Visa tai, kad neįžeistume musulmonų. Žinoma, tai daugiau simboliniai, o ne principiniai pakeitimai. Tačiau į juos galima pažvelgti ir iš principo: kas prie kieno normų taikosi? Jei priimanti šalis derinasi prie migrantų – tai jokia integracija.

Savo ruožtu migrantai taip pat jaučiasi galintys reikalauti ir po truputį virstantys Europos šalių šeimininkais. Internetas mirga toli gražu ne rusiškais vaizdo įrašais, liudijančiais, kaip musulmonų dominuojamuose Britanijos ir Vokietijos rajonuose kalbinami musulmonai žada „užvaldyti šalį“. Jie gerai žino, jog musulmonų dalis Europos visuomenėse, o ypač jaunimo gretose auga didėjančiu tempu.

Tai atsispindi politiniuose reikalavimuose, ir ne tik naujosios migrantų bangos lūpose. Taikiais ir teisėtais būdais prašoma sustabdyti musulmonus žeidžiantį „Oktoberfest“ Vokietijoje, siūloma prievartavimų problemą spręsti įpareigojant moteris rengtis veido apdangalais, kad prievartautojams nekiltų pagundų. Kelno musulmonų salafitų imamas Sami Abu-Yusufas pareiškė, kad prievartautojų aukos pačios kaltos, nes vaikšto pusnuogės ir kvėpinasi, taip „pildamos alyvos į ugnį“. Jaunų migrantų degtukus, žinoma, pakursto vokiečių politikų siūlymai pačioms moterims laikytis saugaus atstumo nuo migrantų. Ir vėl matome besikartojantį prisitaikymo prie musulmonų taisyklių modelį.

Islamiškoji demokratija

Galėtume galvoti, kad migrantai apsitrins, susipras ir suvoks, jog turi prisitaikyti. Tačiau vargu. Ankstesnių migracijos bangų atstovai, tariamai integruoti darbo imigrantai Vakarų Europos šalyse pasižymi ne vien telkimusi į uždaras bendruomenes ir faktiniu nepaklusnumu. Išskirtinių teisių musulmonams reikalavimas yra ilgalaikė tendencija multikultūrinėse šalyse. Būtent ankstesnių bangų ir ne pirmos kartos imigrantai Šveicarijoje prieš kelis metus visiškai demokratiškai iškėlė politinį reikalavimą pašalinti jų religinius jausmus esą žeidžiantį ir tapatintis su šalimi neleidžiantį kryžių iš Šveicarijos vėliavos. Mėginimas greitai užgeso, tačiau svarbu ne konkrečios politinės iniciatyvos, o jos brėžiama ateities perspektyva. ES daugėjant pilietybę turinčių, tačiau kultūriškai neintegruotų ir prisitaikyti nenorinčių musulmonų, neišvengiamai iškils jų politinio reprezentavimo klausimas. Viešai nemąstoma, kokias formas gali įgauti demokratinis musulmonų kaip politinės grupės interesų gynimas.

Kas gali sutrukdyti savo musulmoniškos gyvensenos neatsisakantiems imigrantams pradėti demokratiškai reikalauti įteisinti islamo pranašo palaimintą poligamiją ir pedofiliją? Dėl islamo priešiškumo homoseksualams dažnai labai klaidingai įsivaizduojama, kad islamas nėra ar negali būti Vakaruose (ypač JAV po vienalyčių „santuokų“ įteisinimo) dar tik nedrąsiai galvą keliančių naujųjų seksualinių mažumų judėjimų sąjungininkas.

Kaip šalyse, kur dar šį šimtmetį musulmonai gali tapti gyventojų dauguma, užtikrinti, kad šariato teisė su savo makabriškomis bausmėmis negaus legalaus statuso? Ar musulmonai radikaliausiu keliu neišspręs mūsų pačių nesugebamo išspręsti alkoholio vartojimo klausimo? Neįves moterų aprangos padorumo standartų? Moterų apipjaustymo kaip unikalios ir todėl savaime vertingos pokolonijinių šalių kultūrinės praktikos, kurią per ilgai sau leido niekinti imperialistiniai Vakarai? Galima iškelti daugybę hipotetinių klausimų vaizduotei pažadinti ir visi jie bus vienodai prasmingi, jei tik padės suvokti, ką Europai reiškia neintegruotų musulmonų skaičiaus augimas.

Europa seniai įrodė, kad (kitaip nei viduramžių LDK) nesugeba priversti musulmonų perimti viešojo elgesio ir kultūrinių normų. Nesugeba ir pakeisti požiūrio į pačią integracijos sampratą. Jei nesugebėjo to padaryti su Šaltojo karo metais dirbti atvykusiais musulmonais, juo labiau nesugebės to padaryti dabar su „pakviestais“ ir atvykusiais „gyventi, o ne dirbti“. Jei šie žmonės liks, o mes raminsime save tariamos – tokios kaip iki šiol vyraujanti Europoje – integracijos iliuzija, tik dešimtmečių klausimas, kada Vakarų mylima demokratija taps jos nekenčiančių, tačiau išnaudoti gebančių musulmonų taisyklių įtvirtinimo priemone (abejojantys, prisiminkime tuos 27 proc. ISIS palaikančių Prancūzijos jaunųjų piliečių). Melas sau, jog tapatumą prarandanti sekuliari Europa gali integruoti itin stiprios tapatybės musulmonus, yra vienas didžiausių pavojų, kurių būtina išvengti sprendžiant migrantų krizę.