V.Mitė. Rusija teroristinių aktų audrose

Dar vienas teroristinis aktas Maskvoje. Ir vėl kelios dešimtys žmonių žuvo, apie šimtas sužeista. Teroristiniai aktai tapo dabartinės Rusijos realybės dalimi, kaip ir valdžios pažadai žiauriai nubausti teroristus. Tačiau faktas lieka faktu: iš dalies dėl neprotingos, vien jėga grindžiamos Rusijos vidaus politikos žūna visai nekalti žmones.

Šalies valdžia teigia, jog Rusija yra viena iš daugelio pasaulio valstybių, tapusių ekstremistinio islamo auka. Tame yra dalis tiesos, bet tik dalis. Kiekvienoje valstybėje islamiškas terorizmas turi savo bruožų.

Ne taip seniai Rusija buvo ateistinės Tarybų Sąjungos hegemonė ir štai, ne tiek daug laiko praėjus po TSRS subyrėjimo, Rusijos Šiaurės Kaukaze įsigali žiauri islamiška ideologija. Juk tie patys čečėnai, nors politiškai visą laiką buvo Rusijos priešai, bet Čečėnijoje vyravo taiki sufizmo forma, kurioje savižudžiai žudikai buvo neįsivaizduojami. Kas galėjo patikėti, jog tokioje taikioje islamo formoje, dar ir atskiestoje tarybiniu ateizmu, galėjo gimti tokie nežmoniški kovos būdai bei absurdiškos Kaukazo emyrato idėjos?

Deja, tai jau realybė, gręsianti įgauti vis labiau žiaurias ir iškreiptas formas. Fantasmagorija, kuria tiki ne vienas Šiaurės Kaukazo gyventojas. Dėl to kaltas ne vien ekstremistinio islamo atgimimas visame pasaulyje (nors būkime teisingi – ir jis turėjo įtaką), bet ir Rusijos vidaus politika.

Valentinas Mitė

Nesvarbu, kokie dideli yra Rusijos gamtos turtai, bet sprogimai metro, oro uoste ir kitose vietose sudaro blogą Rusijos, kaip ūkio partnerio, įvaizdį. Jau nekalbant apie tai, jog žmogaus teisių pažeidimai Šiaurės Kaukaze yra didžiuliai.

Jeigu pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas būtų norėjęs, jis tikrai būtų galėjęs susitarti su pirmuoju nepriklausoma pasiskelbusios nepriklausomos Čečėnijos vadovu Džocharu Dudajevu. Vietoj derybų B. Jelcinas, siekdamas populiarumo, pradėjo karą, kuris ne tik sumažino ir taip nedidelį tuometinį B. Jelcino populiarumą bei baigėsi pralaimėjimu, bei ir įtraukė Maskvą į nesibaigiantį konfliktą Čečėnijoje.

Vladimiras Putinas taip pat savo populiarumą įgijo kraujo Čečėnijoje dėka. Dabartinis rezultatas – Čečėniją valdo psichinių problemų turintis Ramzanas Kadyrovas, bandantis tariamai stabilioje Čečėnijoje įvesti griežtą islamišką tvarką – kažkokį mišinį tarp Talibano bei mafijinio valdymo. Vargu, ar Kremliaus vadovai siekė tokio vadinamo stabilumo.

Dar blogiau ekstremistinis islamas persimeta į kitas Šiaurės Kaukazo respublikas. Ypač nestabiliu tapo Dagestanas. Būtent iš šios Rusijos respublikos ir ateina daugumos teroristinių aktų sumanymai bei labai dažnai iš čia kilę tų aktų sumanytojai. Sunku suprasti ir B. Jelcino, ir V. Putino logiką, kuri leido civilizuotai susitarti su Tatarstanu, bet sutrukdė tokią taktiką taikyti Šiaurės Kaukaze.

Yra du paaiškinimai. Pirmas – tai nebuvo padaryta dėl vienadienės politinės naudos. Antras – kai kurios Maskvos grupuotės – oligarchinės ir politinės – iš šių konfliktų susižėrė labai neblogus pinigus. Be to, tai rodo, jog nei B. Jelcinas, nei V. Putinas ar Dmitrijus Medvedevas neturi tikro valstybinio mąstymo ir nesugeba suprasti, jog tai, kas vyksta Šiaurės Kaukaze, gresia visos Rusijos stabilumui.

Nesvarbu, kokie dideli yra Rusijos gamtos turtai, bet sprogimai metro, oro uoste ir kitose vietose sudaro blogą Rusijos, kaip ūkio partnerio, įvaizdį. Jau nekalbant apie tai, jog žmogaus teisių pažeidimai Šiaurės Kaukaze yra tokie dideli, jog Rusija tampa linksniuojama net jai palankių Vakarų partnerių, jau nekalbant apie nevyriausybines žmogaus teisių gynimo organizacijas.

Ką gi, šioje situacijoje sprendimas rengti žiemos Olimpiadą Sočyje, labai netoli „karštųjų“ Rusijos taškų, kažkuo primena rusišką ruletę.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.