Po Maskvą raudonais kinų gamybos mersedesais važinėjantys „caro tarnai“ opričnikai, atėję iš Ivano Rūsčiojo laikų, žudo visus, neįtinkančius carui ir nimfomanei carienei. Elitas jau kalba kiniškai, o liaudis, kad gyventi būtų linksmiau, gali vaistinėse už pustrečio rublio nusipirkti kokaino.
Nemažai šurmulio ir debatų įvairiose šalyse sukėlusioje antiutopijoje V. Sorokinas savaip interpretuoja šiuolaikinę Rusiją, despotizmą, cinizmą ir korupciją suplaka su nacionalinės valstybės idėjomis, tarybinės praeities ir šiuolaikinėmis realijomis.
„Rusija – tai amžinas idėjų išbandymo poligonas. Mes gyvename šalyje, kur ateitis ir praeitis dažnai susikeičia vietomis“, - yra sakęs V. Sorokinas.
Telefonu DELFI iš Vokietijos, kur šiuo metu pristato savo naujausią romaną, rašytojas teigė, esą Rusija jau stato sieną, eina izoliacijos nuo Vakarų link, nors turėtų iš jų mokytis demokratijos. Valdžia esą pavirtusi biurokratiniu aparatu, kurio nepakeis net naujasis Rusijos prezidentas, kad ir kas juo taps. Tiesa, V. Sorokinas net neabejoja, kad šalies vairą perims pirmasis vicepremjeras Dmitrijus Medvedevas ir simboliškai taps meškos (rusiškai „medved’“) vadovu.
Visą pokalbį rusų kalba galite rasti čia.
- Viename interviu prisipažinote, jog iki skausmo nesuvokiate, kodėl žmonės negali gyventi be agresijos ir smurto. Dabar Rusijoje to, atrodo, itin daug. Visų pirma – psichologinės agresijos – ir iš paprastų žmonių, ir iš valdžios pusės.
- Mūsų valstybę XVI amžiuje sukūrė caras sadistas ir paranojikas – Ivanas Rūstusis. Jis sukūrė valdžios vertikalę, apie kurią nuolat kalba Vladimiras Putinas, - centralizuotą valstybę su centru Maskvoje, kuriai visi lankstėsi.
Gaila, bet tas viduramžių feodalinis modelis iki šiol yra svarbiausia mūsų valstybės struktūra. Kol pas mus stiprins ne valdžios horizontalę, ne asmenybės vystymąsi, žmogaus, kiekvieno piliečio, teises ir laisves, o valdžios vertikalę, valstybės mašinos galia, kaip ir anksčiau, išliks feodaliniame lygyje.
Pas mus valdžia po senovei atskirta nuo visuomenės, ji neskaidri, ciniška, nenuspėjama. Tokia visuomenė minta prievarta. Ir nuo prievartos įvairiuose lygiuose mums nėra kur dėtis.
- Kam tenka kaltė dėl tokios situacijos – valdžiai ar visuomenei?
- Manau, kad kaltė yra abipusė. Kol kiekviename ruse neprabus pilietis, niekas nepasikeis. Kaltinti vien valdžią beprasmiška. Valdžia yra valdžia, ji kitokia būti negali. Reikia keisti reikia opoziciją, kuri negali susitarti. Ukraina taip pat buvo sovietinė, tačiau opozicija susitarti sugebėjo. Ji tapo reali ir laimėjo. Mums iki to toli.
- Kada Rusijoje gali įvykti spalvotoji revoliucija?
- Nesu politologas. Tik viena galiu pasakyti – Rusijoje iki šiol viskas vykdavo iš viršaus. Permainos, jei prisimintume Nikitos Chruščiovo atšilimą, Michailą Gorbačiovą, Borisą Jelciną, na, ir V. Putiną – viskas keičiasi būtent nuo viršaus. Lauksime.
- Rusijos istorijoje buvo ne vienas caras, kurį šiandien galima vadinti diktatoriumi. „Opričniko dienoje“ tarytum sugrįžo Ivano Rūsčiojo laikai. O šiandieninėje Rusijoje?
- Pas mus praktiškai sukurta diktatūra su V. Putinu priešakyje. Tačiau reikalas tas, kad jau yra tokia mašina – valdininkų aparatas. Jis kitaip dirbti nebegali. O kas ten viršuje, ne taip svarbu.
- Ar Rusijoje gali susiklostyti situacija, panaši į aprašytąją romane?
- Dabar įvairūs reakcingi mūsų patriotai ir nacionalistai kalba apie tai, kad Rusijai reikia atsiriboti nuo Vakarų, eiti savo keliu, izoliuotis. Mes lyg ir turime visko, kas reikalinga išgyvenimui. Tai bus teokratinė valstybė su valstybine pravoslavų ideologija, o viršuje sėdės diktatorius, tarytum monarchas.
Jei tikrai bus pastatyta Didžioji rusų siena, kaip „Opričniko dienoje“, mes labai greitai atsidursime XVI amžiuje – ir etiškai, ir stilistiškai. Prabilsime viduramžių kalba. Bus toks paradoksas – liks visos šiuolaikinės technologijos, o žmonės – lyg iš viduramžių, kaip Irane.
- O tai, kas dabar vyksta Kremliuje, organizacija „Naši“, Annos Politkovskajos ir Aleksandro Litvinenkos žmogžudystės, Michailo Chodorkovskio byla jums neprimena to, ką aprašėte?
- Vektorius jau nubrėžtas. Jei niekas nepasikeis, gal jau po 10 metų pas mus aikštėse šauks „Goida“ (taip būdavo reaguojama per opričnikų vykdomas egzekucijas – DELFI), plaks žmones, baus rykštėmis ir taip toliau.
- Prieš 30 metų baigėte naftos institutą, nors vėliau šioje srityje taip ir nedirbote. Tačiau vis tiek pasakykite, ką galvojate apie Rusijos užsienio energetikos politiką.
- Dabartinės Rusijos santykiai su buvusiomis Rytų Europos valstybėmis, įskaitant Baltijos šalis, yra liguisti. Būna taip vadinamos fantominės ligos. Sakykime, žmogui amputuoja koją, tačiau ją vis tiek niežti arba skauda.
Estija, Lietuva, Latvija, Gruzija Kremliaus gyventojų sąmonėje tarytum sukelia niežulį ir skausmą. Jos sukelia liguistą ir neadekvačią, mano požiūriu reakciją, nors jiems jau laikas suprasti. Arba, pavyzdžiui, Lenkija neduoda ramybės mūsų vadovams. Tai daro Rusiją provincialia šalimi ir labai mane liūdina.
- Kažkada sakėte, jog meška, tai yra Rusija, grįžo į savo tikrąją būseną – į irštvą. Didžiąją laiko dalį ji miega, o pats neramiausias ir niršiausias laikas ateina, kai ją budina. Šis laikas jau atėjo ar Rusija iki šiol miega ir ateityje dar galima laukti ko nors įdomesnio?
- Manau, kad sapnas vis dar tęsiasi. Kitas reikalas, kad Rusija regi labai neramius sapnus. Sapnai, žinoma, ją neramina. Rusijai sapnuojasi, kad Vakarai nori suplėšyti ją į gabalėlius. O kada ji prabus, niekas nežino.
- Esate įsitikinęs, kad bus blogiau?
- Gyvename nenuspėjamoje šalyje. Nei V. Putinas, nei D. Medvedevas, nei mūsų politologai nežino, kas Rusijoje bus, sakykime, po metų. Tai yra mūsų gyvenimo paradoksas. Kol Rusija netaps demokratine šalimi, mes būsime nenuspėjama valstybė.
- „Opričniko dienoje“ žmonės Rusijos vakaruose pastatė Didžiąją sieną. Atrodo, kad pati Maskva būtent tai ir daro, tik ne tiesiogine prasme.
- Kaip sakiau, jau yra judėjimo atgal, į izoliaciją nuo Vakarų pasaulio, vektorius. Mums vėl sugrąžino Vakarų kaip priešo paveikslą. Tai, žinoma, V. Putino nuopelnas. Vakarai – tik priešas ir su juo reikia elgtis labai atsargiai, kaip sovietmečiu. Tai – klaidingas vektorius. Televizijoje ir spaudoje jau vyksta antivakarietiška propaganda. Ji auga, deja, vyksta gyventojų mulkinimas, antivakarietiškų ir, žinoma, antidemokratinių nuotaikų brukimas.
- O kaip Jums atrodo Vakarai? Ne pernelyg dažnai jie nuolaidžiauja?
- Girdėjau V. Putino pasisakymą. Jis pasakė: nereikia mūsų mokyti demokratijos. Rusija lyg ir visko turi – ir žemės daug, ir smegenų netrūksta, ir darbo jėgos. Mes iš tiesų jaučiame tik demokratijos deficitą.
Jei mums vadovautų iš tiesų protingas žmogus, jis pasakytų, kad mums reikia mokytis, mokytis ir mokytis demokratijos iš Vakarų. Deja, to nėra.
- Rusai kaip tauta – puikūs žmonės, Rusijos kultūra – aukšto lygio dar nuo senų laikų, tačiau politikoje čia – betvarkė. Kodėl taip yra? Nejau vien dėl demokratijos deficito?
- Viskam reikia tradicijų. Pavyzdžiui, tradicija moko gerai gaminti valgį, vairuoti mašiną. Ir patirtis. Bet kokia patirtis, kai pas mus rinkimai jau pavirto farsu. Tai neturi jokio ryšio su demokratija. Kai kurie žmonės to net nenori suprasti.
- Tačiau Rusijos istorijoje buvo liberalizmo ir demokratijos laikotarpių: Aleksandro II valdymas, praėjusio amžiaus pradžia, B. Jelcino dešimtmetis.
- Žinoma, buvo, tačiau mes kalbame ne apie išimtis iš taisyklės, o apie pilietinę visuomenę. Vakarų žmogus gali pasakyti, kad valstybė – tai aš. O rusas iki šiol sako: valstybė – tai jie, kurie sėdi Kremliuje.
- Grįžkime prie kūrybos. Teismas, 1999 m. išleistame Jūsų romane „Žydrieji lašiniai“ ieškojęs pornografijos, taip ir nerado. Tačiau kai kurie Jūsų darbai vis dėlto šokiruoja. Ko Jūs siekiate – šokiruoti, priversti žmones susimąstyti, tiesiog papasakoti neįprastas istorijas?
- Mano tikslas – iškelti klausimą, problemą. Aš iš tiesų šokiruoti nenoriu. Kartais tiesiog iškeliu aštrų klausimą ir vien tai šokiruoja. O apskritai aš ne provokatorius. Aš turiu didesnių uždavinių.
- Literatūroje Jūs žaidžiate ne tik idėjomis, bet ir aštria kalba. Kažkada skundėtės, kad „Kare ir taikoje“, kur aprašytas didžiulis Borodino mūšis ir tūkstančiai vyrų kaunasi iki mirties, nebuvo nė vieno „mato“.
- „Matas“ – dalis rusų gyvenimo. Jei žmonės gyvenime negali be jo, kodėl literatas, aprašantis tuos žmones, turi užmerkti akis? Tai – dviveidystė. Aš – už tai, kad literatūra visada būtų rašoma atmerktomis akimis.
Atsidūrė „žalingiausių“ autorių sąraše
Rašytojas, dramaturgas ir scenaristas V. Sorokinas, vadinamas vienu svarbiausių konceptualizmo ir literatūrinio undergroundo Rusijos literatūroje atstovu, gimė 1955 m. netoli Maskvos. Jaunystėje jis užsiėmė grafika, tapyba, knygų dizainu ir iliustravimu, konceptualiuoju menu, tačiau vėliau pasuko į literatūrą.
Maskviečio plunksnai priklauso keliolika romanų ir pjesių. V. Sorokino pavardė minima ir prie šešių filmų, operos „Rozentalio vaikai” bei fotoalbumo „Rusijos gilumoje” pavadinimų.
2001 m. V. Sorokinas buvo apdovanotas nacionaline Bukerio ir Andrejaus Belyj premijomis, 2005 m. – Liberti, taip pat – Vokietijos kultūros ministerijos premijomis.
„Aš nesu skandalistas, niekada nerašau knygų tam, kad jos sukeltų skandalą. Mano kūriniai savaime sukelia skandalus, greičiausiai dėl to, kad patenka į kažkokius visuomenės nervų centrus ir taip sukelia liguistą reakciją”, - yra sakęs V. Sorokinas.
Rašytojas plačiai išgarsėjo 2002 m., kai proputiniškos organizacijos „Einantieji kartu” aktyvistai jo knygą „Žydrieji lašiniai” prieš Didįjį teatrą viešai „nuleido“ į unitazą. V. Sorokinui tuomet buvo iškelta baudžiamoji byla dėl pornografijos, tačiau kaltinimai subliūško.
„Einantys kartu“ jo pavardę įtraukė į autorių, „padariusių didžiausių socialinių nuostolių visuomenei bei kultūrai apskritai“, sąrašą. Jame atsidūrė dar du autoriai – Karlas Marksas ir Viktoras Pelevinas. Judėjimas net buvo užsimojęs keisti šių rašytojų knygas į naudingas.
Dėl operos „Rozentalio vaikai”, kurią 2005 m. Maskvos Didžiajame teatre pastatė Eimuntas Nekrošius, kilo beveik politinis skandalas. Libretas buvo pavadintas pornografiniu, todėl operos premjerą bandyta atšaukti.