Vis didesnė opozicija šiems veiksmams kyla ir pačioje Amerikoje: aukščiausiojo rango kariškiai ne kartą pasisakė prieš naują karą, o neoficialiais laikraščių duomenimis, jei valstybės vadovybė įsakytų pulti, atsistatydintų dešimtys JAV generolų. Tai jau būtų tikras maištas.
Taigi nėra ko slėpti, kad JAV šiuo metu pastebimai demoralizuotos ir nevisagalės. Vis dėlto šįkart pažvelgsime į kitą pusę – su kokiu potencialu į konfliktą taip drąsiai žengia Islamo Respublika, kurios vadovas M. Ahmadinejadas žarsto karingus pareiškimus? Pamatysime, kad jo ambicijos ir tariami laimėjimai ir tarptautinėje, ir vidaus arenoje – nemaža dalimi blefas.
Pirmoje pusėje apžvelgsime BBC išspausdintą politinės Irano padėties apžvalgą. Antroje – vokiečių „Frankfurter Rundschau“ straipsnį, neigiantį paplitusią nuomonę apie neva stiprėjantį antiamerikietišką Rusijos ir Irano aljansą.
Pirmoji pusė – M.Ahmadinejadui iškyla vis daugiau politinių sunkumų
Galbūt kas nors Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, įsivaizduoja Iraną kaip uždarą ir atsilikusią tironiją, kur žmonės bijo turėti savo nuomonę, visa galia sutelkta prezidento rankose, o kitos politinės institucijos negali net cyptelėti?
BBC apžvalgoje Iranas iškyla kaip visai kitokia valstybė, kur savo nuomonę – kitokią nei prezidento ir net jam nepalankią – gali turėti studentai, akademikai, apžvalgininkai, kiti politikai ir, žinoma, religiniai lyderiai. Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje sprendimus priimti darosi kiek sunkiau nei totalitarinėje visuomenėje, o Respublikos lyderiui kyla rimtų problemų vidaus politikoje.
„Pasak Teherano universiteto politikos mokslų profesoriaus Sadegho Zibakalamo, niekas nesitikėjo, kad Irano prezidentas M. Ahmadinejadas, praėjus vos 18 mėnesių po įspūdingos pergalės rinkimuose, sulauks tokios griežtos kritikos.
Pastarąsias savaites lyderį kritikuoja ir kairieji, ir reformistai, buvęs prezidentas, įtakingi konservatoriai ir net kai kurie sąjungininkai iš „griežtos linijos“ šalininkų stovyklos.
Nuo pat 2005 m. liepos M. Ahmadinejadas ištisai buvo „ant bangos“. Į valdžią jis atėjo į šuns dienas išdėjęs ankstesnės Vyriausybės pastangas derėtis dėl branduolinės programos su Tarptautine atominės energetikos agentūra ir Europos valstybėmis. Pasak M. Ahmadinejado, šios bestuburės derybos tebuvo nuolaidžiavimas dekadentinėms Vakarų galybėms.
Tapęs visuomenės numylėtiniu, M. Ahmadinejadas ne kartą sulaukė paramos iš šalies dvasinių lyderių. Bet ekonomikoje sekėsi ne taip gerai. Pažadai sumažinti nedarbą ir pažaboti infliaciją nuėjo perniek. Tebeaugo būsto kainos, nemažėjo socialinė atskirtis. Pirmos abejonės, ar šalis juda teisinga linkme, nuskambėjo iš paties prezidento aplinkos.
M. Ahmadinejadas išgirdo priekaištų dėl šalies išteklių švaistymo, betikslio pajamų iš naftos eikvojimo, pasigirdo ir balsų, kad Vyriausybė neturi jokio strateginio šalies raidos plano.
Galutinai geri laikai M. Ahmadinejadui baigėsi praeitą gruodį, kai vyko vietos rinkimai. Su reformų šalininkais kovojantys prezidentui prijaučiantys „kietakakčiai“ netikėtai nesugebėjo susitarti ir, daugelio iraniečių nuostabai, rinkimuose daugelyje apygardų dalyvavo dviem atskirais sąrašais. Rinkimų baigtis, ypač didmiesčiuose, tokiuose kaip Teheranas, M. Ahmadinejadui buvo katastrofiška.
Po šio pralaimėjimo ir čia pat paskelbtų JT sankcijų prezidentas tik kritiką ir girdi. Jau ir dvasinis lyderis tris mėnesius vengia su juo susitikti.
M. Ahmadinejadas kol kas laikosi griežtos linijos, įsikibęs į branduolinės programos idėją. Pasak prezidento, kol programą palaiko žmonės, tol niekas negali jos pasukti atgal. Tačiau dar didelis klausimas, ar branduolinės energetikos politika išgelbės susilpnėjusį Irano prezidentą“.
Antroji pusė – Maskva Teheranui netikra draugė
„Netikras draugas“ – taip pavadina straipsnį Florinas Hasselis Vokietijos „Frankfurter Rundschau“ laikraštyje. Šiame darbe vokiečių apžvalgininkas stengiasi nuvainikuoti nuomonę, esą Maskva buvo ir yra ištikima Irano sąjungininkė.
„Taip, Rusija parduoda Teheranui ginklus, bet šiuolaikiniais jų nepavadinsi. Ir dėl branduolinės programos Maskva laikosi vis atokiau. Rusai gana vangiai derasi su savo kolegomis JT Saugumo Taryboje dėl Irano. Jie ne tik trukdo sankcijoms prieš branduolinėje programoje dalyvaujančius iraniečius – Maskva dar ir užsitikrino, kad niekas jai netrukdytų toliau tiekti savo ginkluotės.
Iš pirmo žvilgsnio Rusijos interesai Irane yra akivaizdūs: Maskva tiekia ginklus, rusų inžinieriai stato šalyje atominę elektrinę. Taigi nenuostabu, kad Saugumo Taryboje Maskva gina Teheraną – ir nuo sankcijų, ir, žinia, nuo karinio smūgio. Bet jau iš antro žvilgsnio matyti, kad Rusijos pozicija dar ir kokia dviprasmiška.
Taip, Maskva parduoda raketas, kurias Iranas pompastiškai išbandė ir pagrasino nukreipti prieš taikinius „amerikiečių interesų sferoje“. Bet... raketos pakilo į 6 km aukštį ir nuskriejo tik 12 km į tolį – rimta gynyba nuo amerikiečių raketų to nepavadinsi. O štai šiuolaikinių „S300“ raketų, kurios galėtų atakuoti skraidančius amerikiečių naikintuvus, Maskva neparduoda, kad ir kaip prašoma.
Vladimiras Putinas vasario viduryje paskelbė pardavęs Teheranui kelias priešraketinės gynybos sistemas, bet ir vėl kalbėta apie pasenusias „Kvadrato“ technologijas. O kai V. Putinas lankėsi Saudo Arabijoje, jį lydėjęs Rusijos ginkluotės eksporto agentūros vadovas būtent šiai šaliai – dėl lyderystės regione kovojančiai Teherano varžovei! – pasiūlė įsigyti 150 šiuolaikiškų tankų.
Netrukus V. Putinas bendravo su Irano pasiuntiniu Ali Atbaru Velayati, kuris vėl siūlė Maskvai strateginę partnerystę prieš Vašingtoną ir bendradarbiavimą Artimuosiuose Rytuose ir Vidurio Azijoje. Tačiau čia ir vėl buvo tik dar vienas nesėkmingas Irano bandymas patraukti Rusiją į savo pusę, ir Teheranas čia vėl nieko nepešė.
Į OPEC panašus dujų kartelis, kurį Islamo Respublika seniai perša Maskvai, taip ir lieka teorija, o ir branduolinė Maskvos ir Teherano kooperacija taip pat gali nunykti. Rusijos kompanija „Atomstrojprojekt“, statanti iraniečiams elektrinę, neseniai pasipiktino, kad Iranas vėluoja apmokėti sąskaitas.
Dėl to gali būti nukeltas branduolinio kuro Teheranui tiekimas ir anksčiau 2007 m. rugsėjį planuota elektrinės darbo pradžia. Rusijos analitikai čia įžvelgia tik viena: faktiškai Maskva ruošiasi nutraukti bendradarbiavimą su Iranu atominės energetikos srityje“.
Pabaigoje pateiksiu kai kurias mintis iš italų laikraščio „La Stampa“. Abiem pagrindiniams priešpriešos dėl branduolinės programos dalyviams – Iranui ir JAV – išgyvenant ne per geriausius laikus, karinio susidūrimo tikriausiai bus atsisakyta. Vilčių, kad konfliktą pavyks išspręsti diplomatinėmis priemonėmis, dar lieka, bet taip pat mažai.
Yra dar ir galimybė, kad stiprėjant Irano opozicijai Vašingtonas gali paremti M. Ahmadinejadui priešiškas jėgas ir surengti Irane revoliuciją, kaip buvo Ukrainoje ar Gruzijoje. Bet jeigu Teheranas išties kuria atominę bombą, kyla skaudus klausimas, ar jis jos nepagamins greičiau, nei šalį užtvindys spalvotas maištas.
Pasak italų laikraščio, tikriausiai G. W. Busho administracija pasirinks greitąjį rūmų perversmą. Tokią akimirkos operaciją amerikiečiai Irane jau buvo surengę prieš 50 m., kai nušalino neutralų šalies vadovą ir sukūrė proamerikietišką režimą. Jeigu šis metodas būtų panaudotas ir šįkart, tai būtų geriausiai Šaltojo karo dvasią atitinkantis, bet labai realus Vašingtono žingsnis.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).
