Kai aplink – tiek pasakų ir propagandos, ši istorija dabar gali atrodyti kaip stebuklinė. Be to, ji skamba neįtikinamai todėl, kad šiuolaikiniai žmonės per daug kontrolės perdavė skaitmenai ir pamiršo, jog tūkstančius metų jiems padėjo gyvenime tvarkytis gyvūnai ir apskritai gamta, kuri yra iš prigimties patikimesnė nei antgamtiniai algoritmai.
Paukščiai savo elgesiu informuodavo apie ateinančius orus stebėtinai tiksliai. Tai nereiškia, kad sparnuotieji dabar nustojo teikti informaciją. Ir pats dangus nenustojo prognozuoti orų. Tiesiog progresyvieji miestelėnai nebesugeba iš aplinkos įskaityti nė elementariausių ženklų, nereikalaujančių nei gilaus šamaninio išmanymo, nei specialaus diplomo. Dabar daugelis pirma puola į telefono ekraną, užuot užvertę akis dangop ir pažiūrėję, kokie debesys kokia kryptimi plaukia.
Didžiojo šios vasaros viesulo išvakarėse, duodantis priešapokaliptiniam šiltam vėjui, buvo akivaizdu, kad artėja neeilinė audra. Bet ne, progresyviems dvikojams reikėjo tai būtinai patvirtinančių sms žinučių – patys iš keistų pokyčių atmosferoje stichijų šėlsmo grėsmės nė įtarti negalėjo.
Tik noriu pasakyti, kad net jei pasakojimas apie primatą Jacką internetuose pašaržuotas ar pernelyg idealizuotas, tasai sutvėrimas vis tiek geriau susidorotų su jam pateikta užduotimi komunikacijoje nei koks nors dirbtinio intelekto golemas ar individas be dūšios, pasodintas atsakinėti progresyvios elektrinių riedžių nuomos platformos, tokios kaip „Šmolt“ ar „Debilolt“, klientams.
Prieš gerus penkiolika dvidešimt metų, kai dažnai skraidydavau į Kiniją, šaipiausi iš kinų vadybininkų trupiniuotomis lūpomis ir su užsilikusiais pietų likučiais tarp dantų. Prilygindavau juos teletabiams. Mat kiekvieną sykį sunku būdavo patikėti, kad žmogus taip sugeba neturėti nė menkiausio supratimo apie paprasčiausius dalykus, kurie jam pavesti tvarkyti tiesiogiai pagal jo pareigas. Yra buvę, jog specialistas nė adreso, kuriuo įsikūrusi jo įstaiga, pasakyti negalėjo (tikrai taip buvo, nefantauzoju!), iš jo pusės – tik atmintinai iškaltos frazės ir dirbtinė šypsena, siekiant išlaikyti „veidą“.
Tik prasibrovus iki laobanio – įmonės ar departamento direktoriaus, nesusipratimas, už savo žodžius neatsakančių darbuotojų mėtytas nuo vienos kalbančios galvos prie kitos, kažkaip „savaime“ išsirišdavo ir „netyčia“ išsispręsdavo vos per kelias minutes. Vadovai Rytuose – itin aukšto lygio, tik viską gadina žemos grandies pavaldiniai.
Nemaniau, kad panašūs dyvai dėsis Europoje, kur visai kitaip surėdyta hierarchija ir socialinė kultūra. Tačiau kur tau – toksišku bendravimu grįstas samdinių santykis su vartotojais net į Dievo užmirštas Lietuvos lygumas tarsi egzotinis virusas įsimetė ir mutavo į nepalyginamai įžūlesnes atmainas.
Prieš gerus penkiolika dvidešimt metų, kai dažnai skraidydavau į Kiniją, šaipiausi iš kinų vadybininkų trupiniuotomis lūpomis ir su užsilikusiais pietų likučiais tarp dantų. Prilygindavau juos teletabiams. Mat kiekvieną sykį sunku būdavo patikėti, kad žmogus taip sugeba neturėti nė menkiausio supratimo apie paprasčiausius dalykus, kurie jam pavesti tvarkyti tiesiogiai pagal jo pareigas. Yra buvę, jog specialistas nė adreso, kuriuo įsikūrusi jo įstaiga, pasakyti negalėjo (tikrai taip buvo, nefantauzoju!), iš jo pusės – tik atmintinai iškaltos frazės ir dirbtinė šypsena, siekiant išlaikyti „veidą“.
Konsultantai telefonu kiekvieną kartą prašo istoriją papasakoti iš naujo, o išklausę varto ją pagal Mėnulio fazes, kol pagalbos siekusiam žmogui galų gale prikaista, kad niekas jam jokios pagalbos suteikti nesiruošia, kad jis, infantilių pažadų ir nieko vertų patarimų, išvestas iš pusiausvyros ir patyręs dar daugiau nuostolių, gali klykti, draskytis, – toms kvaišoms ir durniukams, kuriems jausmai buvo išinstaliuoti, absoliučiai vienodai, nes šie žino, kad yra kaip nepakaltinami.
Tačiau gali nutikti, kad, susidūrę su aptarnavimo sistema, kurioje jums išvis užkirstas kelias prisiskambinti, tik svajosite, kad bet ką, bile tik žmogaus pavidalo, duotų jums pašnekėti. Juk anapus ragelio gali išpulti sumanus, geranoriškas patarėjas.
Deja, šansų sulaukti adekvataus grįžtamojo ryšio dramatiškai sumažėja ten, kur nelikę jokio gyvo kontakto. Dar neseniai buvome mokomi internetinio raštingumo, pavyzdžiui, pasisaugoti tų pardavėjų ir komersantų, kurie savo oficialiame puslapyje nepateikę atsakingų darbuotojų su vardais ir pavardėmis sąrašo, įmonės struktūros, nenurodo telefono numerio. Buvome pratinami įtarti, jog po tokia migla slepiasi sukčiai.
Dabar šį saviveiklininkų aferistų stilių perima kai kurios rimtos valstybės įstaigos, taip pat lyg ir solidžios, lyg ir teisėtai veikiančios privačios kompanijos. Naujausias trendas – kai skambučių funkcijos nėra ir, susirašinėdamas su vadinamuoju pagalbos centru, jau nesupranti, ar pats esi durnius, ar tave tik laiko durniumi, ar abu atvejai iškart, kadangi nebeaišku, ar atsakymus tau parašo vis dar žmogus, bet jau roboto intelekto, ar jau dirbtinis intelektas, vis dar apsimetantis žmogumi.
Rezultatas bet kokiu atveju toks pat – nors galvą į sieną daužyk, visapusiškos informacijos išgauti nepavyksta, vis automatiniai atsimušinėjimai nuo paprasto, logiško klausimo, į kurį be didelių dramų atsakytų ar bent jau teisinga linkme nukreiptų vos vidutinio lygio specialistas, turintis bent truputį nuovokos ir šiokių tokių, nors ir ne per daug, įgūdžių analizuoti.
Štai mano šios vasaros detektyvas. Sūnus, paauglys, dar gegužės gale pradėjo skųstis, kad iš jo sąskaitos „Bolt“ nurašo pinigus – tai kelis, tai keliolika eurų – tuo metu, kai paspirtuko jis nenuomoja ir maisto neužsisako. Nuskaičiavimai nesiliovė net ir po sunkios traumos ir kojos operacijos, vaikinui šlubiniuojant su ramentais.
Tačiau neišsiaiškinusi verslininkų skubotai nekaltinu. Pirma versija: paaugliai linkę prisidirbti, galbūt sūnus už kažką gavo baudą, o gal pats nežino, kad paspirtukų nuomininkams turi kokių nors įsiskolinimų. Norėjau viso labo sužinoti nuskaitymų priežastį ir paskatinti sūnų skolą kuo skubiau padengti.
Tačiau, bandant išgauti nuoseklų atsakymą, aplankė toks pojūtis, jog esu verčiama į Skudutiškį skristi per Buenos Aires. Pasiteiravimą išsiunčiau nurodytu elektroniniu adresu. Na, ir prasidėjo: mailu rašyti netinka, reikia užpildyti specialią formą.
„Bolt“ anonimai, dangstęsi po Luko, Roko, Alfredo ir kitais vardais, vietoj to, kad sutelktų dėmesį į aiškiai sklandžia lietuvių kalba aprašytą susirūpinimą, vis nukreipinėjo kitur: tai reikia kreiptis per instaliuotą telefone programėlę, tai ne iš tos paskyros rašome. Neteigiu, jog rotuojantys konsultantai tyčia bandė mane išvarginti, kad tik atsiknisčiau, tačiau įspūdis susidarė būtent toks.
Nuo bendravimo išsisukinėję virtualiosios erdvės veikėjai atsisakė man kažką pakomentuoti, motyvuodami asmens duomenų apsauga, nors LR įstatymai nepilnamečių tėvams, kaip jų teisėtiems globėjams, užtikrina galimybę gauti iš įmonių ar įstaigų informaciją, susijusią su savo vaikais.
Buvau pasiruošusi patvirtinti savo tapatybę ar atsakyti į kokius nors kontrolinius klausimus. Tačiau internetiniai lukai ir alfredai nesivargino atrasti būdų, kaip kuo skubiau nepilnamečio mamai paaiškinti, kas galėjo nutikti, kad iš jo sąskaitos dingsta pinigai.
Tiesa, prašmėžavo lakoniškas pasiūlymas blokuoti kortelę ir kreiptis į policiją. Taip ir lieka neaišku, kodėl, konsultantų požiūriu, vienintelis kelias man gauti informaciją apie sūnaus finansinius įsipareigojimus jų įmonei būtų toks sudėtingas – teisėsauga. Galbūt mano interpretacija neteisinga, gal ir kitas frazes ne taip supratau, bet taip jau būna, nesusišnekėjimai garantuoti, kai nėra galimybių žodiškai išsiaiškinti visas subtilybes ir tuo labiau kai išvis nėra platesnių paaiškinimų.
Ironiška: kodėl vertėtų blokuoti kortelę, mintimis su manimi pasidalino ne „Bolt“ darbuotojai, kurie turėtų būti labiausiai suinteresuoti savo reputacija bei klientų apsauga, o bankininkai ir panašių šposų patyrę „Facebook“ vartotojai, jau persižegnoję nuo appsų, su kuriais reikia susisieti per asmenines sąskaitas.
Susirašinėjimų su bepavardžiais konsultantais pratęsimą pramušėme kreipdamiesi sūnaus vardu, ir tai ne iš karto. Pasidaliję keliais išrašais iš banko, vargais negalais išpešėme sausą komentarą – kad kai kurie nuskaitymai įvyko už maistą, o kai kurie – už paspirtuką.
Mano sūnus guli lovoje su gipsu, o „Bolt“ ima pinigus už lakstymą paspirtuku! Jokio komentaro ar pasvarstymo, kodėl tai vyksta. Iš chato ėmė kristi klausimas, ar pavyko problemą išspręsti. Pasirinkus „ne“, vis tiek išspjovė tą patį klausimą ir jį metė vėl, kol pasidavę paspaudėme ant „taip“.
Praėjo du vasaros mėnesiai. Per tą laiką ne tik viesulas nusiaubė Lietuvą, bet ir ESO sugebėjo daugelyje sodybų sutvarkyti elektros tinklus, kai kuriose Lietuvos dalyse gausiai pridygo vertingų grybų, o pas mus po skirtingų mano manevrų ir toliau – tuštuma.
Tuomet ėmiausi kito, jau žurnalistinio, darbo, kaip paslaptingiems konsultantams ir buvau užsiminusi. Parašiau laišką į žiniasklaidai skirtą mailą. Siekiau kaip žurnalistė pasidomėti, kokios profesijos bei kompetencijos specialistai dirba susirašinėjimuose su klientais. Bet ir vėl atsakymo jokio. Nei vieno žodžio, nė pasiteisinimo, kad atleiskite, bet mūsų viešųjų ryšių specialistas išvykęs atostogų.
Apėmė olimpinis azartas išsiaiškinti, ar yra toje tarptautinėje kompanijoje, kurios pagrindinė būstinė – Taline, su klientais bei žurnalistais bendraujančių asmenų. Laišką išsiunčiau į Estiją „Bolt“ savininku laikomam Markusui ar Markui. Ne Zuckerbergui, bet irgi kietam bičui. Gimimo metai – 1993-ieji. Spėkite, ar jaunimas varginosi sureaguoti?
Kai ambicingi pažangių paslaugų valdytojai ar tarpininkai neturi patalpų susitikti su klientais, nė skambučių linijos atsidaryti nepajėgūs ar tiesiog nemato tam būtinybės, žmogui, pakliuvusiam į mįslingą ar dviprasmišką situaciją, gresia su tuo nesusipratimu likti vienam, visiškai vienam, jaukinantis štai tokią egzistencinę išvadą: į šią ašarų pakalnę ateiname vieni, iš jos išeiname irgi vieni, todėl ir su bėda liekame vieni, ir tik mūsų pačių atsakomybė, kuo pasitikėti ir su kuo susidėti.
Paspirtukais pas mus vis dar gali varinėti kone kiekvienas pienburnis. Paspirtukininkai skrieja skersai išilgai ant šaligatvių, kliudydami mamas su vežimėliais, senukus ir šunis, patys susiduria kaktomuša, taip pat nardo eismo spūstyse ir išstato į pavojų ir automobilių vairuotojus.
Susižalojimų įvairovė tik auga, kaip ir žmonių neapykanta šioms transporto priemonėms. Kol kai kuriuose pasaulio miestuose, pavyzdžiui, Paryžiuje ir Sankt Peterburge, paspirtukai tampa išvis nepageidaujami, pas mus tik bandoma įvesti baudas už numestus ne vietoje, nors tai – mažiausia problema iš visų, kurias jie kelia.
Tai ir nereikia stebėtis, kad kažkokios mistinės jėgos gali nei iš šio, nei iš to nusiurbinėti pinigus, o paslaugos teikėjai – slapstytis ar apsimesti, kad jie čia niekuo dėti, pagal principą „ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Juridiškai jie galbūt ir teisūs, bet klausimas apie etiką tegul lieka atviras.
Naivumo nestingantiems paaugliams ir šiaip nebrendyloms dar ne sykį teks patirti nemalonių staigmenų ir traumų, kol pradės suvokti, kad naujos kartos verslo pasaulyje, užpildytame startuolių, vienaragių ir kitokių įvairaus plauko avantiūristų, įsigali dar neregėti standartai.
Praeina laikai, kai didžiausias verslininkų rūpestis buvo išlaikyti gerą įvaizdį per visavertį ryšį su klientais. Nesant babuinų, kurie galėtų efektyviau dirbti už pigiai apmokamus milenialsus ir skaitmeninius vaiduoklius, neturinčius įgūdžių palaikyti gyvo pokalbio, tvarų bendravimą su žmonėmis keičia tvarus jų ignoravimas, o skaitmeninę dimensiją – skaitmeninė demencija.