1970-ųjų Vilnius: Leninas su „Pierre Cardin“ kostiumu ir roko festivalis Žirmūnų restorane

Gyvenusiems už geležinės uždangos BBC radijo klausytojams Samas Yossmanas, buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia“), „Perekati pole“ („Vėjarytis“) vedėjas, geriau žinomas pseudonimu Sam Jones (Sem Džons). Įspūdžius apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje jis aprašė biografinėje knygoje „Šaltojo karo samdinys“.

Knygą S. Yossmanas parašė kartu su Inga Liutkevičiene, išleido „Mažoji leidykla“. DELFI siūlo paskaityti knygos „Šaltojo karo samdinys“ ištrauką, kurioje rašoma apie jaunimo gyvenimą Vilniuje 1970 metais ir tais metais „Žirmūnų“ restorane įvykusį nelegalų roko festivalį.

II dalis. Bėgimas surištom kojom

Iš darbo komandiravo į Minską, ten susitikau „Minsko sistemos“, kaip sakydavome „Burevestniko“ stovykloje, žmones. Jie pasakojo, kuo užsiima, kaip užsidirba. Vienas iš būdų – susižino apie užsieniečius, atvažiuojančius statyti filmo ar kokiais kitais tikslais, tada iš spintų išsitraukia rusiškus valstiečių kostiumus ir groja balalaika. Išsiaiškinau, kad Baltarusijos kolūkiams mirtinai reikia stendų su Lenino atvaizdu ar Spalio revoliucijos užrašais. Pažįstami teiravosi, ar Vilniuje atsirastų dailininkų, galinčių paišyti leninus. Tokiam reikalui galėjau nuvežti kad ir visą Dailės institutą.

Grįžęs pakalbėjau su draugais, studijuojančiais Dailės institute. Susidomėjo pasiūlymu, tik reikėjo kažkur surasti patalpas. Vilniuje metus gyvenantis Juzefas Šoras (dabar gyvena Panamoje, kilęs iš Ukrainos, buvo labai „sisteminis“ žmogus, apsiskaitęs, vilkėjo amerikietiškus drabužius) rado tuščią sklypą už „Spalio“ kino teatro. Kieme sukonstravo iš aliumininių plokščių, naudojamų statybose, patalpą, kurią pavadino studija. Studentai iš Dailės instituto, jaunimas iš „Neringos“ kavinės, turėdami laiko užeidavo į studiją ir piešdavo leninus, liejosi „The Beatles“ dainos, užsukdavo panos.

Terliodami leninus dar sugalvodavo pakišti sovietų valdžiai kokią kiaulę, bet tokią, apie kurią jie nesuprastų. Paišo Leniną ir kedena atmintį – kur Leninas gyveno emigracijoj? Šveicarijoje. Vadinasi, jam reikia šveicariško kostiumo. Nupaišo su kostiumu, ant kurio rankovės „Pierre Cardin“ ženklas. Kartą nupiešė tuo metu madingą amerikietiško stiliaus trumpą, tarsi agurko formos kaklaraištį, kepurę kaip Adriano Celentano.

O vienam kolūkiui Baltarusijoje reikėjo didžiulio 10 metrų aukščio ir pločio plakato, jis turėjo stovėti prie įvažiavimo į kolūkį. Kolūkis norėjo pasivadinti Raudonojo Spalio revoliucijos 50-mečio vardu. Kolūkio pirmininkas užsakė nupiešti ne tik Leniną, bet ir pakišo idėją, kad vos pažiūrėjus į plakatą būtų aišku, kad jis skirtas būtent Spalio revoliucijos 50-mečiui. Paišė ir Tadas Kosciuška, ir Ovsejus Raichmanas, ir Izia Portas, dabar vienas žymiausių dailininkų Izraelyje.

Leniną jie nupiešė, bet nepažymėjo, kad tai Spalio revoliucijos 50-metis. Tada pirmininkas paprašė pasiaiškinti, kodėl. Dailininkai pradėjo įtikinėti esą viskas gerai: „Drauge pirmininke, pažiūrėkit į lauką, kiek ten karvių ganosi?“ Iš tikrųjų buvo nupiešta 50 karvių. „Tai ir yra Spalio 50-mečiui. Be to, padarėm tai, ko jūs neprašėt. Pažiūrėkit į stendą. Matote saulę? Saulė tai Leninas, o paskaičiuokit, kiek aplink saulę yra žvaigždžių? Penkiasdešimt!“ Tokius jie krėtė juokelius. Už visą šį meną mokėjo neblogai, pasijuto vos ne milijonieriai.

Ne tik tokie užmaskuoti juokeliai, bet ir rokas padėjo mums gyventi tautų kalėjime. 1970-ųjų metų pradžioje susiruošėme į Rygą, kur vyko vienas didesnių roko festivalių. Jau buvome girdėję apie Vudstoko festivalį, įvykusį JAV 1969 metais, kažkas panašaus turėjo įvykti ir Sovietų Sąjungoje.

Rygos festivalis buvo surengtas didžiulėje Politechnikos instituto aktų salėje. Mes, „Vilniaus sistema“, į Rygą nuvažiavome traukiniu. Sutikome vieną žymiausių Sovietų Sąjungos hipių latvį, pravarde Cepelinas. Jo plaukai beveik siekė užpakalį. Mano plaukai irgi buvo ilgi, bet ne tiek. Tuomet daug kas augino plaukus, nors valdžia tai draudė. Griebdavomės gudrybės – užsidėdavome trumpų plaukų perukus ant galvos, kad milicininkai ar draugovininkai nematytų ilgų plaukų, nes pamatę ilgaplaukį, nukirpdavo plaukus tiesiog gatvėje. 1956–1957 metais taip pat elgdavosi su žmonėmis, mūvinčiais kelnes-dūdeles – prieidavo ir nukirpdavo jas per vidurį.

Džiaugėmės pakliuvę į festivalį, nes neturėjome nei bilietų, nei pakvietimų. Visgi „sistema“ gerbė „sistemą“. Grojo vietinės grupės, atvyko svečių iš Leningrado – dviejų merginų grupė „Flamingo“, kita – „Lesnyje bratja“. Grojo „The Dreamers“, kuriuos matėme koncertuojančius Vilniuje. Susipažinau su garsiausiu Sovietų Sąjungoje roko muzikantu Pitu Andersonu. Jo grupė iš Rygos vadinosi „Natural product“. Pitas buvo gavęs 15 parų už chuliganizmą, nes kažkur šokiuose be leidimo grojo rokenrolą.

Po Rygos festivalio Kolia Gula, mano draugas iš „Orgtechnikos“, važiavęs kartu su mumis į festivalį, ėmė sukti galvą, kaip suorganizuoti tokį festivalį Vilniuje. Tikėjau, kad jam pavyks, nes Kolia buvo labai talentingas vyras. Vieną dieną atėjęs į darbą jo nepažinau – nusiskutęs ūsus, iš bruneto tapęs blondinu. Pasiruošė už kitą vaikiną laikyti fizikos egzaminą (už tai buvo mokami pinigai). Jūs paklausite, argi tai įmanoma? Taip, įmanoma. Paimi įskaitų knygutę ar abiturientų egzaminų lapelį, karštu virtu kiaušiniu nuimi antspaudą, įklijuoji savo nuotrauką ir vėl uždedi antspaudą. Aš taip pat laikiau anglų kalbos egzaminą už vieną sportininką, kuris stojo į Universiteto ekonomikos fakultetą. Įstojo, bet prasilaikė tik trejus metus. Žinoma, jei pagautų, smarkiai nukentėtum, grėstų kalėjimas.

Pradėję galvoti apie festivalį, susirinkome į savo naują klubą, plokštelių parduotuvę šalia F. Dzeržinskio tilto. Ši studija buvo panaši į Romkos įrašų studiją, prekiavo ten mūsų draugas Jurijus Vasilčenko. Jurijus slapčia su J. Kobzono ir E. Pjechos plokštelėmis pardavinėjo „The Beatles“ ir „Rolling stones“ plokšteles. Kartą atėjo jaunas, mums nepažįstamas vyras, bet supratome – „sisteminis“, su džinsais. Prisistatė – Alvitas Taunys. Fantastiškas vyras, nuoširdus roko fanas, vienas iš hipių judėjimo sielų Lietuvoje.

Alvitas pritarė idėjai, kad Vilniuje taip pat reikia organizuoti roko festivalį, tik reikėjo surasti patalpas. Anksčiau, 1968 metais, roko festivalis vyko Universiteto medicinos fakulteto aktų salėje M. K. Čiurlionio gatvėje. Ir šįkart nuėjome į Universitetą prašydami išsinuomoti aktų salę šeštadieniui ar sekmadieniui. Lyg ir sutarėme, bet po poros dienų jie persigalvojo, kaip ir KPI filialas Vilniuje, kelios mokyklos, gamyklos.

Mes visai pamiršome, kad 1970 m. balandžio 22 d. Lenino gimimo šimtmetis, dėl to taip nesisekė išsinuomoti patalpų. Mes gyvenome tarsi greta esančiame pasaulyje. Sovietai komunistai gyveno sau, o mes turėjome savo pasaulį. Pakvietėme žinomą Vilniuje grupę, pasivadinusią „Sartakov yesterday and today“, pagal „The Beatles“ plokštelės „Yesterday and today“ pavadinimą.

Draugo Olego Sartakovo tėvas buvo pulkininkas, KPI karinės katedros vedėjas. Olego gimimo diena balandį, tad užsakėme Žirmūnų restorano banketinę salę švęsti jo gimimo dieną. Ten irgi nelabai norėjo įsileisti, bet kaip neleisi švęsti gimtadienio. Banketinėje salėje galėjo tilpti 300 sėdinčių ir gal šimtas stovinčių. Reikėjo užsakyti stalus, pietus. Žirmūnų restorano direktorė paklausė, ar užsakysime desertą, vaisių. Apelsinai buvo deficitas, bet ji pasakė galėsianti gauti jų kokius penkis kilogramus. Penki kilogramai apelsinų tapo mūsų slapyvardžiu. Įspėjome, kad priėjus prie durų reikia pasakyti: „Penki kilogramai apelsinų“, tai leidimas.

Alvitas Taunys jau buvo susitaręs su grupėmis Lietuvoje, Rygoje, reikėjo tik patikslinti dieną. Ir ta diena išaušo. Susirinko pilna salė. Grojo geriausia Vilniaus grupė „Gėlių vaikai“, „Sartakov yesterday and today“, grupė iš Rygos „Natural product“. Dalyvavo vienas iš hipių judėjimo tėvų Vilniuje Aleksandras Jegorovas-Džyza ir kitas garsus hipis, pravarde Fikusas. Jie dviese dainavo bliuzą.

Žmonės įsijautę pradėjo šaukti, nusimetė marškinius. Atmosfera įkaito. Jautėmės lyg normalioje šalyje. Ačiū Dievui, niekas neišsišoko su antisovietiniais lozungais ar antisovietinėmis dainomis, tiesa, kažkas iš Dailės instituto studentų užrašė vieną hipių žodį „Why?“ (Kodėl?). Tuo metu šis klausimas buvo labai populiarus. Matėme salės sienas ramstant tam tikrus žmones, bet nekreipėme dėmesio, manėm, darbuotojai, tačiau mus stebėjo kagėbistai. Kai, pasibaigus koncertui, išėjome į gatvę, aplink knibždėjo milicininkai, stovėjo sunkvežimiai su kareiviais. Nieko bloga nepagalvojome, manėme, gal kokie kariniai manevrai. Naivuoliai!

Pėsti iš Žirmūnų keliavome į geležinkelio stotį palydėti Pitą Andersoną ir „Natural product“ grupę, jie turėjo grįžti į Rygą. Aš ant platformos norėjau nufotografuoti juos, bet kažkas griebė man iš rankų fotoaparatą. Vaikinas, stovėjęs šalia manęs, laikė laikraštį, iš jo pagriebė laikraštį. Surežisuota provokacija. Kažkas pradėjo muštis, šaukti: „Hipiai, svoločiai!“ Nepraėjo ir minutė, kai mus sugriebė už rankų ir nutempė į geležinkelio stoties milicijos skyrių. Klausinėjo, kas mes tokie, ką čia veikiame. Pora kagėbistų, stebėjusių mus Žirmūnų restorane, pradėjo aiškintis, kas renginio „Žirmūnuose“ organizatorius. Visgi kagėbistai nekvaili, suprato, kad 300 žmonių neareštuosi, kils triukšmas pasaulyje. Bet trumpam areštavo ir Kolią Gulą, kitus. A. Taunį, kuris mokėsi KPI, išmetė iš instituto, Sartakovas turėjo išvažiuoti gyventi į Ukrainą.

Dabar daug žmonių skelbiasi buvę festivalio „Žirmūnų“ restorane organizatoriais, nenoriu su jais ginčytis, bet tiesa tokia – iš tikrųjų renginį organizavo trys žmonės: Alvitas Taunys, atsakingas už roko grupes, Kolia Gula ir aš. Mes turėjome surasti patalpas. Tada negalėjau net įtarti, kad Alvitas neilgai gyvens. 1979 metais, kai jau dirbau Londone BBC radijuje, paskambino mano draugas iš Izraelio ir pranešė, kad prieš dvi dienas autokatastrofoje žuvo Alvitas. Roko muzikos laidą vedė mano kolega Seva Novogrodcevas. Paprašiau jo leidimo tarti keletą žodžių prie mikrofono. Paleidau mėgstamą Alvito „Led Zeppelin“ gabalą – „Stairway to heaven“ („Laiptai į dangų“).