A. Avižienis. Techniniai darbuotojai, klaidos ir gūdūs 2002-ieji

Monty Python filme „Gyvenimo prasmė“ yra epizodas, kai pora užeina į restoraną, kuriame siūlomas netradicinis meniu – vietoj patiekalų lankytojams „patiekiamos“ temos pokalbiui. Keletą kartų apsikeitę nuomonėmis apie tai, kas ir kam rašo tekstus, ponas ir ponia Hendy nusprendžia baigti diskusiją, nes ji „darosi pašvinkusi“.

Šį epizodą prisiminiau ne dėl to, jog viešojoje erdvėje kilusi diskusija dėl KTU rektoriaus Petro Baršausko monografijos „Transfer of International Management Principles to CEECs“, atrodo, taip ir liks tik baltu triukšmu. Priešingai, akademinės bendruomenės ir žiniasklaidos įsitraukimas man leidžia manyti, jog tyrimas dėl plagiato ilgai netruks.

Vis dėlto dėl tam tikrų hipokritiškų KTU administracijos ir jai atsispirti negalinčių asmenų pareiškimų, norisi visus šios istorijos niuansus sudėti viename komentare, kad nebūtų pamestas pagrindinis siužeto objektas, o diskusija po kurio laiko neatrodytų kaip ta Barry Flanagano skulptūra „Besiboksuojantys kiškiai ant kryžiaus“.

Beje, kadangi P. Baršauskas spaudos konferencijos metu netiesiogiai provokavo labiau pasigilinti į monografijos santrauką, patikrinau ir ją. Priminsiu, KTU rektorius pažadėjo iš karto padėti pareiškimą, jei santraukoje bus rasta „copy paste“. Radau.

Originalios mintys, kurias sunku aptikti

P. Baršausko monografiją patikrinau pasaulinio lygio plagiato patikros sistema „iThenticate“. Sutaptis – 31 proc. (Turiu pabrėžti, kad KTU rektoriaus minėta „Cross Check“ (arba kitaip „Similarity Check“) programa, kuria universiteto vidinė komisija tikrino monografiją, yra ne plagiato patikros sistema, bet tarptautinės ne pelno siekiančios organizacijos „CrossRef“ iniciatyva).

Visgi, turiu pabrėžti, kad net ir prestižinė „iThenticate“ sistema neaptinka sutapčių su elektroninėje erdvėje nesančiomis knygomis: tai, jog monografijoje puslapiais nukopijuotas tekstas, nenurodant tikrojo šaltinio, aptikau skaitydamas tekstą pastraipa po pastraipos. Sudėjus sistemos ir mano papildomo tyrimo rezultatus, tekstų sutaptys jau gerokai viršytų sistemoje pateiktus (31 proc.).

P. Baršauskas dalį svetimo kūrinio paskelbia savo vardu arba klastoja nuorodas – nurodo autorius ir jų mokslinius darbus, kuriuose iš tiesų minimo teksto nėra. Taip pat, patikros sistemai pateikus ir sulyginus nurodytas tekste ir literatūros sąraše autorių (J. H. Dunning, G. L. Frazier & K. D. Antia, T. R. Green & A. K. Kohli, J. J. Boddewyn, B. Borys & D. B. Jemison, K. S. Cameron, Ch. E. Mahone) publikacijas matosi, kad jie monografijos tekste iš tiesų net nebuvo panaudoti. Įdomus ir faktas, jog vienos iš kopijuotų knygų, „Essentials of Management“ (H. Koontz, H. Weihrich, 1990), apskritai nėra literatūros sąraše.

Be to, monografijos santraukoje, kuri buvo išsiųsta habilitacijos komitetui, yra nurodomi lietuvių autoriai ir jų indėlis į mokslinės problemos ir jos ištirtumo lygį: įdėta 14 naujų nuorodų į komiteto narių mokslinius darbus. Apie tai nėra informacijos visame monografijos tekste. Dar daugiau, aiškėja ir tai, kad monografijos tekstas nesutampa su santraukos tekstu: skiriasi ir išvados, ir turinys – lyg du skirtingi tekstai.

Taip pat, pagal to meto Lietuvos mokslo tarybos reikalavimus, mokslinis darbas, kuris teikiamas habilitacijai, turėjo būti recenzuojamas bent vieno habilituoto daktaro. P. Baršausko monografijoje kaip recenzentai pažymėti du kolegijos dėstytojai (University of Applied Sciences, Stralsund, Germany).

Skaitant monografiją, neįmanoma atskirti P. Baršausko kūrinio nuo svetimo darbo ir objektyviai patikrinti autoriaus indėlį į mokslą. Be nuorodų nukopijuoto teksto, ko gero, buvo galima aptikti ir daugiau, bet nutariau sustoti – jau ir taip jų gausybė. Dabar šį darbą turi įvertinti atitinkamos Lietuvos institucijos.

Citavimo reikalavimai prieš 20 metų ir dabar – tie patys

Nors didesnę savo gyvenimo dalį praleidau JAV, mane sunkiai įtikintų faktas apie Lietuvos mokslininkų citavimo kultūrą, kuri, pasak P. Baršausko, prieš 15 metų buvo visiškai kitokia ir neatitiko Vakarų akademinei bendruomenei taikomų standartų. Keisčiau skamba tik frazės apie „techninius darbuotojus“, „daug klaidų“, „pats nustebau“ ar „viską dariau rankomis“.

Labai gerai atsimenu, kad citavimo taisyklės buvo tokios pat dar 1990-aisiais, kai buvau Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Keitėsi vos viena kita detalė, pavyzdžiui, kurioje vietoje rašyti knygos išleidimo metus, bet reikalavimai – ne. Plagiatas ir prieš 100 metų buvo plagiatas. Todėl kiekvieną kartą, kai KTU rektorius pasakoja apie citavimo kultūros skirtumus dabar ir prieš 20 metų, diskredituoja visą Lietuvos švietimo sistemą, kuri jo kalbose įgyja pirmykštes formas. Net ir mokiniai žino, kad citatą, t. y. kito autoriaus originalią frazę, reikia skirti kabutėmis.

Jei P. Baršauskas, kalbėdamas apie citavimo tradiciją Lietuvoje, norėjo pareikšti, jog plagijavimas 2000-aisiais buvo normalus reiškinys, mielieji, tokiu atveju ir aš Jums turiu nuoširdžiai pasakyti – ne, tai nebuvo normalu. Klausimas galėtų būti apie aplaidumą, bet tai jau tema kitam komentarui.

Norisi priminti, jog panašūs argumentai jau yra išnagrinėti ir precedentu esančioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-611/2015, kurioje buvo sprendžiamas KTU sprendimas atimti daktaro laipsnį už iš esmės analogiškus pažeidimus.

Atkreipiu dėmesį, kad P. Baršauskas (kaip KTU rektorius) toje byloje užėmė poziciją, kad citavimo taisyklių trūkumai negali pateisinti akademinio nesąžiningumo. Keista, jog taip greitai keičiama pozicija, kai klausimas pasidaro nepatogus pačiam.

Monografijos gynimo metu galiojo LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu patvirtintų Doktorantūros nuostatų 2002 m. birželio 20 d. redakcija. Šiame dokumente įtvirtinta, jog „Daktaro disertacija turi būti originalus mokslinis darbas, kuriame apibendrinami doktoranto atlikti moksliniai tyrimai, gvildenantys tam tikros mokslo krypties (šakos) problemą. <...> Disertacijoje turi būti jai rengti naudotos literatūros, šaltinių ir doktoranto mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašai“ (32 punktas).

Tų pačių nuostatų 51 punkte nurodoma, jog „Disertacijos gynimo metu tarybos nariai ir oponentai turi argumentuotai įvertinti disertacijos mokslinį lygį, gautų rezultatų patikimumą ir išvadų pagrįstumą, santykį su kitų autorių moksliniais darbais ginamos disertacijos kryptyje, nurodyti darbo trūkumus ir netikslumus. <...> Po diskusijų tarybos nariai slaptu balsavimu sprendžia, ar suteiktinas daktaro mokslo laipsnis (52 punktas).

Taigi, autorius privalėjo pademonstruoti, o gynimo komisija – įvertinti mokslinių rezultatų santykį su kitų tyrėjų duomenimis. Šiuo atveju nustatyta, kad dalis P. Baršausko monografijoje esančių tekstų buvo paimti iš kitų darbų nepateikiant į jas nuorodų, ir tai neabejotinai vertintina kaip mokslinis nesąžiningumas objektyviąja prasme (kito asmens minčių panaudojimas, nenurodant šaltinio). Šie faktai, ypač atkreipiant dėmesį ir į panaudotą kiekį kitų mokslininkų mokslinių išvadų ir duomenų, sudaro prielaidas spręsti, kad monografija neatitiko ir originalumo kriterijaus, todėl KTU rektorius neturėtų dangstytis pasirašyta sąžiningumo deklaracija pasitikėjusiais gynimo komisijos nariais ar laipsnį suteikusiais universitetais.

Galbūt tai vėl tik techninių darbuotojų klaidos?

Komentaro pradžioje žadėjau pateikti santraukos patikros plagiato sistema rezultatus. Deja, turiu nuliūdinti. Santraukoje taip pat nukopijuotos kitų autorių mintys ir paskelbiamos savo vardu. Tekstai ir ištisos lentelės nukopijuotos iš jau anksčiau minėtų šaltinių (Hodgetts R. M., Luthans F. International Management. N. Y: McGraw-Hill, 1991; Djarova J. G. Foreign Investment Strategies and the Attractiveness of Central and Eastern Europe. In International Studies of Management & Organization, 1999, Vol. No. 1) ir dar vieno naujo mūsų akiai (Weiner B., What Executives Should Know About Political Risk, 1992). Nors šių įrodymų užtenka vertinti santrauką kaip plagiatą, tikiu, jog atsiras ir daugiau akademinės bendruomenės narių, kurie norės atlikti išsamesnį tyrimą.