Prieš dvidešimt metų, baigdamas Vilniaus Universiteto Istorijos fakultetą, diplominį darbą rašiau bermontininkų tema, todėl iškart atkreipiau dėmesį į Latvijos spaudoje pasirodžiusį straipsnį, neva latviams nepriklausomybę prieš 100 metų iškovojo vokiečiai. Atkreipiau dėmesį dar ir dėl to, kad šis straipsnis, rašytas tuometiniame Leningrade žurnalistiką studijavusio ir karo istoriku prisistatančio Konstantino Gaivoronskio, kuris nemažai pasižymėjo taip vadinamame 2014 metų Krymo referendume. Šis straipsnis itin aktyviai peršamas socialiniuose tinkluose.
K. Gaivoronskis straipsnyje „Kaip vokiečiai kovojo prieš latvius už laisvąją Latviją“ pateikia istorinį faktą: 1919 metų kovą latvių bolševikus iš Rygos išvijo vokiečių daliniai, tiksliau – Baltijos Landesveras (Baltische Landesvehr), o latvių nacionaliniai pulkai, vadovaujami Janio Balodžio, tuo metu stovėjo antraeilėse fronto linijose. Rygą išvadavo vokiečių tautinė mažuma. Ir atkovojo ją ne iš bet ko, bet iš raudonųjų latvių. Anot autoriaus, po 1919 m. kovo 22 dienos įvykių tapo aišku, kad sovietinės Latvijos (Peterio Stučkos) projektas žlugo, o Latvija „išplauks į atvirus vandenis“ jau kaip savarankiška, nepriklausoma valstybė.
Štai čia, štai šioje vietoje K. Gaivoronskis, švelniai tariant, „gudrauja“. Autorius ignoruoja faktą, kad Latvijos nepriklausomybės kovos susidėjo iš dviejų konfliktų: karo su bolševikais ir karo su baltagvardiečiais. Lietuvos nepriklausomybės kovos – iš trijų dalių: karo su bolševikais, karo su lenkais ir karo su bermontininkais. Todėl teigti, kad Latvijos arba Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimas tapo aiškus ir akivaizdus tik po kurio nors vieno iš šių konfliktų yra nekorektiška. Po 1919 m. kovo 22 dienos dar netapo aišku, ar tikrai latviams pavyks iškovoti nepriklausomybę, nes jų teritorijoje šeimininkavo vokiečių kariuomenės likučiai ir rusų monarchistai, baltagvardiečiai, pasivadinę Vakarų savanorių armija.
K. Gaivoronskis pamini Baltijos šalių vokiečių tautinės mažumos formuotes Landesverą, pamini generolą Ridigerį von der Golcą, skubiai atsiųstą iš Vokietijos gelbėti 8-osios armijos likučių ir sukurti Geležinę diviziją. Tačiau visiškai nutyli rusų baltagvardiečių projektą su kunigaikščiu Livenu, o vėliau, nuo 1919 vasaros, su Pavelu Rafalovičium Bermontu-Avalovu priešakyje. Šis vokiečių sukurtas baltagvardiečių judėjimas, pavadintas bermontininkais, turėjo padėti Nikolajuj Judeničui užimti Petrogradą ir išvaduoti Rusiją nuo raudonojo maro. Tačiau nei bermontininkai, nei vokiečiai negarantavo Baltijos šalims nepriklausomybės. Nepriklausomybę kūrėme patys.
Štai, ką rašo Bermontas-Avalovas savo notoje Lietuvos vyriausybei 1919 m. spalio 16 dieną, pajutęs, kad Baltijos šalių vyriausybės planuoja nusikratyti nepageidaujamais svečiais: „Man tapo žinoma, kad Lietuvos kariuomenė sutelkta Šeduvos – Baisiogalos rajone. Jau kurį laiką sklinda gandai, kad Lietuvos valdžia rengiasi užpulti mano armiją. Nesinorėtų tuo tikėti. Noriu patikinti Lietuvos vyriausybę, kad mano vienintelis tikslas yra kova su bolševikais. Aš jokiu būdu nenoriu trukdyti laisvai Lietuvos respublikai vystytis. Mano štabas ir aš palaikome prezidento Vilsono paskelbtus principus ir pripažįstame suverenią teisę Lietuvos tautai savarankiškai spręsti savo likimą.“
Į tai Lietuvos vyriausybė atsakė reikalavimu iš bermontininkų gretų atleisti visus vokiečių karius ir išsiųsti juos į Vokietiją, o rusų Vakarų savanorių armijai keliauti į frontą su bolševikais, kaip reikalavo Antantė. Tačiau Bermontas neskubėjo į frontą. Neseniai išleistuose Pranciškaus Žadeikos „Didžiojo karo užrašuose“ (463-468 psl.) galite pasiskaityti, kaip bermontininkai šeimininkavo šiaurės Lietuvoje.
Toks vokiečių ir rusų baltagvardiečių duetas išties neturėjo perspektyvų. Oficialusis Berlynas savo Geležinei divizijai siuntė nurodymus susilaikyti nuo aktyvių veiksmų, o Antonas Denikinas, kaip ir kiti baltagvardiečių vadai, Bermontą-Avalovą laikė vokiečių pakaliku. „Eina jis velniop su savo vokiečiais“, – ant vieno dokumento oficialią rezoliuciją užrašė A. Denikinas.
Ne karo žygiais, bet plėšikavimu ir smurtu pagarsėjusi Vakarų savanorių armija 1919 metų lapkritį buvo sumušta prie Rygos, o vėliau ir Lietuvoje, Radviliškio mūšyje. Po tokios nesėkmės, Antantei spaudžiant, bermontininkai pabrukę uodegas pasitraukė į Rytprūsius ir kaip „Avaloff-Truppen“ karinis junginys ištirpo užmarštyje.
Grįžtant prie K. Gaivoronskio istorinių siužetų dėlionės, tenka konstatuoti, kad vienas epizodas, ištrauktas iš konteksto ir pateiktas kaip galutinis rezultatas, iškreipia realybę. Čia panašiai, kaip žurnalisto straipsnyje – ištraukta viena frazė iš konteksto gali apversti viską aukštyn kojomis. Objektyvūs žurnalistai tai puikiai žino. Kaip ir objektyvūs istorikai.