Tokius skambančius žmones valstybės ir tautos laiko savo didvyriais ir jais didžiuojasi. Lietuva per šimtmečius turėjo daug didžiavyrių, bet svetimųjų okupacijos, siekusios panaikinti tautos atmintį, panoro juos ištrinti iš mūsų atminties. Nepavyko. Ir nepavyks...
Pastarosiomis dienomis žmones, mylinčius ir gerbiančius savo tautą ir valstybę, sujaudino ir papiktino pretendentė į rašytojas, teatrologė Rūta Vanagaitė. Dėl jai vienai, o gal ir dėl jos bendraminčiui Efraimui Zuroffui, težinomų priežasčių, R. Vanagaitė panoro pakeisti Lietuvos istoriją.
Bet šis jos noras subliuško kaip muilo burbulas. Tai paliudijo į šios pusiau rašytojos užgauliojimus ir net kaltinimus vienam iškiliausių Lietuvos partizaninio karo kovotojų A. Ramanauskui-Vanagui žiniasklaidoje pasipylę tūkstančiai teigiamų atsiliepimų apie tą partizanų vadą.
Žmonės piktinosi po visą pasaulį žydšaudžių ieškotojo E. Zuraffo bendramintės Vanagaitės iš piršto, o tiksliau, iš kagėbisto Dušanskio dienoraščių, laužtais „faktais“.
Lietuvos žmonės per pastaruosius dešimtmečius jau subrendo kaip piliečiai. Vanagaitei nepavyks jų privilioti ant savo šmeižikiško jauko. Ne tik senieji Lietuvos gyventojai, iškentę Sibiro ledynmečių šaltį ir badą, bet ir dabartinis jaunimas supranta paskubom sukurptą R. Vanagaitės teksto turinį – apšmeižti, išpūsti nepasitikėjimo burbulą, tikintis, kad kas nors užkibs ant šito melo nuodais apteplioto jauko.
Ponia Vanagaite, to jau niekada nebus, nors Tamsta ir šauktumeisi Putino ar kokio kito Rusijos cariuko. Ponios argumentas yra labai silpnutis: jei narsusis kovotojas A. Vanagas būtų buvęs užverbuotas, jis nebūtų kankintojų beveik numarintas ir pasmerktas tikroms pragaro kančioms, o vėliau niekšingai nušautas.
Štai kaip anuomet mūsų Lietuvoje apsireiškė biblijinis pragaras, kurio įkaitintus katilus kurstė velniai kagėbistai su savo ponu Šėtonu priešakyje.
Žmonės, o ypač jaunimas, ponia Vanagaite, yra jau kitokie, negu buvo sovietmetyje ar Atgimimo aušroje. Jie supranta ir Tamstos godumą, ir Lietuvon atsibasčiusio „medžiotojo“ Zuroffo šleikštulingą norą apkaltinti ne tik atskirą žmogų, bet ir visą tautą.
Partizano Juozo Jakavonio vaikaitė Miglė Rukštelytė, šiais metais baigusi Vilniaus jėzuitų gimnaziją, kurioje daug dėmesio skiriama jaunimo patriotiniam ugdymui, taip pat suvokė visą šį Zuroffo ir Vanagaitės sumanytą šėtonišką planą ir pakalbino savo senelį partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą, buvusį Alfonso Ramanausko-Vanago ryšininką.
Štai, ką jis papasakojo ne tik apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Juozo Jakavonio knygos „Šalia mirties“ redaktorė Aldona Žemaitytė rašė: „Jakavonio knyga – dar vienas paminklas Lietuvos partizanams-laisvės kovotojams, dar viena plyta ar akmenėlis į tą didingą memorialą, kuris kada nors iškils nukankintiems ir žuvusiems miško broliams. Dauguma partizanų nesulaukė Lietuvos laisvės, nors tikėjo (kaip stebuklingai jie tai žinojo), kad laisvė ateis. Mes nesulauksim jų apvainikavimo kaip mira kvepiančiais rožių ar laurų vainikais, bet žinome, kad tokia valanda kada nors ateis. Tikėjimas ir žinojimas veda mūsų valstybės, tautos ir mūsų asmeninį gyvenimą į pažangą, į demokratiją, į laisvą gyvenimą...“
Visos Lietuvos partizanų vadas, faktiškai vykdęs okupuotos valstybės prezidento pareigas, Jonas Žemaitis-Vytautas vylėsi: „Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“.
Artėja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos 70-osioms metinės (1944–1953 Lietuvos partizanai buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, kovojusi prieš okupantus), Lietuvos kariuomenės 100-osios metinės, todėl dar neiškeliavę Anapus Lietuvos partizanai turi viltį, kad, švenčiant šiuos jubiliejus Kryžkalnyje, iškils didingas memorialas, skirtas žuvusiems jų kovos draugams, kad ateities kartos žinotų, kokia buvo Lietuvos Nepriklausomybės kaina.
Juk jubiliejus, reta ir iškilni proga pagerbti žuvusiuosius.