A. Jakučiūnas. Palangai reikia ne papų, bet kremliaus (atsakymas N. Mačiuliui)

Prieš gerą mėnesį portale DELFI buvo publikuota Nerijaus Mačiulio fantasmagorija „Palanga turi išnykti“, kurioje žinomas ekonomistas teigia, neva kurorte per daug žmonių, ir siūlo Palangą, Šventąją bei Latvijos Papę sujungti į vieną Tripolį, užpildant tarpus tarp miestų laisvalaikio ir sporto infrastruktūra, o naująjį darinį pavadinant Šventąja PaPape (angl. Holy Undrebreast).

Pono Mačiulio siūlomas sprendimas yra utopinis, nes akivaizdžiai pervertinamas nešvankaus pavadinimo reklaminis poveikis – tiesa, neneigsiu, kad Austrijos miestelis Fuckingas ar Didžiosios Britanijos Penistone‘as sulaukia daugiau turistų nei tokių skambių pavadinimų neturintys jų kaimynai, bet nesu girdėjęs, kad Nahui vietovė Peru, Čekijos Nachodas ar panašiai skambantį pavadinimą turinti vietovė Kenijoje būtų svarbūs turizmo centrai.

Jis neįgyvendinamas, nes reikėtų kurti bendrą miestą su latviais, o mūsų tautos jau įrodė, kad nesugeba susitarti net dėl vieno nedidelio naftos telkinio; nesolidus ir netgi absurdiškas, kadangi ignoruoja seną tiesą, jog bet kokia kurorto infrastruktūra nustoja prasmės, užsimojus prieš tai, kas kurortą paverčia kurortu – suniokojant ir pritaikant žmogaus poreikiams (o iš tikrųjų – nusiaubiant) gamtą. Pagaliau Lietuvai jis netgi neracionalus, mat didelė dalis į „Šventąją PaPapę“ atvykstančių žmonių tikėtųsi įsigyti seksualinių paslaugų, ir jie visi būtų priversti koncentruotis latviškoje Tripolio dalyje, ties Pape, nes Latvijoje legali prostitucija.

Bet didžioji Mačiulio klaida slypi tame, kad jis siūlo jungti tai, kas iš principo yra viena. Tarp Palangos ir Šventosios seniai nėra jokių skirtumų, – čia turškiasi tie patys, žemesnes nei vidutinės pajamas gaunantys poilsiautojai, dažniausiai iš provincijos, vienodai oriai abiejuose kurortuose skamba rusiškas popsas ir lietuviškos užstalės dainuškos, tiek pat šiukšlių, mordobojaus, beskonybės ir kičo. Net ir Papė yra praktiškai kolonizuota atitinkamos publikos iš Lietuvos, ir tam tikra prasme išties yra Palangos-Šventosios aglomeracijos neatskiriama dalis, – šiuo klausimu Mačiuliui būtų sunku nepritarti.

Vis dėlto, atsižvelgdamas į išvardintus faktus, vietoj Mačiulio utopijos siūlau dar didesnę utopiją, – didesnę taip pat ir tuo požiūriu, kad jos poveikis būtų realesnis, o svarbiausia, jis realiai keltų Lietuvos ekonomiką ir skatintų Lietuvos piliečių mentaliteto evoliuciją.

Užuot paisčius ir juokais pristatinėjus visokius jungimo scenarijus, iš tikrųjų dera sukrusti ir kalbėti apie tai, kaip šį de facto jau egzistuojantį Tripolį išskaidyti į atskirus vienetus, suteikiant kiekvienai vietovei unikalų veidą ir turinį, – t.y. tai, ko nė viena iš jų neturėjo mažų mažiausia nuo Tiškevičiaus laikų.

Kaip galėtume tai padaryti?

Pradėkime nuo Šventosios. Nūnai tai miestelis, kuriame visos pastangos padaryti tvarką naujaisiais laikais buvo dar beviltiškesnės negu sovietinės valdžios užmojai. Iš pastarųjų liko klaikūs ir itin skurdūs, tačiau sentimentaliai nuteikiantys ir su gamta susiliejantys „Energetiko“ nameliai, Zuzanos Pranaitytės skulptūra „Žvejo dukros“ kopose bei sovietmečiu didžiausia atrakcija buvęs beždžionių tiltas, tuo tarpu dabartis pažymėjo miestelį siaubinga bažnyčia (past. 1991 m., architektai G. Aperavičius ir R. Krištapavičius), vulgariomis itin žemo lygio kavinėmis, neužbaigtais daugiabučiais uostelio plėtros teritorijoje, ir galų gale gėda dėl jau minėto uostelio rekonstrukcijos fiasko.

Šventąją išgelbėti ir prikelti naujam gyvenimui gali tik aiški, skaidri ir įkvepianti vizija, kurios, tiesą sakant, nereikia toli ieškoti: šiais hipsterystės ir sveiko gyvenimo būdo laikais ją galėtų atstoti ekologiško, dvasiniam tobulėjimui skirto kurorto idėja, galinti sutaupyti nemažai biudžeto pinigų ir atskirti Šventąją nuo snobiškos, rusų turistus linkusios aptarnauti didžiosios Palangos. Apie pastarąją – vėliau, o dabar pasižiūrėkime, kaip atrodytų Šventoji, jei visose miesto gyvenimo srityse stengtumėmės taikyti ekologijos, sveiko gyvenimo būdo ir energetinį kriterijus.

Visų pirma iš Šventosios parduotuvių ir kavinių turėtų išnykti globalizacinės – t.y. nevertingos ir kurorto įvaizdžiui kenkiančios prekės. Tektų išardyti grindinį, kas savaime reikštų visišką transporto kurorto teritorijoje draudimą – po jį judėti būtų galima tik pėsčiomis (arba – dar geriau – ir basomis), o vienintelis transporto terminalas būtų dabar užneštas smėliu uostelis, kuris, pagal naują koncepciją turėtų būti nuolat gilinamas rankų jėga (technika, ir ypač sunkioji technika, kenktų kurorto įvaizdžiui). Aplink jį telktųsi vegetariški – veganiški – raw restoranai, biodinaminių ir natūralistiniuose ūkiuose išaugintų produktų parduotuvėlės, ūkininkų turgeliai, veiktų ekologinės manufaktūros, gintaro terapijos kabinetai, čia pat stovėtų specialūs konteineriai, pritaikyti patogiai raustis friganams.

Sovietinius sukiužusius atostogų namelius, matyt, tektų pakeisti nameliais, suręstais iš sąvartynuose surastų atliekų, jūrinių konteinerių, europalečių ir t.t., – arba, naudojant šias ir panašias medžiagas, būtų galima rekonstruoti senuosius. Jie, be abejo, taip ir liktų sukiužę, tačiau ryški ekologinė idėja, o taip pat garsūs architektų vardai juos paverstų prestižiniais. Panašius principus būtų galima taikyti užbaigiant statyti daugiabutį, kurio griaučiai nūnai bjauroja uostelio vaizdą: čia galėtų įsikurti seniūnija ir kitos valstybinės įstaigos, greta jų, – pabrėžiant kurorto valdžios tamprius ryšius su kultūra, – galbūt atsirastų vietos ir kokiam nors meno inkubatoriui.

Prasmingai išnaudotinos ir Šventosios upės žiotys – čia plūduriuojančiuose houseboatuose įsikurtų romantiški viešbučiai ir dvasinio tobulėjimo institucijos – jogos mokyklėlės, astroenergetikos centrai, kulinarijos kursai ir t.t. Kažkur priekrantėse, kai tik bus išmestos iš Vilniaus, galės būti meniškai išdėliotos ir Žaliojo tilto skulptūros, žinoma, prieš tai jas apmezgus, išdažius haliucinogeninėmis spalvomis ar/ir netgi paleidus iš figūrų tarpviečių čiurlenti vandenėlį (plg. Lenino skulptūra Krokuvoje). Šventosios bažnyčią beliktų perstatyti į R. Šteinerio Antroposofijos centrą ir kartu šventyklą arba, blogiausiu atveju, budistinę stupą su užrašu „Free Tibet“.

Atvykėliai mokėtų didelius pinigus už suteiktą galimybę padirbėti Klaipėdos rajono ūkiuose, galėtų užsiimti saulėlydžių stebėjimais, sudarinėti savo asmeninius laukinės gamtos žemėlapius, garbinti pagonių dievus šalia kurorto esančiame Žemaičių alke ir t.t. Šalia jo įsikurtų natūralistinės ir homeopatinės medicinos klinikos, – po šia priedanga taip pat galėtų būti teikiamos ir seksualinės paslaugos (tai būtų savotiška apsauga nuo turistinio srauto nutekėjimo į latvių Papę). Apsisaugant nuo nereikalingų atvykėlių klausimų, netoliese veikiantį naftos terminalą kelionių vadovuose ir kitur reikėtų veidmainiškai vadinti tarptautiniu obuolių sulčių pilstymo centru, o kad viskas atrodytų dar natūraliau (ir kad būtų parodytas progresas, kurį išgyveno kurortas) archajinį burlaivį Šventosios herbe turėtų pakeisti naujausio modelio „iPhone“.

Atlikus šią nedidelę korekciją, kurortą plūste užplūstų hipsteriai ir pižonai, kurie gal ir nepernelyg domėtųsi ekologija, tačiau būtų tiesiog pamišę iš meilės technologijoms bei (ypač) „Apple“ korporacijai. Kurorto biudžetą pradėtų pildyti baudos, pareigūnų skiriamos besinaudojantiems kitų firmų (ypač „Samsung“) mobiliaisiais telefonais; šitoks poelgis miestelio teritorijoje būtų laikomas karminės energijos judėjimo tyčiniu sutrikdymu, – grubiu vandalizmo aktu prieš gamtą ir žmoniškumą. Atsirastų proga prasukti kokią europinę aferą įrengti mobiliųjų prietaisų pakrovimo stotelių tinklui – čia visada būtų pasiruošę padėti švedų vėjo jėgainių gamintojai bei L. Balsio komanda. Saulius Paukštys pradėtų rinkti paramą Steve‘o Jobso skulptūrai.

Ėmusis šių radikalių priemonių, Šventoji per gana trumpą laiką įgytų savo unikalų veidą ir pasikeistų neatpažįstamai, vienoje vietoje koncentruotos moderniausios gyvenimo būdo ir laisvalaikio sistemos turėtų didelės įtakos visam regionui – padaugėtų darbo vietų, padidėtų gyventojų perkamoji galia, taip pat (atsižvelgiant į tai, kad sveikuoliška propaganda veiktų ir juos pačius) pagerėtų jų sveikata. Vis dėlto išties kelstinčiu regionas taptų tik tada, kai savo veidą išgrynintų ir savo tikslo ryžtingai imtų siekti visa didžioji Palanga. Kadangi tai per didelis miestas, kad galėtume lengva ranka primesti jam kokią nors naują raidos kryptį, mes neturėsime kitos išeities kaip tik išryškinti ir išgryninti jau dabar natūraliai pasireiškiančias tendencijas. Vadinasi, norom nenorom teks atsižvelgti į Rusiją ir rusus – Rusijos turistų ilgesys (ir, be abejo, vinguriuojanti rusiško popso melodija) yra šiuolaikinės Palangos esmė, jos spiritus movens, ką sumaniai išnaudodami galime pasiekti puikių rezultatų.

Pertvarkant Palangą, turėtų būti itin išryškinta SSSR nostalgijos linija: atstatytos sovietmečiu buvusios valgyklos (ar bent pažymėtos vietos, kur jos buvo), atkurtas sovietinių atrakcionų parkas, čeburekinė, kur kaip anais laikais pardavėjos rėktų ant klientų, bendram įspūdžiui sustiprinti galėtų veikti netgi koks vienas grynai sovietinio tipo tualetas. Tai kurtų mieste malonią, sentimentalią ir turistui iš Rusijos ypač patrauklią atmosferą – jis, viena vertus, galėtų galvoti atsidūręs savo vaikystėje, tačiau tuo pat metu jaustųsi taip, lyg jau yra pasiekęs horizontus, brėžiamus dabartinės putininės Rusijos – atsidūręs plačioje tarybinėje tėvynėje, kurios neatskiriama dalis yra pribaltika.

Vykstant pokyčiams, tikruoju miesto atsinaujinimo simboliu (ir jo simboline ašimi) kiek netikėtai taptų Palangos centre iki šiol sėkmingai stovįs paminklas sovietiniams kariams išvaduotojams: jis puikiai atspindi sovietmetį ir jo vertybes, todėl rusų turistai, vis dar jaučiantys burnoje anų laikų dešrelių skonį, mielai čia stabtelės nulenkti galvos istorijai ar bent nusišvirkšti krūmuose. Jis taip pat būtų gyvas liudijimas, kad Palangos žmonės, visoje Lietuvoje kilus karštligiškam sovietinių paminklų naikinimo vajui, išliko sąžiningi ir blaivaus proto.

Vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad siekiant mūsų užsibrėžto tikslo Palangoje puoselėti sovietizmą, šis monumentas tokioje svarbioje miesto vietoje yra aiškiai per kuklus. Jis turėtų būti tučtuojau nugriautas (netgi nepaisant intelektualų perspėjimų dėl nepagarbos žuvusiesiems ir, jų nuomone, noro „suklastoti istoriją“), o jo vietoje, – tiksliau, visame kvartale, į kurį patektų ir dabartinė iškeldinama autobusų stotis, ir garsioji valgykla „Rūta“, – pastatytas... Nebijokite, mielieji sovietofilai, tikrai ne koks nors „lietuviškas“ balvonas ar kunigaikščio išpera.

Jeigu sovietinę skulptūrą laikysime gera idėja, tai jos tęsinys, kaip jau probėgšmiais pastebėjau savaitraštyje „Nemunas“, būtų kažkas, kas yra Maskvoje, ir be ko Maskva nebūtų Maskva, o Rusija – Rusija. Tai turėtų būti dalykas, pranokstąs visa, ką ligi šiol gebėjo išprotauti bet kokio Europos kurorto kūrėjai, ir neturintis daugiau jokių reikšmių, išskyrus tą, kurios įkūnijimui netgi gal pavyktų gauti solidų finansavimą iš paties Vladimiro Putino. Argi ne puiki mintis, pasimokius iš Kinijos meistrų, drąsiai savo šalyje renčiančių „autentiškus“ Šveicarijos ar Italijos kalnų kurortus, pastatyti Palangos centre didelę Raudonąją aikštę ir visą Kremliaus kompleksą, panaudojant tam tikslui panašios formos bažnyčios bokštą?

Žinia, apie tai, kad drąsi Baltijos tauta gintariniame pajūryje savo rankomis surentė kremlių – jame, tarkim, netgi būtų autentiškas Putino kabinetas, į kurį šis kada panorėjęs galėtų atvykti dirbti, – sprogtų pasaulio televizijose ir interneto portaluose kaip tikra bomba. Pasaulio piliečiai nesuvoktų, kaip šalis, ką tik buvusi pavergta Rusijos, savo valia ir troškimu pasistatė tos okupacijos simbolį, – nors jaustų, jog to, ką padarė baltai, nė nereikia suprasti, – jų, kaip ir Rusijos, „umom ne poniatj“.

Andrius Jakučiūnas

Ryžtingas apsisprendimas nebeslėpti savo prorusiškos orientacijos galiausiai išgelbėtų Palangą ir nuo rusų turistų, ir nuo beskonybės, ir netgi nuo savo pačios kompleksų, – miestas taptų žinomu Europos kurortu, rimtai galinčiu varžytis su elitiniais Cote d‘Azur ar Cinque Terre. Na, o ateityje, kai butaforinis kremlius bus atlikęs savo funkciją, jį galėsime nesunkiai pašalinti – net ir tuo atveju, jei Rusija vis dar egzistuos ir drįs reikšti teises į tai, kas jos nuomone yra rusiška.

Tą pačią akimirką, kai naujasis kremlius atvertų duris, regiono turizmo prioritetai akimirksniu persiskirstytų, ir diagramos stulpelis, rodantis Palangos iš turizmo gaunamas pajamas, staiga šautų į padanges. Nebereikėtų vargti imituojant sovietmetį atskirose srityse, nes jis stovėtų monolitinis ir vientisas, visiškai apčiuopiamas, toks, koks kitados buvo, ir kokį vietinei auditorijai bei pasauliui džiaugsmingai galėtų pristatinėti Rusijos televizijos stotys.

Tačiau svarbiausia – šis projektas išvaduotų Palangą nuo metų metus trunkančio desperatiško blaškymosi tarp to, ką vertina elitas, ir to, kas prasčiokiška, pastaruoju metu vis paprastėjusio iki blaškymosi tarp lietuviškai- kaimiško, ir to, kas rusiška; Palanga galėtų drąsiai pasiskelbti rusų kultūros meka, ir su duona bei degtine pakviesti į svečius visą „rusiškąjį pasaulį“ (ir, žinoma, latvių nuskriaustą festivalį „Naujoji banga“ – tam tikslui netgi būtų galima pastatyti kampelį Jūrmalos).

Tačiau (stop, mielieji fantazuotojai!) galutinis efektas būtų visai kitoks, nei tikėtųsi sovietofilai bei latvių gatvės darbščiosios bitutės: kryptingas miesto apsisprendimas skleisti vien rusiškąją kultūrą ne tik nepritrauktų rusų turistų, bet juos netgi atbaidytų, – nes koks tikslas maskvėnui vykti tūkstantį kilometrų, į kitą šalį, kad ten ir vėl pamatytų Raudonąją aikštę su kremliumi? Miestą užplūstų naivūs, su laukine ir „romantiška“ rusų kultūra susipažinti pageidaujantys vakariečiai, kuriems Palanga būtų patogi tuo, kad čia, skirtingai nei vykstant į Maskvą ar Piterį, nereikėtų vizų, o poilsio kokybė atitiktų visus išlepusio turisto reikalavimus. Įkandin jų atvyktų žmonės, nieko nenorintys žinoti apie rusų kultūrą, tačiau iš anksčiau viešėjusiųjų patyrę, kad Palangoje gera viešbučių kokybė, puikus maistas, pigus alus, gražios merginos, ir – svarbiausia – mažai rusų turistų, keliančių sumaištį kituose Europos kurortuose.

Trumpai tariant, ryžtingas apsisprendimas nebeslėpti savo prorusiškos orientacijos galiausiai išgelbėtų Palangą ir nuo rusų turistų, ir nuo beskonybės, ir netgi nuo savo pačios kompleksų, – miestas taptų žinomu Europos kurortu, rimtai galinčiu varžytis su elitiniais Cote d‘Azur ar Cinque Terre. Na, o ateityje, kai butaforinis kremlius bus atlikęs savo funkciją, jį galėsime nesunkiai pašalinti – net ir tuo atveju, jei Rusija vis dar egzistuos ir drįs reikšti teises į tai, kas jos nuomone yra rusiška. Juk net ir imperinių ambicijų apsėstas Putinas tikriausiai nesiryš muliažinio pastato nugriovimą traktuoti panašiai rimtai, kaip kitados Maskva reagavo į „Bronzinio kario“ perkėlimą.

Pabaigai – apie pavadinimą (neužmirškim, Mačiulis siūlė vilioti turistus nešvankybe). Taip, pavadinimą reikia pakeisti – tačiau ne Palangos ir ne Šventosios (ir ne abiejų kartu), o Palangos oro uosto, iki šiol turbūt slapčia priiminėjančio nematomus ufonautų laivus – kitaip neišeina paaiškinti, kaip gali egzistuoti oro uostas, į kurį beveik niekas neskraido. Šiuo atveju būsiu banalus ir pritarsiu specialistams: Palangos oro uostas turi būti vadinamas (kol kas) didesnio ir žinomesnio miesto – Klaipėdos vardu.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.