A. Jokubaitis. Precedentas beprecedentėje visuomenėje

Martynas Liuteris „Užstalės pokalbiuose“ teisininkus vadina „asilų galvomis“, „gyvatėmis“ ir „Kristaus priešais“. Šįkart nesinori ginčytis, ar tai pagrįstos teisininkų charakteristikos. Galima apsiriboti švelniausiu didžiojo protestanto teisininkų apibūdinimu – „batsiuviai“ ir „siuvėjai“.

Liuterio nuomone, teisininkų darbas savo pobūdžiu prilygsta batsiuvių darbui. Tiek vieni, tiek kiti žino savo profesijos subtilybes ir trokšta užsidirbti pinigų. Pakėlęs savo vaiką, Liuteris net pasakė, kad jeigu šis panorėtų tapti teisininku, jis jį ko gero pakartų. Jeigu taip kalbėtų eilinis abejotinų teisininkų sprendimų nuskriaustas ar alkoholio paveiktas žmogus, į tai būtų galima nekreipti dėmesio.

Tačiau šiuo atveju taip kalba vienas garsiausių visų laikų religijos reformatorių. Net ir pasirinkus silpniausią jo kritikos variantą, kai teisininkai prilyginami batsiuviams ir siuvėjams, verta susimąstyti apie didžiojo reformatoriaus nepasitenkinimo priežastis.

Liuterio pikti žodžiai padeda apraminti dabartinių teisininkų puikybę. Didysis reformatorius dar nematė dabartinio teisininkų vaidmens išaugimo. Gyvename precedento neturinčiais teisininkų vaidmens sureikšminimo laikais. Ne todėl, kad visuomenė apie teisininkus galvotų geriau negu Liuteris, bet dėl tam tikros liberalios demokratijos kaip santvarkos specifikos jie ir ekonomistai tapo prima ballerina.

Liberalios demokratijos piliečiai šiandien nesutaria dėl visko – moralės, religijos, filosofijos ir meno. Šiame kontekste teisė tampa vieninteliu visuomenę jungiančiu ir jos bendrumą užtikrinti galinčiu veiksniu. Dabartinių Europos Sąjungos piliečių nejungia nei bendra tėvynė, nei bendra politinė istorija, tik abstrakčios teisės normos ir ekonominė nauda.

Dabartinės Vakarų visuomenės savitumui aprašyti galima surasti daug autorių. Vienas iš jų yra Friedrichas Nietzsche. Šis turbūt po Liuterio didžiausias vokiečių intelektualinis reformatorius savo knygoje „Linksmasis mokslas“ yra aprašęs vieno pamišėlio vaikščiojimą po turgaus aikštę. Šis pamišėlis visų susirinkusių klausinėjo „Kur yra dievas?“, ir iškart atsakydavo „Mes jį užmušėme – jūs ir aš. Visi mes esame žudikai“.

Tai gali būti vienas iš dabartinės Vakarų visuomenės beprecendentiškumo suvokimo pagrindų. Vakarų visuomenės yra viską hipotetiškai suvokiančios visuomenės, o jų piliečiai nebeturi jokių absoliučių atskaitos taškų. Šias visuomenes apibūdina trys pagrindiniai bruožai.

Pirma, neliko aukščiausių vertybių ir visiems žmonėms savaime suprantamo gyvenimo tikslo. Dabar kiekvienas individas yra savo paties moralės įstatymų leidėjas ir nuodėmklausys.

Antra, pagrindiniu dalyku tapo nesibaigiantis vertybių perkainojimas. Šiandien viskas pavirto vertybe, pradedant vitaminais pomidoruose ir baigiant kareivio pasiaukojimu už tėvynę. Skirtingai nuo ankstesniais Dievo sankcionuotų dorybių laikais, moderniojo žmogaus vertybės šiandien gyvuoja neilgiau už greito naudojimo prekes.

Trečia, po Nietzschės aprašytos Dievo mirties pagrindiniu dalyku tapo sugebėjimas primesti vertybes. Kadangi viskas suvokiama kaip žmogaus rankų kūrinys, vertybes reikia primesti, įpiršti arba parduoti. Šiam uždaviniui įgyvendinti reikia tik valios, sofistikos ir pinigų.

Pašaipiai ir labai kritiškai „Užstalės pokalbiuose“ kalbėdamas apie teisininkus, Liuteris pasakė vieną neiškart pastebimą, bet svarbią mintį. Kalbėdamas teologų vardu jis sakė: „Dabar teisininkai stengiasi mus niekinti, nors kaipsyk iš mūsų yra gavę tai, ką žino.“

Dabartiniai teisininkai visiškai užmiršo apie savo skolą teologams, ir tai jų didelė klaida. Akivaizdu, kad nėra teisei artimesnės disciplinos, kaip teologija. Nesileidžiant į platesnį teisininkų ir teologų santykių aiškinimą, norisi pasakyti, kad šiandien susiduriame su precedento neturinčia situacija, kai teisininkai vis labiau bando užimti teologų anksčiau turėtą vietą.

Ten, kur teologai nesugeba įtikinti, kad žmonės turi gyventi pagal Dievo įstatymus, visų akys nukrypsta į teisininkus. Visuotinio nesutarimo dėl gėrio ir blogio situacijoje, dabar tik teisininkai gali pasakyti, kas yra visiems žmonėms privalomas gėris. Teisininkai šiuo metu patiria milžinišką gundymą – jiems siūloma tapti liberaliosios demokratijos teologais. Žiūrint į tarptautinius tribunolus, Europos lygio teismus ir vis didėjantį nacionalinių konstitucinių teismų vaidmenį, susidaro įspūdis, kad teisininkai neatsilaikė prieš šį velnio gundymą. Liuteris sakytų, kad batsiuviai nutarė imtis pagrindinių žmogaus reikalų tvarkytojų bei gyvenimo prasmės aiškintojų vaidmens. Tai precedento neturintis teisininkų vaidmens išaugimas.

Dabartinių Vakarų visuomenių beprecedentiškumą formuoja trys veiksniai.

Pirma, liberalioji demokratija pagrįsta nesutarimu dėl gėrio, ir todėl šią visuomenę galima vadinti visuomene anapus gėrio ir blogio, kaip ją apibūdino Nietzsche.

Antra, visuotinio liberaliosios demokratijos nesutarimo dėl gėrio ir blogio laikais sutarti įmanoma tik dėl teisingumo ir teisės principų. Didžiausiu liberalios demokratijos paradoksu yra tai, kad liberalai negali reikalauti, kad visi piliečiai gyventų pagal liberalią moralės sampratą, nes tai būtų akivaizdus liberalizmo paneigimas. Liberalioje visuomenėje nereikia būti liberalu.

Trečia, pripažinus, kad piliečiai sutaria dėl politinio teisingumo principų, bet nesutaria dėl gėrio ir blogio, vieninteliais šių dalykų aiškintojais prieš savo pačių valią turi būti teisininkai. Tačiau už šį milžinišką savo vaidmens išaugimą jie turi mokėti milžinišką kainą – tampa moderniosios Vakarų visuomenės teologais, ir turi imtis batsiuviams neįprasto moralistų ir politikų vaidmens.

Dabartinei liberaliajai demokratijai būdingas įsitikinimas, kad teisininkai gali būti nešališki visuomenės pagrindų formuotojai, ir būtent šis įsitikinimas juos padaro panašius į teologus. Kai visuomenė praranda sutarimą dėl gėrio ir blogio, vienintelė išeitis – pabandyti sutarti dėl teisingumo.

Tačiau, ar tai įmanomas dalykas? Ar teisininkai iš tikrųjų gali būti neutralūs besiginčijančių moralės ir politikos sampratų atžvilgiu? Ar išvis galima būti neutraliu moraliniame ginče? Tai, kas šiandien suvokiama kaip didelis teisininkų privalumas – aiškiai apibrėžtos normos ir jų siejimo su faktais taisyklės – jiems neleidžia rimtai imtis moralės filosofų vaidmens. Teisė negali būti panaši į teologiją, nes priklauso nuo žmonių įgeidžių. Teologų Dievas tokios priklausomybės nežino, bet yra pati iš savęs egzistuojanti ir savaime suvokiama esybė. Teisininkai tik bando sukurti vienų teisės normų išvedimo iš kitų normų įspūdį.

Teisinio neutralumo moralės klausimuose uždavinio sudėtingumą rodo Lietuvos konstitucinio teismo nutarimas „Dėl valstybinės šeimos koncepcijos“. Šis teisės dokumentas įdomus tuo, kad konstitucinio teismo teisėjai atvirai įsivėlė į moralinį ginčą. Nereikia net aiškinti, kad šeimos supratimas yra grindžiamas moralinėmis prielaidomis. Kadangi teisininkai tapo dėl gėrio ir blogio nesutariančios visuomenės teologais, Lietuvos konstitucinis teismas nutarė kaip įmanoma rimčiau suvaidinti neutralaus teisėjo vaidmenį. Tačiau to jiems nepavyko padaryti, nes to neįmanoma padaryti.

Kai dvi, besiginčijančios dėl moralės, pusės klausia trečios pusės, kas yra šeima, ir ši jiems atsako, kad šeima yra tai, ką sako abi besiginčijančios pusės, ji tiesiog pradeda atrodyti kvailai, kaip neturinti savo požiūrio. Lietuvos konstitucinio teismo teisėjai padarė politinį sprendimą – pasakė daug pagiriamųjų žodžių Konstitucijoje įtvirtintai santuokinės šeimos sampratai, bet prie jos „kontrabanda“ pridūrė Konstitucijoje visiškai neminimą nesantuokinės šeimos sampratą. Tai klasikinis „geros veido išraiškos pralaimint“ atvejis.

Vienu atžvilgiu konstitucinio teismo teisėjai vaizdavo, kad jie yra vienas normas iš kitų normų išvedantys normatyvistai, bet vos tik ši normų kūrimo strategija pradeda netenkinti jų politinių interesų, jie pareikalavo atsižvelgti į susiklosčiusią socialinę, kultūrinę ir politinę padėtį. Į vieną buvo suplaktos dvi skirtingos teisės filosofijos. Iš pradžių įrodinėjama, kad yra kažkoks savarankiškas konstitucinės teisės normų išvedimo metodas, bet vėliau naujos normos išvedamos atsižvelgiant ne į šį metodą, bet į politines aplinkybes. Tik demokratinės visuomenės pilietis, o ne nešališkas teisėjas, galėjo suprasti, kad Lietuvos Konstitucijoje užfiksuotos šeimos sampratos pradėjo nesilaikyti dauguma į šeimos kūrimo amžių įžengusių piliečių.

Todėl konstitucinio teismo teisėjai nutarė, kad reikia atsižvelgti į daugumą, o ne į Konstitucijos tekstą. Kuo daugiau į konstitucinių teismų malūną bus metama moralės ir politikos klausimų, tuo lengviau išryškės jų tokiais atvejais neišvengiamas moralinis ir politinis šališkumas.

Lietuvos konstitucinio teismo nutarimas dėl šeimos koncepcijos yra tik vienas iš teisininkų tapimo moralės filosofais įrodymų. Jie taip pat elgiasi diskutuodami apie homoseksualumo legalizavimą, homoseksualų santuokas, eutanaziją, abortus, pornografiją, cirkumciziją, seksualinius santykius su gyvūnais, galvos apdangalus ar kryžius mokyklose.

Konstitucinių teismų įsigalėjimo priešininkai šiandien jau turi gerą receptą, kaip galima žlugdyti šios institucijos autoritetą. Tam tik reikia politikų rankomis sukurti tokią situaciją, kai teisininkai priversti tapti šališkais kokios nors moralinės pozicijos atžvilgiu.

Lietuvos konstitucinio teismo oponentai nesantuokinę šeimą visiškai pagrįstai gali vadinti „pornografine šeima“, pagal analogiją su pornografija. Vietoj anksčiau prie nesantuokinės šeimos žmonių priduriamo žodžio „nepadoru“ Lietuvos Konstitucinis teismas prieš savo valią parašė „padoru“ (nes tai iki jo padarė Lietuvos visuomenė).

Juo labiau teisininkai įsivelia į moralinius ir politinius ginčus, juo labiau jie tampa kultūrinių karų ir politinių kovų dalyviais. Vakarų visuomenių piliečiai šiandien nebežino, kuo teisė skiriasi nuo moralės. Teisininkams tai gali atrodyti kaip didelis jų profesinis laimėjimas, tačiau iš tikrųjų tai yra pralaimėjimas. Jie savo rankomis naikina didžiausią savo ankstesnių laikų pagalbininką.

Prancūzų politikos filosofas Pierre Manent vienoje iš savo knygų uždavė netikėtą klausimą – kodėl tiek daug amžių toleravusi mirties bausmę Katalikų bažnyčia staiga nutarė tapti jos priešininke?

Labiau negu šis klausimas stebina Manent atsakymas – Katalikų Bažnyčios sprendimas turi parodyti jos pranašumą prieš pasaulietinę valdžią. Jeigu teisingai suprantu Manent mintį, jis nori pasakyti, kad Bažnyčia politinei valdžiai įpiršo neįgyvendinamą misiją. Europos Sąjungos valstybės panaikino mirties bausmę, tačiau užmiršo vieną svarbią aplinkybę – jos savo įstatymais reikalauja, kad piliečiai aukotų savo gyvybę dėl jų karo atvejais.

Mirties bausmę panaikinusi liberalioji demokratija taikos metu atrodo gailestinga, tačiau, kilus karui, net žiauriausias nusikaltėlis atsiduria geresnėje padėtyje už mūšio lauke žuvusį karį. Išvarius budelį iš kalėjimų, kareiviui toliau paliekama teisė žudyti jam asmeniškai nieko blogo nepadariusius žmones. Galima pasakyti griežčiau – kariai mūšio lauke be jokių didesnių skrupulų gali ir privalo žudyti garbingus žmones.

Norėdama būti tokia pat gailestinga kaip Bažnyčia, valstybė pateko į prieštaravimą – jos kariai žudo jiems asmeniškai nieko blogo nepadariusius žmones, bet daugybę bendrapiliečių nužudęs nusikaltėlis negali būti nuteistas mirties bausme. Tai rodo, kad teisininkai pradeda nesuprasti kažko labai svarbaus ir gyvena savo pačių statybos dramblio kaulo bokšte. Eidami paskui teologus jie papuolė į didelio nenuoseklumo duobę.

Kol žmonės vienas kitą žudo karuose, net ir atsisakius budelio paslaugų kalėjimuose, kareiviai vis vien lieka panašūs į juos. Net sunku įsivaizduoti, kad savo ginklo draugus nužudęs karys įstatymo būtų ginamas nuo mirties. Kad ir kaip sunku būtų pripažinti, karas yra tragiška žmonių pasaulio dalis, ir daugybė požymių rodo, jog tai neįveikiama šio pasaulio dalis.

Todėl, kyla didelių abejonių, ar atimdami iš valstybės teisę žudyti už ją silpnesnes būtybes, teisininkai iš tikrųjų tapo teisingesni ir gailestingesni. Panaikinę mirties bausmę, jie karo metu pradės gyventi kažkokioje kitoje tikrovėje negu kareiviai. Tai tipiškas dabartinių Vakarų teisininkų pasiklydimo savo pačių normose pavyzdys. Vietoj to, kad būtų teisingi, jie nutarė būti gailestingi. Tai skatina veidmainystę.

Jeigu šeimos sampratos atveju teisėjai nutarė remtis tikrove ir prie jos pritaikė Konstituciją, tai mirties bausmės atveju pasirinkta priešinga strategija – remiamasi ne eilinių piliečių įsitikinimais, bet imamasi jų griežto auklėjimo.

Beprecendentinio dorybės pasitraukimo iš Vakarų visuomenių gyvenimo laikais teisininkai bando vadovautis precedentais. Tačiau šis tikslas tampa vis sunkiau pasiekiamas, nes dabartinė Vakarų kultūra orientuota į naujų, beprecedentinių dalykų vaikymąsi. Precedentas suvokiamas kaip mažiau įdomus už precedento neturintį dalyką. Šiomis sąlygomis teisininkams ant pečių užkraunama paskutinio visuomenės sutarimo kūrėjo misija.

Liuterio siūlomas teisininkų prilyginimas batsiuviams gali ką nors iš jų užgauti, tačiau į jį verta įsiklausyti kaip į perspėjimą ir sulaikymą nuo nepamatuotų eksperimentų. Kadangi teisininkai neskaito Nietzschės, jie pradeda nesuprasti dabartines visuomenes ištikusių permainų masto. Jie vadovaujasi precedentais, bet priėmę šeimos sampratos ar mirties bausmės panaikinimo įstatymus jie sukūrė savo mąstymo prieštaravimą.

Atsidūrę anapus gėrio ir blogio, kaip apie tai samprotavo Nietzsche, teisininkai viską pradeda vertinti pagal politinio momento reikalavimus, nežinodami, kaip jų nutarimai yra susieti su gėriu ir blogiu. Atsidūrę anapus gėrio ir blogio, jie nebežino, kas yra gėris. Neįmanoma gyventi aiškių moralinių orientyrų neturinčiame pasaulyje, ir būti įsitikinusiu, kad tvirtai stovi gėrio pusėje. Šis įsitikinimas gal būti didelis savęs ir kitų apgaudinėjimas.

Po Dievo mirties, kaip apie tai kalbėjo Nietzsche, teisininkai tampa arba visuomenės įgeidžių advokatais, kaip šeimos sampratos atveju, arba virš jos iškilusiais auklėtojais, kaip mirties bausmės atveju. Po nekintamų moralinių orientyrų praradimo teisininkai kartais pataikauja „gatvei“, o kartais jaučiasi teologais. Paprasti žmonės panašiais atvejais sako, kad „nesueina galai“, ir jie yra visiškai teisūs.

Teisininkai šiuo metu kuria nenuoseklumus, kurių šviesoje teologų nenuoseklumai yra nuoseklumo etalonas. Liuteris buvo teisus. Kai teisininkai nebežino, ką gavo iš teologų, jie tampa blogais teologais. Šeimos sampratos atveju jie pradėjo ginčytis su apaštalu Pauliumi, o mirties bausmės atveju nori būti tokie pat neklystantys, kaip Romos popiežius.