A. Kasparavičius. Kokius politinius idealus kėlėme prieš šimtmetį ir ką turime šiandien

Vėl Vasario 16-oji. Jau devyniasdešimt aštuntoji.

Už lango – globalizmo ženklu pažymėtas XXI amžius. Pasaulis, Europa ir Lietuva gyvena įdomiais, kontroversiškais ir dinamiškais laikais, kada senieji iššūkiai aktualumo dar neprarado, o į gyvenimą ir istoriją jau veržiasi nauji: senas imperinis mąstymas tradiciniuose galios centruose ir naujos ekonominės imperijos; demografinis bumas Azijoje-Afrikoje ir analogiškas išsekimas Europoje; permanentinio karo būsena tarptautiniuose santykiuose nuo 2001-ųjų rugsėjo persipina su 2015-ųjų pabėgėlių krize ir suvienytos Europos ateities perspektyvomis; globalus terorizmas maitina ne tik lokalių „antiteroristinių operacijų" politinę semantiką, bet ir jas organizuojančiųjų didžiavalstybines ambicijas.

Pirmąkart po beveik tūkstantmečio Popiežius apkabino Patriarchą ir galbūt per žingsnį atitraukė pasaulį nuo totalinio konflikto prarajos.

Tokiomis aplinkybėmis esminis dalykas, kurį šiandien svarbu suvokti, yra Lietuvos valstybės ir ją sudarančios pilietinės/politinės tautos tapatybės išlaikymo ir raidos klausimai. Konkrečiau tariant, kokios valstybės politinio turinio siekėme, kokius politinius idealus kėlėme prieš šimtmetį ir ką turime šiandien – kokias idėjas bei vėliavas propaguojame ir kokios valstybės siekiame?

Ne paslaptis, kad 1918 m. Vasario 16-osios Akto politinis turinys gimė ne iš ginkluotos revoliucijos ar rūmų perversmo, o tik dėka sėkmingo ir pozityvaus politinio kompromiso tarp tuomet Lietuvoje veikusių pagrindinių jėgų: kaizerinės Vokietijos ir ją reprezentuojančios okupacinės administracijos vykdytos besikeičiančios politikos okupuotų kraštų atžvilgiu ir į du flangus – dešinįjį ir kairįjį – suskilusios Lietuvos Tarybos, atstovavusios lietuvių tautos interesams.

Viena vertus, kompromiso Lietuvos Tarybos viduje esmė slypėjo tame, kad absoliučią daugumą turėję dešinieji po ilgų ir karštų diskusijų vis dėlto parėmė ir priėmė kairiosios mažumos išradimą dėl atkuriamos valstybės „demokratinių pamatų" ir „demokratiniu būdu visų jos gyventojų" išrinkto „Steigiamojo Seimo" kuo skubesnio sušaukimo.

Kita vertus, Vasario 16-osios Akte fiksuota dviguba politinė formulė, kad atkuriama valstybė yra „atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis" ir kad jos tolesnius santykius su kitomis valstybėmis „galutinai" nustatys tik Steigiamasis Seimas, buvo tas kompromiso minimumas, kuris dar tiek tenkino kaizerinę okupacinę administraciją, kad ji nesiryžo Lietuvos Tarybos tiesiog išvaikyti. To meto lietuvių politinėje mintyje ir Lietuvos politiniame–geopolitiniame kontekste tokie kompromisai de facto reiškė revoliuciją, nes formaliai juridiškai naikino ne tik kaizerinės okupacijos politines pasekmes bei buvusį Rusijos imperijos suverenitetą Lietuvai, bet kartu keitė ir po 1569 m. Liublino unijos susiformavusio ir nusistovėjusio jungtinio valstybingumo su Lenkija dualistinę pobūdį.

Trumpai tariant, naikino dualistinio valstybingumo subjektiškumo suponuotą lietuvių pavaldumo tradiciją Žečpospolitai ir iš buvusių Rusijos imperijos pavaldinių bei Vokietijos okupuoto krašto gyventojų lietuvius vertė tiesiog Lietuvos piliečiais, kas savo ruožtu klojo pamatą ir brėžė perspektyvą lietuvių pilietiškumui bei lietuvių politinės tautos susiformavimui.

Žinia, ši kompromiso keliu 1918-ųjų vasarį Lietuvoje įvykdyta tautinė revoliucija turėjo savo priešistorę.

Pradėsiu nuo lietuviškos socialdemokratijos patriarcho Stepono Kairio, kuris praėjusio amžiaus pradžioje, maždaug apie 1904–1913 m. spaudoje ir viešuose pasisakymuose ne kartą principingai, aiškiai ir atvirai išsakė savo požiūrį apie būsimos Lietuvos valstybės organizavimo politinius metmenis, principus, vertybes ir modelį. Į pirmą vietą S.Kairys kėlė respublikonizmo idėją.

Jo didysis idealas buvo Respublika be monarcho instituto, luominių skirtumų ir socialinio išnaudojimo. Respublika – garantuojanti lygias pilietines laisves ir teises visiems savo piliečiams nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kalbos, religijos, įsitikinimų, lyties, socialinės kilmės ar padėties visuomenėje. Parlamentinė demokratinė respublika, kurioje absoliutus suverenitetas priklauso ne į Dievą apeliuojančiam monarchui ar faktinę valdžią turinčiam socialiniam elitui, o tik pilietinei–politinei tautai, buvo ne tik S.Kairio didysis idealas, bet praktiškai ir visos tuometinės LSDP.

Turint galvoje visos ilgaamžės Lietuvos valstybės istorijos išskirtinai monarchistinį pobūdį, apkaišytą saldžiais kunigaikštiškais mitais, beveik pusę tūkstantmečio trukusią baudžiavą ir XX a. pradžios Lietuvos visuomenės socialinę struktūrą (išskirtinai katalikiška, valstietiška, skurdi, praktiškai neurbanizuota, kultūriškai fragmentuota, etnopolitiškai susikaldžiusi) – tai buvo drąsus, modernus, iš esmės jau revoliucinis požiūris.

Nors nuo XVIII a. pabaigos – Didžiosios prancūzų revoliucijos laikų – respublikos ir respublikonizmo idėjos Europos pažangioje politinėje mintyje buvo itin populiarios, praktiškai diskutuojamos ir gvildenamos nuolat, tačiau žvelgiant iš esmės ir apibendrintai, rezultatai nebuvo džiuginantys. Didžiojo karo išvakarėse, 1914-ųjų pavasarį visoje Europoje de jure gyvavo vos dvi respublikos: Prancūzijos ir Portugalijos.

Galbūt paradoksalu, bet praktika a la République Française buvo sunkesnė nei teorija. Visa likusi Europa bent formaliai dar buvo monarchistinė (Didžiojoje Britanijoje ir dar kai kur jau konstitucinės monarchijos) ir gyveno po karalių, kaizerių, carų ar kunigaikščių idėjinėmis vėliavomis.

Monarchistinė tradicija pakankamai gyva dar buvo ir Lietuvoje. Ją puoselėjo ne tik politiniu kosmopolitizmu susižavėję istorinės Žečpospolitos gerbėjai, bet ir kai kurios tai Žečpospolitai priešiškos, jau grynai nacionalistinės lietuviškos jėgos, kurioms imponavo ne tiek pati istorinė tradicija, kiek politinės hierarchijos ilgesys ir su ja susijusios „socialinės tvarkos", valdžios „stabilumo", „patikimumo", visuomenės „saugumo" paradigmos.

Ir tai nebuvo atsitiktimumas. Tokia ar panaši politinė filosofija imponavo didelei daliai to meto lietuviškos visuomenės, kuri, objektyviai žvelgiant, vienintelė šioje Baltijos jūros šiaurryčių geopolitinėje erdvėje buvo pajėgi atkurti/sukurti lietuvišką nacionalinį valstybingumą. Turint galvoje XX a. pr. Lietuvos visuomenės socialinę struktūrą ir jos politinę kultūrą, mentalinius orientyrus ir susiklosčiusias tradicijas, griežtai hierarchiškai organizuotos Katalikų bažnyčios milžinišką įtaką visuomenės gyvenimui, parapijos įtaką kaimo, bažnytkaimio ar miestelio bendruomenei, kunigo įtaką parapijai – demokratijos, respublikos ir liberalaus gyvenimo būdo idėjos Lietuvoje nebuvo ir negalėjo būti aiškios ar populiarios.

Uždara, kaimietiška, konservatyvi, daugiausia vertikaliais patriarchaliniais ryšiais organizuota visuomenė mielai skaitė „Auszrą" ar „Katalikiszka Łaikraszti Apżvałga", puikiai mokėjo tradicinius poterius, nepriekaištingai išmanė „ciesoriaus" ir vietos klebono priedermes, tačiau nedaug ką galėjo pasakyti apie parlamento veiklos ar demokratinės valdžios vietose organizavimo principus, prezidento funkcijas. Todėl nenuostabu, kad tokioje politinių idėjų mugėje monarchizmo tradicija dar akimirkai atgimė ir po Vasario 16-osios: 1918-ųjų vasarą Antano Smetonos diriguojamas Lietuvos Tarybos dešinysis sparnas „karaliumi išsirinko Mindaugą II" ir Lietuva penkiems mėnesiams tapo „karalyste". Tiesa, nepažymėta jokiuose pasaulio politiniuose žemėlapiuose.

Taigi 1918-ųjų vasarą darkart stovėjome kryžkelėje tarp konstitucinės monarchijos ir respublikos. Ir, tiesą sakant, lietuviška monarchija – Mindaugo II Karalystė – tuomet nebuvo vien Lietuvos dešiniųjų (tautininkų–krikščionių demokrtatų) dekoruotas diplomatinis „pamušalas“ tam atvejui, jei karą laimėtų Lietuvą okupavusi kaizerinė Vokietija ir Lietuvai tektų rinktis tarp kaizerio Vilhelmo II paskirto monarcho protestanto ir pačių laisvai išsirinkto monarcho kataliko. Mintis buvo gilesnė ir fundamentalesnė: Lietuva ir lietuviai, po šimtmečius trukusio monarchizmo ir baudžiavos dar nesijautė pasirengę laisvai demokratinei egzistencijai. Dar daug kam demokratija regėjosi „per ankstyva" ir netinkanti „lietuviškam būdui".

Tokiomis aplinkybėmis socialdemokratų iškeltas tikslas – demokratinė respublika – nebuvo lengvai pasiekiamas. Reikėjo ir pilietinės drąsos, ir plieninio ideologinio stuburo.

S.Kairiui buvo svetimas bet koks istorinis sentimentalizmas ar pataikavimas istorijai. Ir jis to neslėpė. Praėjusio amžiaus pradžioje viename mitinge, oponuodamas dešiniųjų peršamoms „tautinės vienybės" ir „socialinės taikos" idėjoms, kalbėjo: „Kur gi buvo mūsų bajorų tautinės vienybės pajautimas ilgais baudžiavos šimtmečiais? Kuo bajorija atsidėkojo mūsų liaudžiai, kad keltų jos tautinę sąmonę ir neštų šviesos į pakrypusiais stogais lūšneles, kai patys skendo prabangoje ir jau buvo supratę, kas yra mokslo galia? Mūsų liaudžiai nieko nesako ir buvę sukilimai, nes juos skatino luomo egoizmas atgauti prarastą padėtį. Ir tik atskiri šviesūs asmenys iš bajorijos tarpo gyveno liaudies rūpesčiais ir siekimais, dėl to patys virsdami savo luomo atskalūnais".

Ir tokia S.Kairio kritika buvo greičiau realistinė nei idealistinė. Nes semtis „stiprybės" iš vėlyvo „bajoriškojo" valstybingumo tradicijų ar žygių buvo jau sudėtinga: po karaliaus Stanislawo Augusto Poniatowskio abdikcijos 1795 m. imperatorei Jekaterinai II prisiekti atsisakė vos keli buvusios valstybės didikai, o 1863–1864 m. sukilime žuvusių/mirusių nuo žaizdų sukilėlių ir caro kareivių santykis maždaug 13:1.

Tvirtai laikydamasis principų nei pats S. Kairys, nei jo vedami socialdemokratai niekuomet nestojojo sveiko pragmatizmo, blaivaus realizmo, adekvataus požiūrio į Lietuvą ir ją supantį politinį pasaulį. Pirmaisiais LSDP įsikūrimo metais, XIX–XX amžių sandūroje lietuvių socialdemokratų politiniai minčiai kurį laiką buvo nesvetimas bendras, jungtinis (savotiškai tarsi pratęsiant unijines tradicijas) respublikonizmas federacijoje su Lenkija.

Tačiau laikui bėgant situacija ir politiniai prioritetai natūraliai keitėsi ir LSDP savo politinę programą koregavo. Maždaug nuo lietuviškos spaudos atgavimo (1904 m. pavasaris) ir Pirmosios revoliucijos Rusijoje metų (1905–1907) lietuviškos socialdemokratijos programiškai įtvirtintu politiniu credo tapo visos carinės imperijos pertvarka, kurią sudarytų „demokratinis pradas ir būsimoji išsilaisvinusi Lietuva įeitų į sudemokratintą Rusijos valstybę, kaip demokratinės sufederuotos respublikos dalis".

Toks seniausios Lietuvos politinės partijos nusistatymas daug lėmė, kad 1905 m. gruodį įvykusiame Vilniaus Didžiajme Seime visos jame dalyvavusios lietuvių politinės jėgos ir srovės išsikėlė tikslą iškovoti Lietuvai kultūrinę ir politinę autonomiją demokratėjančioje Rusijoje. Ir šio politinio kelio tvirtai laikėsi praktiškai ligi pat 1916-ųjų pavasario, kada po painių prasidėjusio Didžiojo karo peripetijų ėmė aiškėti, jog į Europą palengva ateina naujas geopolitinės jėgos, nauja demokratiškesnė tvarka, o su ja ir naujas Tautų pavasaris su naujomis vizijomis ir galimybėmis.

Didžiojo karo (1914–1918) eiga ir rezultatai (kaizerinės Vokietijos pralaimėjimas ir Vasario revoliucija, vėliau – bolševikinis perversmas Rusijoje) de facto Lietuvą ir socialdemokratus „atpalaidavo“ nuo visų buvusių šalutinių Lietuvos politinės raidos vingių ir kartu galutinai išgrynino nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos idėją, kuri palaipsniui užkariavo visą lietuvišką pasaulį, nuo lietuvių emigrantų Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerijoje iki lietuvių Lietuvoje ir lietuvių karo pabėgėlių Rusijoje.

Galima sakyti, jog nuo 1917-ųjų rugsėjo, nuo Lietuvių konferencijos Vilniuje ir Lietuvos Krašto Tarybos išrinkimo, socialdemokratų keliama nepriklausomos demokratinės respublikos idėja iš pradžių socialdemokratinėje politinėje mintyje bei filosofijoje, o palaipsniui ir visame lietuvių politiniame pasaulyje tapo dominuojanti.

Itin tai akivaizdu 1918-ųjų pradžioje – rengiant ir redaguojant Vasario 16-osios Akto tekstą. Būtent kairiųjų – Stepono Kairio, Mykolo Biržiškos, Stanislovo Narutavičiaus, Petro Vileišio ir iš dalies Petro Klimo – pastangomis suredaguotas ir priimtas Vasario 16-osios Aktas istorinėje perspektyvoje tapo svarbiausiu nepriklausomos, demokratinės Lietuvos Respublikos gimimo juridiniu pagrindu. Vėliava, po kuria nuo 1918-ųjų lapkričio pradžios jau drąsiai stojo kiekvienas laikęs save lietuvių politinės tautos atstovu. Vėliava, su kuria eidami į atakas 1919–1920 m. nepriklausomybės kovose savo galvas už Respubliką paguldė netoli pusantro tūkstančio Lietuvos karių savanorių ir šauktinių. Bet tai buvo jau iš principo kitokio pobūdžio kovos, nes jose žuvusių lietuvių ir jų priešų santykis maždaug 1:1.

Nuo tų įvykių praėjo beveik šimtmetis. Stovime ant Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir Lietuvos Respublikos sukūrimo jubiliejinio slenksčio, kurį švęsime vos po poros metų. Ar respublika ir respublikonizmas per tą prabėgusį šimtmetį mums jau tapo organiška savastimi? Mūsų pilietinės ir politinės, mūsų kultūrinės ir vertybinės tapatybės dalimi? Apsidairykime atidžiai ir įvertinkime principingai, dorai. Kaip savo laiku Steponas Kairys. Ką pamatysime?

Prieš kelerius metus pompastiškai paminėtas daugiau įsivaizduojamas nei egzistuojantis Lietuvos vardo tūkstantmetis. Ta proga buvo parengta grandiozinė renginių programa, sutelktos universitetų ir institutų intelektualinės pajėgos, sutelkti finansiniai ištekliai, įkurti specialūs fondai, išleista dešimtys mokslo ir populiarių knygų. Pernai net su aukščiausios valdžios dalyvavimu ir propagandinėmis fanfaromis paminėtas Oršos mūšio 500 metų jubiliejus. Mūšio, kokių XIV–XVII a. būta ne vieno, mūšio, kuris niekaip nepaveikė nei LDK politinės raidos, nei lietuvių politinės tapatybės. Mūšio, apie kurį lietuviai profesionalūs istorikai ligi šiol nėra parašę nė vienos monografijos ar išleidę dokumentų rinkinio. Mūšio, kurį mūsų kaimynų lenkų istoriografija ir Lenkijos URM savo internetiniame puslapyje pavadino tik eiliniu vėlyvųjų viduramžių kovų su Maskva epizodu ...

O kaip ruošiamės Respublikos 100-mečiui, iki kurio liko vos pora metų? Kokie fondai įsteigti? Kiek dešimčių monografijų, dokumentų rinkinių ta proga bus išleista? Gal lietuviai pagaliau sukurs ir gerą kino filmą apie savo nacionalinę Respubliką, jos egzistencinius lūžius XX a. pirmoje pusėje?

Deja, regis, nieko panašaus neįvyks. Vilnius, kuriame praktiškai gimė lietuviškos respublikos idėja, gimė lietuviško respublikonizmo filosofija, šiandien neturi net jokio respublikai būdingo simbolio.

Nėra iškilesnių ženklų net Lietuvos Respublikos idėjiniams tėvams. Pasidairius po sostinę akivaizdu: plazdančios raudonos vėliavos su vyčiais, raiteliai ir karūnos ant granito postamentų rodo, kad Karalystės ir Kunigaikštystės ilgesys lietuviams kol kas stipresnis nei prisirišmas prie demokratinės Respublikos. O tai lyg ir reikštų, kad mūsų laikų visuomenei, bent jau jos isteblišmentui, šiurkšti viduramžiškos Lietuvos valdžios karinė jėga, pavaldinių masės ir istoriniai užkariavimai „nuo jūrų iki jūrų" vertybiškai imponuoja kur kas labiau nei išoriškai kukli demokratija, estetiškai netobula, bet savanorių krauju gausiai aplaistyta Trispalvė, moderni teisė ir politinis pliuralizmas. Nesu tikras, kad situacija pasikeis ir 2018-aisiais, nes pastarąjį dešimtmetį lietuviai politinių, ekonominių, finansinių ir net kultūrinių vertybių mieliau ieško emigruodami nei kurdami Respubliką Lietuvoje.

Pernai sukako 100 metų Vilniaus Didžiajam Seimui. Tai įvykis, nuo kurio jau labai konkrečiai apčiuopiame modernųjį lietuvišką politinį pasaulį ir galime pradėti skaičiuoti modenų lietuvišką politinį laiką. Deja, tačiau regis tik Lietuvos Nacionalinis Muziejus prisiminė šią visai Respublikai svarbią datą? Ar daug ta proga buvo oficialių renginių, aukščiausių valstybės pareigūnų dėmesio mokslo, meno ir kultūros žmobėms? Paskaičiuokime, kiek valdiškų pinigų buvo išleista 2014 m. (kokios jų proporcijos) geografiškai, vertybiškai bei moraliai mums jau tolimai Oršai ir 2015 m. emociškai bei politiškai gyvam mūsų politinės tapatybės liudininkui Vilniaus Didžiajam Seimui paminėti?

Savo laiku turėjome Karalystę, Didžiąją Kunigaikštystę, Abiejų Tautų Respubliką – neabejotina, kad tai mūsų istorinės tapatybės dalis, tačiau juk gyvename ne istorijoje, o dabartyje. Tik istorijoje gyvenančios tautos yra jau mirusios tautos. Pats gyvenimas rašo tautos ir valstybės istoriją.

Neatiduokime šių savo teisių mirusioms epochoms. Viduramžių simboliai spalvingi ir įspūdingi, retorika skardi, bet ar XXI amžiuje, globaliame technologijų, pažangos ir bendrų Europos namų idėjų kontekste tie simboliai gali būti mums svarbiausias vertybiniais ar geopolitiniais prioritetais?

Abejoju. Verta atidžiau apsidairyti aplink. XXI amžiuje pasaulis keičiasi greičiau nei Oršos mūšio laikais. Mūsų istorinės idėjos, kurias dalis mūsų visuomenės entuziastingai priima, gali mus nublokšti toli atgal. Taip toli, kad grįžti į istoriją mums gali nebeužtekti ir šimtmečio.