„Strateginė partnerystė su Lenkija”, „Regiono lyderė”, „Ekonominė unija su Lenkija”; „Rusijos sulaikymo strategija”, orientacija į „Baltoskaniją” ir prezidentės politiniai pirkiniai krautuvėje IKEA; „Globalios Lietuvos” projektas, „Ateities vizija” 2020, 2030 … – tai tik keletas pastarojo meto lietuviškos politinės konditerijos specifinių gaminių.
Išvada peršasi savaime: šių dienų Lietuvos valstybės didžiausia bėda, problema, o galbūt ir grėsmė, yra patys lietuviai. Itin vadinamasis elitas, kuris dažniausiai nejaučia nei istorinio paveldo po kojomis, nei politinės atsakomybės. Neturi moralės ir politinės valios, o tik prastą skonį, aistrą intrigoms ir lėkštą humoro jausmą. Pasaulį mato ir traktuoja išimtinai „lietuviškai”: be jokios logikos, nuoseklumo ir racionalumo. Tačiau visuomet jausmingai „rusiškai”: su gilia meile ar tokia pat neapykanta (gal todėl, kad didelė dalis veikėjų vis dar iš LTSR laikų žvaigždyno?). Tos ydos akivaizdžios ir šalies užsienio politikoje. Santykiai su Lenkija buksuoja jau ne pirmi metai ir kol kas nematyti jėgos (politinės partijos, aukšto pareigūno ar įtakingo veikėjo), kuri pajėgtų šį lietuvišką vežimą išstumti iš politinio purvyno.
Galima sakyti, iki reformacijos ir kontrreformacijos susidūrimo lietuvių kalba Lietuvos valstybėje neegzistavo. Dvariškiai kalbėjo ir rašė slaviškai. Esant reikalui lotyniškai, prancūziškai, vokiškai, turkiškai ar arabiškai, bet tik ne lietuviškai. O kaip imperijos pakraščiuose namuose kalbėjo smulkioji bajorija ar baudžiauninkai, elitui buvo neįdomu. Todėl su Renesanso papūtus permainų vėjams ir atėjus tautinių monarchijų laikams lietuviška imperija subyrėjo kaip kortų namelis. Iš pradžių elitas garsiai verkdamas ir skųsdamasis neteisybe Liubline politiškai pakluso mažesnei, bet valingesnei Lenkijai, o vėliau – nuolankiai prisiekė beribei Rusijai ir besotei Jekaterinai II. Be nacionalinės kalbos, literatūros ir ideologijos lietuviška imperija ištirpo lengvai, tyliai, nepastebimai ir negrįžtamai. Net 1863 m. sukilimo prieš Rusiją vadai „lietuviškuose” atsišaukimuose šaukė kovai ne „Už Lietuvą” ar „Respubliką”, bet už „Wiera ir Tewine musu” ir „Lenku Ronda” atkūrimą Lietuvoje.
Taigi Lietuvos valstybingumo istorinė patirtis ir šių dienių lietuviško politikavimo ypatumai leidžia galvoti, kad Lietuvos-Lenkijos santykių dar laukia gana ilgas, vingiuotas ir įdomus kelias. Tokia prielaida turi objektyvią ir subjektyvią puses. Objektyvu ir natūralu, kad globaliame XXI a. mūsų šalių santykiai žymia dalimi klostysis daugmaž kopijuodami bendraeuropines tendencijas ir scenarijus. Ką mes matome Europoje?
Multikultūrinių visuomenių kūrimo projektai iš esmės sužlugo. Ypač tai akivaizdu Vokietijoje ir Prancūzijoje. Negana to, ne vienoje valstybėje vėl įsibėgėja separatistinės, nacionalistinės tendencijos. Jau nekalbant apie situaciją postkomunistinėje erdvėje (etnopolitinę padėtį Rusijoje, kuri panaši į parako statinę su džiūstančiu dagčiu, etnopolitines trintis Vengrijoje, Rumunijoje, Armėnijoje, Azerbaidžiane, Moldovoje, Latvijoje, Serbijoje, Kosove), bruzda ir „senieji” europiečiai. Ne tik baskai ir katalonai Ispanijoje, olandakalbiai flamandai Belgijoje, bet pasitikrinti savo separatizmo koeficientą yra užsimoję net turtingieji škotai, kurie 2014 m. rudenį balsuos referendume dėl atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos.
Vertinant subjektyviau į Lietuvos-Lenkijos santykių ateitį situacija taip pat nevienareikšmė. Per dvidešimtmetį po nacionalinių valstybių atkūrimo Lietuva ir Lenkija pademonstravo toli gražu nevienodas kompetencijas ir valstybingumo potencialus. Tuo tarpu, kada Lenkijos politinė klasė (elitas ir piliečiai) parodė aukščiausias politines, diplomatines, ūkines kvalifikacijas kurti ir valdyti nacionalinę valstybę, lietuviai ir politinės kultūros, ir politinės technikos ir praktikos srityse pasirodė silpnai. Lenkija Lietuvą lenkia politinės minties laisvės, liberalizmo, originalumo ir politinės valios tvirtumo, nuoseklumo ir kasdienės politinės praktikos standartais.
Geras pavyzdys čia gali būti ir JAV kilęs skandalas dėl sistemingo, totalaus, milijonų savų ir užsienio piliečių sekimo bei Edwardo Snowdeno reikalas. Lietuvoje neatsirado nė vieno įtakingesnio žurnalisto, autoritetingo politiko ar žmogaus teisių gynėjo, kurie būtų viešai užstoję šį kovotoją už žmogaus teises. Tuo tarpu kai kurie iškilūs lenkų žurnalistai, visuomenės veikėjai (Zbigniewas Bujakas, Władysławas Frasyniukas, Barbara Labuda, Józefas Pinior ir tt.) labai tvirtai stojo JAV administracijos ujamo jauno humanisto pusėn: sukritikavo ne tik Vašingtono pozicijas, bet ir savo valdžios bei ES viršūnių „beširdiškumą, bailumą ir veidmainiškumą” (Oświadczenie w sprawie Edwarda Snowdena// Kultura Liberalna Nr.237 (30/2013)). O mes Europoje, deja, pirmaujame ne pagal laisvos minties reiškimo indeksą, o tik pagal masinę emigraciją ir demografinės kreivės bendrąjį kritimą, korupciją ir teisinį nihilizmą, valstybės institutų mutacijas, savižudybes ir mirtingumą nuo nelaimingų atsitikimų.
Vertinant apibendrintai, tokia padėtis mūsų kaimynus verčia mus traktuoti ne kaip pilnavertį tarptautinių santykių subjektą, bet labiau kaip objektą, kurį sistemingai permanentiškai veikiant galima tikėtis ir gauti sau pageidaujamą rezultatą. O vieno ar kito Lietuvos ministro vieši atsiprašinėjimai šios situacijos iš esmės nepagerina. Po Lino Linkevičiaus atsiprašymo Varšuvoje praslinkus beveik dviem mėnesiams, atsakydamas į „Gazeta wyborcza.pl” žurnalisto klausimą ar tiki, kad Vilniuje pavyks realizuoti Rytų partnerystės projektą, ministras Radosławas Sikorskis daug kalbėjo apie Ukrainos reikšmę Lenkijai ir Europai, tačiau nei žodeęliu neužsiminė apie Lietuvą ir jos vaidmenį būsimame viršūnių samite. Tai rodo, kokie slidūs, seklūs ir trupantys išlieka lietuviško valstybingumo pamatai netgi artėjant Kovo 11-osios Lietuvos 25-čio jubiliejui.
Kita vertus, tai nėra tik mūsų laikų lietuvybės bėda. Žvelgiant istoriškai panašu, kad lietuviško valstybingumo didžioji bėda per amžius ta pati. Dažnai perdėtai bandėme žaisti kitų rankomis ir visuomet nudegdavome savus pirštus. XVI a. vidury Liublino uniją sudarėme ne todėl, kad labai mylėjome Lenkiją, o tik dėl to, kad nebesugebėjome vieni kariauti su Maskva ir išlaikyti slaviškų teritorijų rytuose. Kuo tai pasibaigė – gerai žinoma: praradome ne tik rytų erdves, bet ir valstybę.
Žvelgiant į Lietuvos-Lenkijos santykių istoriją ir perspektyvas verta įsidėmėti dar pora dalykų. Pirma. Nežiūrint mūsų ultra-ura „patriotų” šauksmų, Lenkija Abiejų Tautų Respublikoje ir net XIX a. iš esmės niekada nevykdė priverstinės polonizacijos. Jei tokia ir buvo – tai daugiausia pačių lietuvių/litvinų dėka, kurie troško atsikratyti „antrarūšės”, „nekultūringos” savo kalbos ir pritapti prie „tobulesnės” civilizacijos – Henryko Sienkiewicziaus, Władysławo Reymonto, Stefano Żeromskio ir kitų talentingų lenkų siūlomų estetinių ikonų ir civilizacinio kodo, kurį perskaityti ir suprasti galėjo tik lenkiškai mokantis žmogus. Tuo metu, kada Čiurlionis ir Kudirka dar bėgiojo trumpomis kelnėmis, o lietuviškai skaityti buvo galima tik maldaknyges, kalendorius ūkininkams ir šeimininkėms, būti lenku reiškė būti civilizuotu. Koks sveikas, ambicingas jaunuolis galėjo to nesiekti ar nenorėti?
Žinia, kartu savaiminis polonizacijos procesas vyko ir dėl mišrių vedybų, susikosčiusių tradicijų bažnyčioje, geografijos aplinkybių. Štai XX a. pr. Ašmenos pavieto bajoras intelektualas, „Kurjer Wileński” leidėjas Ipolitas Korwinas-Milewskis lietuvių kalbą vadino „prieštvaniniu mamutu” ir jos žlugimą laikė tiesiog lietuvių proto pergale prieš barbarybę. „Tamstų mintis broliai lietuviai, jau peraugo Tamstų kalbą, kurios žlugimas tai pergalė Tamstų augančių proto ir dvasios galių” – maždaug taip viename savo tekste rašė. Jam antrino Lydos dvarininkas Szukiewiczius Wandalinas ir šimtai kitų edukuotų litvinų pietryčių Lietuvoje ir net Žemaitijoje apie Telšius.
Antra. Nors šiuolaikinės Lenkijos kaip ir šiuolaikinės Lietuvos valstybių teritorijos bei sienos susiformavo kontroversiškomis Antrojo pasaulinio karo aplinkybėmis, tačiau rezultatai ir čia toli gražu netapatūs. Nežiūrint, kad dėl karo Lenkijos teritorija maždaug apie 30 proc. buvo pastumta į vakarus, o Lietuvos į pietryčius – per pusę mažiau (apie 14 proc.), tačiau šiandien Lenkijoje tautinės mažumos sudaro vos 3 proc., kai Lietuvoje – apie 18 proc. Dėl kryptingos ir tvirtos kelis dešimtmečius vykdytos nacionalinės politikos Lenkija šiandien yra tautiškiausia Europos valstybė. Jai negrąsina jokie separatistiniai judėjimai ar lūžiai.
Kitas dalykas yra juridiniai Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindai. 1991 m. rugpjūtį atsikūrusią Lietuvą pripažindama de jure Lenkija rėmėsi Lietuvos valstybės istorinio tęstinumo principu, kuris, turint galvoje painią tarpukario santykių istoriją, nėra vienareikšmis. 1994 m. balandžio 26 d. „Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis“ buvo pasirašyta 15 metų terminui, o jos 27 str. numatytas automatiškas pratęsimų dar 5 metų terminui skaičius nėra ribotas. Taigi tokių pratesimų penkmečiui gali būti ir vienas ir dešimt. Jei sutarties kontrahentai jos valingai nesustabdys ji gali veikti labai ilgai. Nors ir šimtą metų.
Kita vertus, ši sutartis eilinį kartą paliudija ribotą lietuvių politinę mintį ir silpnas Lietuvos tarptautinės teisės specialistų pajėgas, todėl turi tam tikrų neaiškumų bei trūkumų. Nors kai kurie balsingi Lietuvos politikai spekuliuoja strateginės partnerystės klausimu su Lenkija ir dažnai avansu būtent taip linkę apibūdinti šalių santykius, tačiau 1994 m. balandžio 26 d. sutartis iš tiesų jokio streteginio šalių bendradarbiavimo ir strateginės partnerystės nesuponuoja – 3 ir 6 str. numato vien tik palankų tarpusavio neutralitetą. Netgi išorinės agresijos atveju šalys tik „įsipareigoja neteikti” agresoriui ar agresoriams jokios pagalbos per visą ginkluoto konflikto laikotarpį ir stengtis, kad konfliktas būtų sureguliuotas laikantis Jungtinių Tautų Įstatų bei Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos dokumentų.
Tik tiek. Nei daugiau nei mažiau. Iš esmės tai yra standartinė, budinti juridinė formulė, kurią tarpusavio palankiam neutralitetui apibrėžti tarptautiniuose dokumentuose naudoja dauguma šiuolaikinių demokratinių valstybių. Joje nėra jokių imperatyvių politinės, diplomatinės ar karinės paramos įsipareigojimų kontrahentui, o tik gera valia, kurią pro forma deklaruoja dauguma Jungtinių Tautų narių. Tai daugiau politinio pobūdžio trūkumas.
Tačiau yra ir juridinių. Pavyzdžiui valstybių teritorija ir sienos reikalai, kurie šioje sutartyje apibrėžti gana painiai ir neaiškiai. Štai preambulėje apie valstybių teritorinį vientisumą pasakyta, kad šalys iškilmingai abipusiai patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje”. Patvirtina, ką – „dabartinių teritorijų …”? Ši preambulės tezė yra beveik tobula abrakadabra, iš kurios nieko neįmanoma suprasti ir kurią galima skaityti, aiškinti ir interpretuoti kaip kam maloniau ar naudingiau.
Antra, laisvai interpretuojant aptariamos tezės turinį galima net pagalvoti ir aiškinti, kad kalbama tik apie vieną teritoriškai vientisą valstybę, kuri turi dvi sostines su tam tikromis teritorijomis aplink. Trečia, neaišku, kodėl ir kokiu tikslu tezėje paneigtas ir atmestas istorinis, fundamentalus sienų susiformavimo faktas ir principas, kuris, nustatant ir apibrėžiant valstybių teritorijas, dažniausiai esti esminis momentas. Jį atmetus nebeaišku, kokiu imperatyvu yra vadovaujamasi.
Kalbant apie valstybių teritorijas ir sienas aiškumo neprideda ir Sutarties 2 str., kuriame šalys „pripažįsta nepažeidžiama esančią tarp jų ir teritorijoje pažymėtą sieną”. Taigi šiuo atveju tik pasakyta, kad abiejų pusių pripažįstamas de facto esančios sienos (t.y. ta 102 km ilgio atkarpa nuo Vištyčio ligi upės Seina, kur susikerta Lietuva, Lenkija ir Baltarusija (Balčiuose)) nepažeidžiamumas. Tačiau nepasakyta, kur ta siena eina ir kad ji galutinė.
Turint galvoje faktą, kad nežiūrint nuo 1995 m. ligi 2010 m. vykusių derybų, šalių juridinių pozicijų ir argumentų (juridiškai įtvirtinant sieną su Lietuva Lenkija siekia remtis Lenkijos Liaudies Respublikos 1945 m. rugpjūčio 19 d. susitarimu su SSRS, kuris dabar egzistuojančią sieną de facto nustatė – tuo tarpu Lietuva nesutinka pripažinti jokių sovietinių dokumentų legitimumo) ir diplomatinių pastangų, Lietuva su Lenkija ligi šiol vis dar neturi sutarties dėl tarpvalstybinės sienos, kurioje būtų detaliai aprašyta de facto ir de jure sutampanti sienos linija, galima galvoti, kad ši tema mūsų šalių santykiuose dar nėra išsemta. 1996 m. kovo 5 d. Lietuvos sutartis su Lenkija iš esmės sprendžia tik techninio pobūdžio sienos administravimo ir aptarnavimo dalykus, bet ne jos juridinį turinį, kurį pastaroji sutartis delegavo apibrėžti jau kitai sutarčiai dėl sienos, kurios, vis dėlto nėra ligi šiol.
Kalbant apie ES politinių svertų įtaką ar svorį mūsų santykiams su kaimynais, taip pat ir su Lenkija, būtų klaida juos pervertinti. Klaida būtų galvoti, kad to, ko nesugebame patys pasiekti ar padaryti už mus gali, privalo ar turėtų atlikti ES. Blogiausia būtų, jei postsovietinis lietuvių isteblišmentas tiesiog įsijaustų į vasalo vaidmenį ir ES asmenyje matytų vien savo patroną ir senjorą.
Čia turime būti atviri ir sąžiningi realistai bent jau savo pačių atžvilgiu. Deja, bet Lietuva tarp šalių ES lyderių solidžios politinės paramos neturi ir artimiausiu metu neturės. Kodėl taip atsitiko – tai jau atskiras klausimas. Mūsų politinių intencijų palaikymas iš ES senbuvių pusės dažniausiai buvo ir lieka tik konjunktūrinio ar kurtuazinio pobūdžio. Kol kas ES mes esame projekto dalis, periferija, bet jokiu būdu ne jo šerdis nuo kurios priklauso viso organizmo raida ar net likimas. Tuo tarpu Lenkija ES, JAV didžiosios politikos diskurse yra nepalyginamai svaresnis, svarbesnis ir reikšmingesnis geopolitinis žaidėjas. Tam tikromis aplinkybėmis galintis turėti labai ženklią rolę ne tik sprendžiant Baltijos jūros šiaurryčių regiono likimą, bet dargi ir viso Senojo kontinento ateitį.
Kita vertus, žinodami istorinius precedentus, neturėtų savo galimybių smarkiai pervertinti ir mūsų tikrieji istoriniai partneriai lenkai. Nežiūrint, kad liūdnai pagarsėjusio 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribbentropo-Molotovo paktų slaptųjų protokolų turinys JAV administracijai dėl jos žvalgybos sėkmingo darbo Vokietijos pasiuntinybėje Maskvoje tapo žinomas jau tos pat dienos pavakarę, o britų Vyriausybei – po paros, tačiau nei Vašingtonas, nei Londonas Varšuvos tuomet neįnformavo apie katastrofiškai besiklostančią lenkų valstybės padėtį. Lenkų sąjungininkai britai rugpjūčio 25 d. Londone su lenkais dargi pasirašė Savitarpio pagalbos sutartį ir taip sudarė regimybę, kad Lenkija „iki paskutiniosios” bus ginama nuo nacių agresijos…
Kaimyninėms šalims svarbus ir ūkinis, ekonominis bendradarbiavimas. Lietuva ir Lenkija čia turi gana platų pamatą. Tačiau ir jo pervertinti nederėtų. Jei tik, žinoma, Lietuvos politinė klasė negalvoja, kad ekonominė unija su Lenkija Lietuvai būtų panacėja nuo visų ligų, kaip dar neseniai mąstė vienas buvęs premjeras ir kaip įrašyta vienos partijos „strategijoje”. Nereikia užmiršti, kad nuo ekonominės unijos iki politinės – vos pusė žingsnio. Jei iš tiesų galvojama apie tai – taip reiktų ir sakyti. Europos politinė mintis ir socialinis-politinis progresas buvo ir yra pagrįstas idėjų kova. To nereiktų bijoti ir Lietuvoje. Tačiau diskusija turėtų vykti profesionaliai.
Kai kurių mūsų kabinetinių krikdemų romantinės apeliacijos į Jerzy’io Giedroyco privačias sugestijas dėl Lenkijos sugyvenimo su kaimynais (Lietuva, Ukraina, Baltarusija), skambiai vadinamos „koncepcija”, neišlaiko jokios kritikos. Užmirštama, kad tai nors ir iškilaus, bet iš esmės pavienio lenkų/litvinų intelektualo disidento privati nuomonė, savo laiku suformuota ne Varšuvoje, bet išskirtinai liberalioje Paryžiaus aplinkoje. Aiškiai pervertinama nuomonė žmogaus, kuris Lenkijos valstybėje niekuomet neturėjo jokių oficialių atsakingų pareigų, neformavo jos politikos, nebuvo jokio judėjimo tėvynėje lyderis.
Iracionalus, netoliaregiškas yra ir dalies mūsų politinio isteblišmento puolimas prieš Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir jos lyderį. Itin nepateisinamos ir įžeidžios insinuacijos apie tariamas šios politinės jėgos idėjines-socialines atramas ateinančias net iš sovietinės Lietuvos. Ligi XXI a. pr. jokia valstybė pasaulyje piliečių lojalumo sau nesukūrė vien tarptautinėmis sutartimis ar naudodama administracinius resursus. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuva čia nebus pionierė. Todėl žiniasklaidos ir kitų jėgų, partijų intensyvesnis dialogas ir turiningesnis bendradarbiavimas su LLRA ir jos rinkėjais yra vienintelis kelias iš aklavietės.
Netrukus po 1994 m. balandžio 26 d. Sutarties sudarymo įsikūrusi LLRA yra gana natūrali šiuolaikinės Lietuvos ir Lietuvos-Lenkijos santykių politinio landšafto dalis, gana akivaizdžiai proteguojama Lenkijos Vyriausybės, prezidentų. Todėl kalbėti apie kažkokį separatinį jos „revanšizmą” ar kliūtis pozityviems dvišaliams santykiams netenka. O kai kurių mūsų veikėjų norai „atkabinti” LLRA nuo Lenkijos yra tiesiog neadekvatūs situacijai ir rodo siaurą politinę mintį. Tuo tarpu tai politika – tam tikra pasrme „didžioji”. Žaidimas šachmatų lentoje esančiomis figūromis. Juk jei vienas iš šacmatininkų pražiopso gabesnio oponento sėkmingą ėjimą baltuoju žirgu, tai dar nereiškia, kad sėkmingasis talentas yra būtinai kaltas ar „revanšistas”. Svarbiausia, kad mūsų valstybės atsakingi pareigūnai būtų politiškai raštingi, emociškai tvirti ir be praeities „uodegų”, kurios galėtų veikti jų šių dienų sprendimus.
Pirmiausia reiktų suprasti, kad dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras nėra tik kažkoks užsispyręs vaikėzas, tarpukario lenkų ministro, pulk. Józefo Becko politikos nepataisomas gerbėjas ar mėgdžiotojas (kaip mano kai kurie aukšti URM patarėjai) ir pradėti realiai vertinti situaciją. R. Sikorskis iš tiesų yra aukštos prabos lenkų patriotas, europinio lygio diplomatas profesionalas, kokių Lietuvoje nedaug. Jo strateginis tikslas – „ištraukti” Lenkiją iš ES barbarijos zonos ir padaryti ją ES metropolijos dalimi. Kad tai pasiektų ministras namuose veda energingą politinę-idėjiną kovą su Jarosławo Kaczyńskio dešiniaisiais ir skubina euro įvedimą, per „Rytų partnerystės” programą rūpinasi „pririšti” prie ES (Lenkijos) Ukrainą ir galų gale paversti Lenkiją realiu regiono lyderiu.
Maždaug tokiu, apie kokį savo laiku svajojo maršalas Józefas Piłsudsksi projektuodamas Lenkiją „nuo jūsų ligi jūrų” bei jo įpėdinis pulk. J. Beckas kalbėdamas apie „Trečiąją Europą”. Lenkija yra mūsų kaimynė „nuo Dievo” – mūsų tautos ir valstybingumo aušros. Todėl Lietuvai, Vilniui ir lietuviams svarbu veikti taip, kad Lenkijos, Varšuvos ir lenkų sėkmė taptų sėkme ir Lietuvos valstybingumui.