A. Kazlauskas. Dėl Kremliaus žaidimų su Lietuva kenčia Karaliaučius

Kelias savaites besitęsiantis Rusijos valdžios ekonominis karas prieš Lietuvą skausmingas ne tik mūsų vežėjams. Karaliaučiaus verslininkai bei politikai ėmė viešai skųstis Kremliumi ir jam artimais oligarchais, kad šie eilinį kartą užsiima purvinais politiniais žaidimais visiškai nekreipdami dėmesio, jog dėl to nukenčia ir paprasti Rusijos piliečiai.

Tiesą pasakius tai, kad Rusijos valdovai žaidžia savo žmonių likimais, yra tarsi visiem savaime suprantamas dalykas. Karaliaučius – ne išimtis, o pavyzdys, reikalaujantis atidesnio žvilgsnio.

Eksperimentai su šiuo kraštu prasidėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Senieji gyventojai vokiečiai, kurie nežuvo mūšiuose arba palikę visą savo turtą nepabėgo į Vakarus, buvo ištremti į Sibirą. Į jų vietą iš Rusijos glūdumų Stalino pavedimu pusiau prievarta buvo vežami kolonistai. Šie netrukus suprato patekę į spąstus. Tikėjęsi geresnio gyvenimo naujame pasaulyje, jie tapo karinės bazės-kalėjimo teritorijos gyventojais. Nors geležinės uždangos Europoje nebėra jau daugiau nei pora dešimtmečių, karinio lagerio šešėlis Karaliaučiaus srities neapleidžia iki pat šiandien.

Reikia pripažinti, jog Karaliaučiaus istorija yra permaininga, pilna politinių intrigų ir karinių konfliktų, tačiau iki tol, kol į jį neįžengė Raudonosios Armijos daliniai, tenykščiai gyventojai niekad nebuvo tapę įkaitais sėdinčiais ant parako statinės savo namuose.

Dėl savo geopolitinės padėties, Karaliaučius tapo itin vertingu grobiu Kremliaus politiniam biurui. Jiems tai buvo nuostabi vieta sukurti didžiausią karinę bazę Vakarų Europos pašonėje. Dėl paranoiško Kremliaus valdovų poreikio užvaldyti pasaulį, Karaliaučius greitai virto labiausiai militarizuotu regionu visame Europos žemyne. Kraštas buvo nuosekliai rengiamas naujam, laisvojo pasaulio gasdinimo komunizmu bei rusų invazija, vaidmeniui.

Tiesą pasakius, nedaug kas į gerąją pusę pasikeitė ir po komunistinės imperijos subyrėjimo. Karaliaučiaus sritis tapo Rusijos eksklavu, Lietuvos ir Lenkijos (vėliau tapusių NATO ir ES narėmis) sienomis atskirtu nuo žemyninės Rusijos. Rusų kariuomenei traukiantis iš okupuotų Baltijos šalių, kariuomenės koncentracija regione tik dar padidėjo. Sumenkus finansinėms investicijoms į karinį sektorių, nemaža dalis ginkluoties paseno, šalia karinių bazių iškilo karinės technikos kapinės. Ir taip slogų komunistinio realizmo peizažą ėmė keisti dar niūresnis pokomunistinių griuvėsių kraštovaizdis. Vietiniai ėmė jaustis, tiek fiziškai, tiek psichologiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio.

Ekonominę depresiją pajuto daugelis Karaliaučiaus gyventojų, nes praktiškai visa regiono ekonomika rėmėsi į neproporcingai išpūsto karinio kontingento aptarnavimą. Maskvoje sumenkus ambicijoms užkariauti pasaulį, finansinė bambagyslė, palaikiusi milžiniško karinio aparato gyvastį, užtrūko. Daugelio darbo netekusiųjų galimybes užsiimti kitomis veiklomis, spręsti nedarbo problemą kūrybiškai ribojo žemas išsilavinimo lygis. Be to, polinkis lavintis, siekti aukštesnių tikslų ir iki tol nebuvo pati populiariausia gyvenimo vizija. Pokario Rusijoje buvo nelinksmai juokaujama, jog Karaliaučiuje buvo apgyvendinti visos šalies nepritapėliai.

Kitaip tariant, kraštas buvo visai nepasirengęs išgyventi savarankiškai. Karaliaučius greitai tapo viena prasčiausiai besilaikančių jau nebekomunistinės Rusijos žemių. 1996 metais Maskva, gelbėdama kraštą nuo visiško ekonominio kracho, suteikė plačias ekonomines lengvatas besikuriančiam verslui ir ėmė pumpuoti valstybines pinigus į griūvantį vietinį ūkį. Nepaisant to, situacija iš esmės nepagerėjo. Tų, kurių neįsisavino korumpuoti finansų skirstytojai, buvo panaudoti neefektyviai, kitaip tariant pravalgyti. Be kita ko, visuomenės nuotaikas blogino augantys alkoholizmo, narkomanijos, prostitucijos, savižudybių, AIDS epidemijos ir pan. rodikliai, kurie įspūdingai atrodė net ir visos šalies mąstu.

Vis dėlto statistika, vaizdingiausiai iliustruojanti apgailėtiną Karaliaučiaus padėtį, buvo spartus gyventojų skaičiaus nykimas. Tiesa, ši tendencija buvo ir tebėra gaji visoje Rusijoje. Putinui atgaivinus imperines rusų ambicijas, Karaliaučiaus socialinės problemos bei ypač depopuliacija tapo dideliu galvos skausmu valdžiai. Mat šis kraštas, kaip ir komunizmo laikais, buvo suvokiamas kaip pagrindinis karinis forpostas grasinantis Vakarams. Dabar jis turėjo tapti atgimstančios karinės Rusijos galybės simboliu bei užtikrinti Baltijos šalių izoliaciją nuo Europos.

2006 metais, pasaulinėms žaliavų kainoms išgyvenant pakilimą, Kremlius sumanė dirbtinai galvanizuoti bent jau tuos šalies regionus, kurie yra strategiškai vertingi kariniams ir geopolitiniams imperijos tikslams. Priimta valstybinė repatriacijos programa skelbė, jog rusų kolonistams arba rusiškų šaknų turintiems asmenims grįžtantiems į didžiąją tėvynę, bus sumokama piniginė premija (60 000 rublių besikreipiančiam asmeniui + po 20 000 rublių šeimos nariams), lengvatinėmis suteikiamas laikinas būstas bei pagalba susirandant darbą.

Tuometis Karaliaučiaus gubernatorius Grigorijus Bosas per 2007-2012 metų laiktarpį planavo pritraukti iki 300 000 naujakurių. Bet šiais metais paaiškėjo, jog programa pasinaudojo tik 17 su puse tukstančio asmenų. Nepaisant to, šis skaičius keliomis galvomis lenkė kitas Rusijos sritis. Tiesa, oficialūs informacijos kanalai neskelbia, kodėl slogi bei ilgus dešimtmečius atgrasia laikyta vietovė, sulaukė Rusijos mąstais labai didelio naujakurių susidomėjimo. Atviras taip pat išlieka klausimas ar gyventojų pagausėjimas nėra tiesiogiai susijęs su atgijusiu Maskvos dėmesiu kariniams Karaliaučiaus objektams. Viena, kas yra aišku – Putinui, nors ir labai norisi atgaivinti Karaliaučiaus karinę bazę-kalėjimą privežant dar gyvenimo džiaugsmo nepraradusio jaunimo, to padaryti aiškiai nesiseka.

Pastaruoju metu, ypač po Rusijos prezidento rinkimų, kurių metu Karaliaučiuje Putinas surinko mažiausią procentą balsų visoje šalyje, vis dažniau pasigirsta kalbų iš vietinių, jog jie yra nepatenkinti savo padėtimi Rusijos politikos kontekste: perdėtai militarizuota, agriuvusi ir netvarkoma aplinka, nesprendžiama nedarbo problema (virš 10 procentų), valdžios izoliacionistinė politika, trukdanti derėtis dėl lengvesnių judėjimo ir prekybos kelių su kaimyninėmis ES valstybėmis. Maža to, Kremlius nuolat ieško pretekstų bei galimybių supriešinti Karaliaučių su kaimynais, nors daugeliu atvejų eiliniams rusams kur kas naudingesnė būtų priešinga, draugiško tarpusavio bendradarbiavimo strategija.

Pavyzdžiui, dėl „Gazprom“ bei Kremliaus vykdomo nuolatinio spaudimo, Lietuvai ir Lenkijai ėmus spręsti energetinės nepriklausomybės klausimus, Putino aplinka stengiasi supriešinti Karaliaučiaus ir jo kaimynų energetines sistemas. Blefuojant buvo imti kurti planai statyti atominę elektrinę ant Lietuvos sienos, kaip konkurentą Visagino AE. Bet įsisąmoninus būtinybę, jog įgyvendinant šį projektą reikės remtis Lietuvos elektrinių pajėgumais, planai buvo įšaldyti neterminuotam laikotarpiui.

Vietoje žlugusių atominės elektrinės planų, atmesdama bendrų projektų su Baltijos šalimis galimybę, Kremliaus šutvė rengiasi statyti bent vieną, stipriai gamtą teršiančią, akmens anglimi kūrenamą elektrinę. O pastarųjų kelių savaičių laikotarpiu pasirodė pranešimai, jog Rusijos valdžia Karaliaučiuje taip pat ketina įrengti suskystintų gamtinių dujų (SDG) terminalą, kaip atsaką Klaipėdos SDG terminalui. Ir visa tai yra daroma tik dėl to, jog Karaliaučius būtų atribotas nuo taikaus bendradarbiavimo su kaimynais ir išlaikytų savo nuolatinės karinės grėsmės Vakarams bastiono funkciją.

Dar vienas priešiškos Maskvos politikos pavyzdys yra, atrodo, pasibaigusi, tačiau vis dar tebesitęsianti Lietuvos vežėjų eksporto į Rusiją blokada. Kremliaus valdovams yra visiškai nesvarbu, jog dėl šių, pagal tarptautinę teisę neleistinų, veiksmų kenčia ne tik Lietuva, tačiau ir eiliniai Karaliaučiaus srities gyventojai. Per keletą savaičių vykdomą politinę akciją parduotuvėse ėmė trūkti kokybiškų ir vartotojų pamėgtų lietuviškų produktų. Su Maskvos savivaliavimu besitaikstantiems vietiniams verslininkams belika tik niūriai juokauti, jog gerai, kad į nemalonę pateko Lietuvos, o ne Lenkijos vežėjai. Kaip žinia, iš šios šalies atvyksta daugiau negu 70 proc. viso Karaliaučiaus importo. Nors turint omenyje Putino ir jo aplinkos aikštingumą, kada į jų nemalonę pateks lenkai, veikiausiai yra tik laiko klausimas.

Kita ekonominės blokados briauna yra siejama su strateginiais kariniais manevrais „Zapad 2013“, vykusiais praeitą savaitę vakarinėse Rusijos ir Baltarusijos teritorijose. Jeigu šie įvykiai yra susiję, tai grasinimai ekonominėmis priemonėmis, tėra tik dalis plataus mąsto agresijos prieš Lietuvą, šiuo metu pirmininkaujančią Europos Sąjungoje. Oficialiai buvo skelbiama, jog karinėse pratybose dalyvaus apie 13 tūkst. rusų ir apie 10 tūkst. baltarusių kareivių, tačiau Vakarų šalių žvalgybos pranešė, jog Maskva nuslėpė tikrąjį skaičių dalyvavusiųjų. Teigiama, jog buvo pastebėta dar bent 10 tūkst. sukarinų struktūrų atstovų mobilizacija. Tad iš viso manevruose veikiausiai dalyvavo pustrečio karto daugiau kareivių, nei yra visoje Lietuvos kariuomenėje.

Nors Maskva skelbė apie gynybinį pratybų pobūdį, tačiau visi aiškiai supranta, jog tai tėra diplomatinis blefas. Panašios karinės pratybos vyksta kas keli metai, o mažesnio mąsto, dar dažniau. Realaus konflikto su NATO atveju, kuriam Putinas atrodo jau kuris laikas ruošiasi, Karaliaučius veikiausiai vėl taptų karinių mūšių epicentru, o jo gyventojai patirtų daugiausiai nuostolių. Tačiau ginklais žvanginančiam Kremliui nė motais, kuo gyvena ir ką jaučia eilinis Rusijos provincijos gyventojas. Kaimynystėje nuolat matydami manevruojančią karinę techniką bei nujausdami galimus tragiškus konflikto padarinius, Karaliaučiaus srities gyventojai kasdien patiria milžinišką stresą, neigiamai veikiantį visuomenės fizinę ir psichologinę sveikatą.

Žvelgiant į Karaliaučiaus kontekstą plačiau, atrodo nieko keisto, jog savidestrukcinės vietinių gyventojų nuotaikos yra itin gajos. Tai tarsi užprogramuota Kremliaus vykdomos politikos specifikoje. Karaliaučius yra verčiamas būti imperinių ambicijų bastionas, dirbtinai priešinamas su kaimynais, klastingai užkardant kelius taikaus bendradarbiavimo link. Vietos gyventojai, pagal valdžios planą, atlieka eksperimentinių triušių vaidmenį. O kaip žmonės jie jaučiasi niekam nereikalingi.