Kaip pastebi apžvalgininkai, Rusijos veiklos aktyvumo, priešiško Lietuvos atžvilgiu, buvo galima tikėtis. Mūsų pirmininkavimo ES laikotarpiu užsibrėžti tikslai, bent kiek atlaisvinti Ukrainą bei keletą kitų Rytų Europos kaimynių nuo imperialistinio Rusijos glėbio, iš esmės negalėjo sukelti kitokios reakcijos. Todėl šiemetiniai „Zapad“ manevrai Maskvos rankose virto Lietuvai grasinančio pobūdžio renginiu.
Priešistorė – „Zapad 2009“
Paskutinį kartą „Zapad“ karinės pratybos vyko 2009 metais. Tuomet atgarsio susilaukė ne tik gausi karinio kontingento mobilizacija (daugiau nei 20 tūkst., nors Maskva skelbė tik 12,5 tūkst.), bet ir išskirtinai grėsmingas scenarijus – taktinio branduolinio ginklo panaudojimas prieš Lenkijos karinius bei civilinius objektus. Beje, tuo pat metu netoli Estijos sienos vyko kiti manevrai, „Ladoga 2009“. Juose dalyvavo apie 15 tūkst., nors oficialiai buvo skelbiama per pusę mažiau, tik apie 7 tūkst. kareivių. Tad bendrai abiejuose renginiuose, anot Vakarų žvalgybų, galėjo dalyvauti virš 30 tūkst. kareivių.
Tuo tarpu 2009 m. karinės pratybos vyko Rusijai atgaunant tikėjimą savo karine galybe. Po agresijos prieš Gruziją, vadinamojo Penkių dienų karo, Putino aplinka, užuodusi kraujo kvapą, jautėsi tvirtai bei norėjo tai pademonstruoti Vakarams. Vėliau Maskvoje buvo nutarta, panašius puolamuosius manevrus vykdyti reguliariau.
Mobilizacija į „Zapad 2013“ – iki 70 tūkst.
Šiemet rugsėjo pabaigoje savaitę vykusios „Zapad 2013“ pratybos apėmė plačią teritoriją nuo Arkties vandenyno iki pat Rusijos pietuose esančio Voronežo miesto apylinkių. Jose buvo dar daugiau karinio kontingento, nei prieš ketverius metus. Imitaciniuose mūšiuose dalyvavo kone visų tipų karinės struktūros – žemės, oro, jūrų, specialiųjų pajėgų, sukarinti vidaus reikalų būriai bei juos aptarnaujančių karo medikų, psichologų, logistų, inžinierių ir pan. grupuotės.
Maskva, kaip įprasta, slėpė tikrąjį kareivių skaičių, oficialiai deklaruodama tik kiek virš 20 tūkst. Tačiau įvairiais Vakarų žvalgybų skaičiavimais vien kareivių galėjo būti nuo 35 iki 45 tūkst. Tuo tarpu įskaičiuojant visą pagalbinį personalą mobilizacija veikiausiai apėmė iki 70 tūkst. asmenų. Palyginimui, kitą mėnesį rengiamose jungtinėse NATO šalių (tame tarpe ir Lietuvos) atsakomosiose karinėse pratybose „Steadfast Jazz“, veikiausiai dalyvaus nuo 5 iki 6 tūkst. kareivių.
Beje, galima priminti, jog rusai tuo pat metu vykdė dar tris panašaus tipo manevrus Centrinėje Azijoje bei Ramiajame vandenyne. O vos prieš kelis mėnesius, vasarą Sibire – šimtatūkstantines pratybas (iki 160 tūkst. žmonių, 5 tūkst. tankų ir t.t.). Tad reikia pastebėti, jog prasidėjus trečiai Putino kadencijai grėsminga valstybės remilitarizacija yra vykdoma labai dideliu tempu.
Nerealistiškas scenarijus slepia tikruosius tikslus
Tiesa, šįkart „Zapad 2013“ manevrų scenarijus apsiėjo be taktinio branduolinio ginklo panaudojimo. Taip galbūt buvo vengiama nereikalingo tarptautinio ažiotažo, koks buvo sukeltas prieš ketverius metus imituojant branduolinius smūgius Varšuvai. Kita vertus, rusai kur kas labiau nei anksčiau pasitiki savo naujųjų trumpojo nuotolio balistinių raketų „Iskander“ taiklumu įgyvendinat didesnio tikslumo bei efektyvumo reikalaujančias užduotis.
Nepaisant to, šių metų pratybų scenarijus veikiausiai buvo dar mažiau įtikinantis nei 2009-ųjų analogas. Anąsyk rusų ir baltarusių pajėgos imitavo lenkų mažumos sukilimo Baltarusijoje numalšinimą bei jiems į pagalbą norėjusių ateiti Lenkijos kariuomenės dalių sunaikinimą. Invazija į Lenkiją buvo vykdoma sausuma iš rytų bei jūra iš šiaurės. Šiemet buvo imituojamas „teroristų“ bandymas nuversti Baltarusijos valdžią, dėl šiosios blogo elgesio su lietuvių ir lenkų mažumomis. Beje, „teroristais“ šiuo atveju greičiausiai yra laikomi Lietuvos ir Lenkijos valdžių siųsti specialiųjų pajėgų kariai. Viskas baigiasi „teroristų“ išgalabijimu bei agresyvių kaimynių sutramdymu, įsiveržiant bei pakeičiant Maskvai nepalankius režimus.
Vis dėlto, kur kas realesnė bei įtikinamesnė interpretacija, aiškinanti absurdišką „teroristų antpuolio“ scenarijų, yra užmaskuotas Putino siekis jėga atkurti rusų komunistinės imperijos sienas. Kitaip tariant, „Zapad 2013“ manevruose jungtinės rusų ir baltarusių pajėgos repetavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos eigą. Todėl pats pretekstas iš esmės nėra labai svarbus (norint jį galima greitai pakeisti), skirtingai nei faktas, jog karinėse pratybose sėkmingai dalyvavo du kartu daugiau kareivių, negu esama Baltijos šalių kariuomenėse bendrai paėmus.
Spartūs Rusijos ginklavimosi tempai
Nors jau kuris laikas Rusija yra kviečiama visapusiškai atviram bendradarbiavimui su NATO, Putinas iki šiol Aljansą laiko priešu Nr. 1. Jo priešiškos pozicijos neapmaldo ir NATO šalių geranoriškumą liudijantys faktai. Organizacija nebesiplečia jau beveik dešimtmetį ir kol kas nėra pagrindo manyti, jog ši tendencija artimiausiu metu pasikeis.
Europos šalių kariniai biudžetai jau daugelį metų mąžta. Netolimoje ateityje su tuo veikiausiai susidurs ir valdžios krizę išgyvenančių Jungtinių Valstijų kariuomenė. O Rusiją taip gąsdinę priešraketinės gynybos sistemos Lenkijoje bei Čekijoje instaliavimo planai pirmosios Obamos administracijos sprendimu buvo suspenduoti neterminuotam laikotarpiui.
Nepaisant to, Maskvos pozicija kaimynų atžvilgiu tik griežtėja, o karinės išlaidos auga kaip ant mielių (2012 metais – beveik ketvirtadaliu). Šalies kariuomenės vadai atvirai kalba, jog Rusiją supa vien priešai, besigviešiantys sunaikinti valstybės pamatus. Absurdišką paranojos mastą vaizdžiai iliustruoja situacija, kai Putinas vienu metu deklaruodamas strateginę partnerystę su Kinija, rengia plačius karinius manevrus prie jos sienų.
Lietuvai dėl agresyvėjančios didžiosios kaimynės pozicijos tikrai yra ko nerimauti. Anot Estijos krašto apsaugos ministro Urmaso Reinsalu, nuo 2009-ųjų per keturis metus Karaliaučiaus krašte karinio kontingento padaugėjo daugiau nei 6 kartus, nuo 16 tūkst. iki 100 tūkst. kareivių. Taikos metu tai yra milžiniški skaičiai. Beje, Kremlius artimiausiu metu ketina atidaryti naują karinę oro bazę Baltarusijoje šalia Lydos miesto, apie 40 km nuo Lietuvos sienos. Kyla klausimas kam tiek kariuomenės tokioje mažoje teritorijoje, jei Rusijos tikslai yra išskirtinai taikūs?
NATO ir ES – vieninteliai Lietuvos saugumo garantai
Nuo 2008 metų Gruzijos scenarijaus mus kol kas saugo tai, jog esame NATO ir ES nariai. Reikia pabrėžti, jog pagrindinis Lietuvos užsienio politikos prioritetas yra abiejų šių organizacijų stiprybė bei vieningumas. Turint omenyje dabartinius mūsų šalies karinius pajėgumus, kada valdžia krašto apsaugai skiria vos 0,7 proc. nuo BVP (nors jau devinti metai kaip esame įsipareigoję skirti nemažiau 2 proc.), kuo artimesnis bendradarbiavimas su NATO partneriais yra vienintelė išeitis palaikyti valstybės saugumą nuo išorės veiksnių.
Belieka pasidžiaugti bent tuo, kad daugiausia praeitos kadencijos Krašto apsaugos ministerijos iniciatyva buvo sudaryti detalūs Lietuvos teritorijos karinės gynybos planai, kurie vėliau buvo integruoti į bendrą NATO Baltijos šalių gynybos planą. Pasak, Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, „Steadfast Jazz“ manevrai (matyt, neveltui vyksiantys prieš pat ES viršūnių susitikimą Vilniuje) yra pirmas kartas, kada bus išbandytas Aljanso kolektyvinės gynybos scenarijus pagal NATO sutarties penktąjį punktą.
Taigi apibendrinant galima pastebėti, jog, tiek kariniai manevrai, tiek ekonominė blokada, tiek „Gazprom“ spaudimas keliant dujų kainas ar grasinant sustabdyti jų tiekimą, tiek informacinis karas, tyčiojantis iš Sausio 13-osios Lietuvos laisvės gynėjų aukų, yra bendra, plataus masto agresijos prieš Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę išraiška. Todėl Lietuvos žmonėms reikėtų palinkėti dvasios stiprybės bei ramybės savo veiksmuose atlaikant agresyvios bei imperiniu pykčiu pritvinkusios, Maskvą užvaldžiusių jėgų politikos (tikėkimės laikiną) suaktyvėjimą.