A. Landsbergienė. Kodėl į vaiką turime žvelgti ne į kaip ištižėlį, o kaip į potencialų Nobelio premijos laureatą

Ar žinote tą jausmą, kai kalbate su žmogumi ir, atrodo, jis viską sako teisingai, tačiau yra jausmas, kad vis dėlto kažkas yra ne taip? Mane toks jausmas apėmė skaitant gerbiamo Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus straipsnį.

Perskaičiusi keletą kartų vis dėlto supratau, kad – nors daug kas iš pirmo žvilgsnio atrodo teisinga – vis dėlto nepritariu jo išsakytoms mintims. Taip, teisingai įvardintos problemos, tačiau nepritariu priežastims ir siūlomiems sprendimo būdams.

Mano manymu, didžiausia Lietuvos švietimo problema yra ta, kad vis dar daug kas yra užstrigę XIX amžiuje. Į naujausius mokslinius tyrimus žvelgiame kaip į nesąmonę, madą, kuri tuoj praeis ir visomis išgalėmis stengiamasi kabintis į praeitį. Guostis galime tik tuo, kad ne mes vieni tokie – vis dar daug pasaulyje švietimiečių yra užstrigę toje atgyvenusioje paradigmoje. Taigi, nors gyvename XXI amžiuje, tačiau mokyklos toli gražu čia negyvena (apie planavimą XXII amžiui aš net nekalbu!). Kodėl taip sunku keistis? Todėl, kad mokykla – tradicinė institucija, o žmogus – be galo mėgstantis tupėti savo komforto zonoje sutvėrimas. M. Fullanas jau prieš keletą dešimtmečių sakė, kad mokyklos yra bene sunkiausiai imlios kaitai organizacijos.

Austėja Landsbergienė

Istorija jau ne kartą parodė, ką padaro mokymas paklusti ir aklai vykdyti nurodymus. Tikiu, kad tokios siaubingos istorijos pamokos nesikartotų, jei valstybėje būtų daugiau kritiškai mąstančių kūrybingų piliečių.

Kokia turi būti XXI amžiaus mokykla? Viena žinau, ji – kitokia. Ji - lanksti, kūrybinga ir imli kaitai. Pradėkime nuo to, kad mes nežinome, kam ruošiame vaikus. Mūsų jauniausia dukra į pensiją išeis 2073 metų vasarą. Kas man galėtų pasakyti, kaip ją geriausia paruošti, kad ji turėtų tas žinias ir gebėjimus, kurių jai reikės? Žvelgdami į šiandieninį pasaulį nesuklysime pasakydami, kad nežinome, kas bus po penkerių metų – ką ir kalbėti apie 50 metų ir daugiau. Baigėsi tie laikai, kai prosenelis buvo ūkininkas Lavoriškių kaime, senelis buvo ūkininkas tame pačiame kaime, tėvas yra ūkininkas ir, vadinasi, bus sūnus ir sūnaus sūnus.

T. Wagner įvardina gebėjimus, kurie yra būtini XXI amžiaus žmogui, gyvenančiam tokioje nežinioje dėl ateities:

- kritinis mąstymas ir gebėjimas spręsti problemas
- bendradarbiavimas
- adaptabilumas (imlumas kaitai)
- iniciatyvumas ir verslumas
- efektyvi žodinė ir rašytinė komunikacija
- gebėjimas rinkti ir analizuoti informaciją
- smalsumas ir vaizduotė

Ar atkreipėte dėmesį, kad nėra nieko apie žinių kiekį (ir kuo didesnį)?

Gyvename neribotų galimybių informacijos amžiuje. Seniai nebėra taip, kad mokytojas – vienintelis kaime skaitantis žmogus. Šiandien, kai informacija yra lengvai pasiekiama net ir ikimokyklinukams, kritinis mąstymas tampa kaip niekada svarbiu. D. Goleman savo ilgus metus trukusiais tyrimais įrodė, kad žmogui yra nepaprastai svarbus emocinis intelektas, ir jo svarba XXI amžiuje tik auga. Deja, Lietuvos mokyklose dabar tik pradedama apie tai kalbėti, o kur yra ugdymo programos, kuriose būtų emocinio intelekto ugdymo disciplina? Jeigu yra įrodyta, kad tai yra bene svarbiausia XXI amžiaus žmogui, tai kurių galų mes tik kalbame apie tai?! Vietoj to, kad imtumėmės atitinkamų veiksmų, mes reikalaujame iš vaikų įsiminti dar daugiau faktų.

Bet ar tas informacijos atrajojimas išgelbės mūsų mokyklas? Dar J. Piaget teigė, kad vaikas turi mokytis per pojūčius, o mes jam mokykloje liepiame ramiai sėdėti ir klausyti. Gal todėl ir auga ištižėlių karta, nes mes tiesiog sąmoningai ignoruojame tai, ką žinome apie efektyvų žmogaus mokymą(si)? Drįsčiau teigti, kad istorija jau ne kartą parodė, ką padaro mokymas paklusti ir aklai vykdyti nurodymus. Tikiu, kad tokios siaubingos istorijos pamokos nesikartotų, jei valstybėje būtų daugiau kritiškai mąstančių kūrybingų piliečių.

Dr. W.Woodsmall teigia, kad turime mokyti vaikus taip, kad jie suprastų, nes tai, ką iškala, jie sėkmingai pamiršta. Milijardinis tyrimas, atliktas JAV (įgyvendinant „No Child Left Behind“ programą), parodė, kad efektyviausios yra tos ugdymo programos, kur pedagogas prisiima visišką atsakomybę už rezultatą: jeigu vaikas neišmoko, tai mokytojas neišmokė. Tai yra didžiulė kaita nuo mąstymo: „jis negebantis“ link mąstymo: „aš nesugebėjau išmokyti“. Ar žinote, kodėl šios programos nėra įgyvendinamos? Nes mokytojams nepatinka prisiimti visą atsakomybę. Pedagogų profesinėms sąjungoms irgi nepatinka. Mokytojų ruošimo įstaigoms taip pat nepatinka. Tie, kurie turėtų būti atsakingi, norėtų, kad atsakomybę prisiimtų mokiniai, tėvai, spec. pedagogai, psichologai ir dar kas nors – net nelabai svarbu, kas. Svarbiausia – ne jie. Arba dar geriau – visi. Nes – juk puikiai visi žinome – jeigu visi atsakingi, tai iš tiesų niekas.

Apskritai šių dienų mokykla yra grindžiama bausmėmis ir apdovanojimais, tačiau mes žinome, kad tai – išorinė motyvacija, o žmogus dirba daug efektyviau, jei yra vidinė motyvacija. Vidinė motyvacija yra mokymosi visą gyvenimą pagrindas, o norint, kad žmogus mokytųsi visą gyvenimą, turime jį išmokyti mokytis ir išmokyti patirti malonumą mokytis! Amerikos mokslo akademija įvardino keturis dalykus, kuriuos yra svarbiausia išmokyti XXI amžiaus mokykloje:

1. vaikus reikia mokyti taip, kad jie suprastų;
2. jokio mokymosi mintinai be prasmės;
3. vaikus reikia išmokyti mokytis;
4. vaikus reikia išmokyti žinias pritaikyti realiame gyvenime.

Ar mes to mokome savo vaikus? Gal dėl to ir nebeturime mocartų ir rubensų, nes ugdymą masifikavome? Nes norime informacijos atkartojimo, o ne išminties? Nes neleidžiame vaikams susikaupti, panirti į informacijos analizę, kuri, anot psichologo M. Csíkszentmihályio, yra būtina, kad pasiektumėme geriausių rezultatų, nes tada esame vedini vidinės motyvacijos? Deja, jis taip pat pastebėjo, kad tradicinėje mokykloje tai – retas reiškinys. Tradicinė mokykla 12 metų neša vaikams žuvies, tačiau neįduoda į rankas meškerės ir neišmoko žvejoti. Nemanau, kad turėtumėme tuo didžiuotis ir dar didinti bei stiprinti tokios institucijos ir joje dirbančių autoritetą.

Kalbant filosofiškai, pritariu, kad pedagogas turi būti autoritetas, bet autoritetas yra užsidirbamas, o ne gaunamas (ar išsireikalaujamas). Manau, visi turėjome mokytojų, kuriuos gerbėme ir kuriuos mylėjome. Ir tai tikrai nebuvo tie, kurie reikalavo, kad juos gerbtumėme ir mylėtumėme. Žinoma, kad mokykloje turi būti drausmė, bet ne bizūnu ji yra užtikrinama. Puikiai žinome, kuo savo gyvavimą baigia organizacijos ir valstybės, kuriose pageidautinas elgesys išgaunamas prievarta ir represijomis. Nejau norime, kad mokykla būtų tokia? Noriu priminti, kad mokykla yra ugdymo įstaiga. Ugdymas yra auklėjimo, lavinimo ir mokymo visuma, dermė. Vadinasi – kad ir kaip kai kurie pedagogai norėtų išsisukti – vis dėlto vaikus mokykloje reikia ne tik mokyti. Gyvenimus keičia ne tas mokytojas, kuris gerai išaiškina Pitagoro teoremą. Gyvenimus keičia tas mokytojas, kuris per Pitagoro teoremą pasako daug daugiau, ir vaikas iš pamokos išeina supratęs ir gebantis pritaikyti daug daugiau, nei vien tik ją.

Austėja Landsbergienė

Pritariu, kad pedagogas turi būti autoritetas, bet autoritetas yra užsidirbamas, o ne gaunamas (ar išsireikalaujamas). Manau, visi turėjome mokytojų, kuriuos gerbėme ir kuriuos mylėjome. Ir tai tikrai nebuvo tie, kurie reikalavo, kad juos gerbtumėme ir mylėtumėme.

„Reggio Emilia“ – sistemos, kuri garsėja visame pasaulyje – filosofinis pagrindas yra požiūris į kiekvieną vaiką kaip į genijų. Pasidalinsiu viena istorija. Jauna biologijos mokytoja nustebino visą valstiją (JAV), nes – nors dirbo pirmus metus – jos mokiniai fantastiškai išlaikė biologijos egzaminą. Atvykusi komisija bandė išsiaiškinti, kokia yra jos tokio efektyvaus darbo paslaptis. Paaiškėjo, kad mokytoja mokslo metų pradžioje gavo vaikų sąrašą ir greta pavardžių buvo surašyti jų intelekto koeficientai. Jos nuomone, puikūs egzamino rezultatai – ne jos, o nepaprastai gabių vaikų nuopelnas. Mokyklos direktorius mokytoją pataisė: tai buvo ne intelekto koeficientai, o spintelių, kurios buvo skirtos vaikams susidėti daiktus, numeriai.

Koks šios istorijos moralas? Mokytoja net neleido sau pagalvoti, kad šie vaikai gali negebėti: ji turėjo pakankamai kantrybės ir skyrė pakankamai laiko, nes juk vaikai tokie gabūs, jie negali nesuprasti! Mokytoja prisiėmė 100 proc. atsakomybę už vaikų rezultatus. Ir jie parodė, kad iš tiesų gali. O mes vaikus vadiname ištižėliais... Ištižėliu vadini – ištižėlis ir yra, sakyčiau.

Juk ir lietuvių kalboje turime gražią patarlę: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Vadinasi, jeigu tikėsime, kad vaikas gali, jeigu darysime viską, kad jis galėtų – jis ir galės. Tą rodo begalė tyrimų, tiriančių organizacijas. Organizacijose dirba jau suaugę vaikai. Vadinasi, tai, kas veikia suaugusiųjų organizacijose, turi veikti ir vaikų organizacijose, t.y. mokyklose. Tokios mokyklos kaip „Blue School“ Niujorke, Kunskapskolen Švedijoje bei eilė tarptautinių mokyklų pasaulyje tą įrodė – jas baigę mokiniai ne tik turi puikias žinias ir gebėjimus, bet ir vidinę motyvaciją mokytis, išsiskiria kritiniu mąstymu ir kūrybingumu.

Nuoširdžiai tikiu, kad švietimas gali išgelbėti pasaulį. Ir tikiu, kad kiekvienas vaikas yra potencialus Nobelio premijos laureatas. Ir man plyšta širdis tose mokyklose, kuriose matau pedagogus, kurie niekuo nesidomi, nesišypso, nuolat burba, nesurezga sakinio taisyklinga lietuvių kalba ir dėl visko kaltina vaikus, jų tėvus, Švietimo ministeriją, Lietuvą ir pan. Teisybę pasakius, visiškai nesistebiu, kad į tokių pedagogų klases vaikai nenori nė žingsnio žengti, o žengę visaip maištauja. Nėra normalu, kai antrokas nuolat sako, kad nekenčia mokyklos, nes pradinukas dar turi nenuslopusį įgimtą smalsumą, kurį tiesiog reikia patenkinti kartu ieškant atsakymų į kylančius klausimus.

Ir man širdis dainuoja, kai sutinku Mokytoją, kuri(s) yra pašauktas ir mato savo darbe prasmę. Ir kai matau, kad jo klasėje – be jokio bizūno – vaikai žibančiomis akimis diskutuoja ne tik apie daugybos lentelę, bet ir apie įvykius, pavyzdžiui, Ukrainoje. Ir jie puikiai išmano tą daugybos lentelę. Ir ne tik ją – niekas nesiskundžia šių vaikų žinių, motyvacijos ar vertybių stoka. Nes žinios, kurias mes įgyjame vedini vidinės motyvacijos, kurią padeda užkurti Pašaukimo Pedagogas, lieka visam gyvenimui. Pašaukimo Pedagogas yra Misionierius, kuris leidžiasi į kelionę, nes tiki. Ir kiekvienas, kuris atsiverčia, suteikia jo misijai prasmę. Net jeigu tai būtų vienas vienintelis vaikas, kurio gyvenimas po susitikimo niekada nebebus toks, koks buvo. Pašaukimo Pedagogas žino, kad ir dėl vieno vaiko verta.