Ir jis greit nebus pasiektas, nes Garliavos istorijos, t.y. žudynių, žmogaus niekinimo, vaiko iš motinos atėmimo apologetai, pirmiausia, turiu minty „Drąsos kelio“ frakciją, ne vieną ir kitų frakcijų narį, vis dar yra aukščiausioje tautos atstovybėje – Seime. Jie tvirtina, kad Neringai Venckienei sugrįžti į Lietuvą būtų pavojinga, nes čia ją ketinama suimti, o po to gresia ir susidorojimas su ja, nes anot minėtos frakcijos nario Valdo Vasiliausko, Lietuvos politiniame elite, kitaip tariant, valdžioje yra pedofilų klanas. Taigi, karas su pedofilais bus tęsiamas. O dėl Laimos Stankūnaitės įvardijimo, tai žodis „kalė“ tų apologetų leksikone yra pats švelniausias.
Betgi, pirmiausia, pavartykim tą drastiško pavadinimo – „Kalės istorija“ knygą. Bent pusę šios knygos sudaro Laimos Stankūnaitės rašinys apie gražią vaikystę, paauglystę ir nepavykusią jaunystę. Tai gyvenimo išpažintis, konfliktas tarp idiliškų svajonių apie karalaitį ant balto žirgo ir tikrovės, susidūrus su žiauriu žmogumi ir ne mažiau žiauriais jo aplinkos žmonėmis.
Štai, kokia buvo toji aplinka (iš N. Venckienės – tuo metu dar teisėjos(!) parodymų apie L.Stankūnaitę): „Paskutinė valkata... gyvenusi su keliais vyrais ir miegojusi su šimtais... Stankūnaitė susipažino su Ūsu gal lovoje, gal griovyje... tegul Stankūnaitė miega nors ir su šunimi“. N. Venckienės motina Laima Kedienė teisme apie L. Stankūnaitę: „Kurva su akiniais... per tave, parazitka, mano sūnus žuvo... pardavinėjai vaiką pedofilams!“
Valdžios požiūris (čia jau ne iš knygos, bet iš gyvenimo), deja, taip pat buvo ne mažiau žiaurus, pvz., Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „likusiam be tėvų globos vaikui paskirti laikinąją globą nuo 2009-10-05: globėja Neringa Venckienė, globos vieta Klonio g. 7“. Iš kur administracijos direktorius ištraukė, kad mergaitė žudynių dieną „liko be tėvų globos“, juk po žudynių pasislėpus jos tėvui D. Kedžiui, liko gyva jos mama L. Stankūnaitė!
Arba Seimo pirmininkės pareiškimas 2012-ųjų kovą (Kėdainių teismui jau priėmus sprendimą grąžinti vaiką motinai!): „tegul ta mergaitė kuriam laikui gyvena toliau pas globėją“ ir jau visai iš nusikalbėjimų srities: „gal po 10-20 metų mergaitė ateitų pas tą mamą ir padėkotų jai, kad ji padarė tokį išmintingą sprendimą".
Pagaliau 2014 metų gegužės 1-ąją (tai reiškia ką tik!) TV debatuose prezidentė apie mergaitės išlaisvinimą iš pagrobėjų pareiškė: „ perteklinis jėgos naudojimas buvo dėmė mūsų teisėsaugos institucijoms ir policijai... taip elgtis negalima... nereikėjo 240 policininkų prieš žmones naudoti“. O ar N. Venckienei buvo galima įsikibti ir jokiu būdu neatiduoti mergaitės mamai, t.y. nevykdyti teismo sprendimo, trenkti į veidą policininkui, spirti L. Stankūnaitei į koją, įkąsti (!) į petį, prezidentė neaiškino. Žodžiu, prezidentė dar ir dabar piktinasi, kad buvo įvykdytas teismo sprendimas, t.y. mergaitė grąžinta mamai. Ar dar yra Europoje tokių prezidentų?
L. Lavastės knygoje gausu neskelbtos medžiagos apie visą L. Stankūnaitės kovą, o jei tiksliau – karą už savo vaiką. Šalia to išdėstytas Mindaugo Žalimo atskleistas detalus žudynių planas. N. Venckienei perdavus D. Kedžiui teisėjo Jono Furmanavičiaus darbo grafiką, D. Kedys spalio 5 ryte jau laukė teisėjo prie jo namų. Jį nušovęs, turėjo važiuoti žudyti L. Stankūnaitę ir jos seserį. Vėliau – Andrių Ūsą ir suradus – Aidą (kas jis toks D. Kedys net nežinojo). Po visų žudynių buvo numatytas sudėtingas atsitraukimo planas.
Svarbi yra knygoje priminta D. Kedžio motinos reakcija, sužinojus apie žudynes: „Girdžiu per radiją – nušautas teisėjas J. Furmanavičius. Aš iškart suvokiau, kad šovė Drąsius. Pagalvokite, kas šaus į teisėją? Tik į pedofilą galima šauti... Vyras atrakino seifą – ginklų nėra! Bijojau, kad jis gali prieš save pakelti ranką, tačiau nemaniau, jog tai padarys prieš kitus“, – ašarodama pasakojo įtariamojo motina“.
L. Lavastė tiksliai įvardija visus Kauno pedofilijos istorijos kūrėjus: gimdytojas – įsiutęs, keršto trokštantis Drąsius Kedys, kurį į priekį varė užgautos ambicijos, o gal ir kieno nors raginimai; krikšto tėvai – Panemunės policijos vadovai, surašę pažymą dėl tvirkinimo, kurio net netyrė; eiliniai – Kauno teisėjai ir prokurorai, klusniai vykdę D. Kedžio giminės nurodymus; pagrindinė liudytoja – 3 metukų ir 10 mėnesių mergaitė, kuri kuo toliau, tuo daugiau „prisimindavo“ tvirkinimo ir prievartavimo detalių; mokytojas – vėl D. Kedys, ant žmogaus maketo mokęs vaiką seksualinių judesių ir juos filmavęs; varikliai – N. Venckienė ir jos vyras Aidas, parašę 200 skundų, platinę (net užsieniui!) videomedžiagą su mergaitės neva prievartavimo scenų imitacijomis; advokatas – Aidas Venckus; režisieriai ir operatoriai – D. Kedys ir N. Venckienė; organizatorius ir koordinatorius – „galimai asmuo, nuo teisėsaugos pabėgęs į JAV“ (aišku, kad turima minty N. Venckienė); pasakovė – močiutė Laima Kedienė.
Knygoje aprašoma aplaidžiausi kokie tik begali būti mūsų teisėsaugos veiksmai. L.Stankūnaitei ir jos seseriai apsilankius pas generalinį prokurorą Algimantą Valantiną ir paprašius apsaugos nuo neprognozuojamo D. Kedžio, šis atsainiai atsakė – čia jūs skundžiatės, čia Kedys (N. Venckienė D. Kedžio vardu buvo parašius šimtus skundų). Seserys pasakė, kad D. Kedys vartoja narkotikus, turi ginklų, prašė nors leisti paimti vaiką iš tos aplinkos, bet prokuroras atrėžė: „Nereikia dangstytis vaikais“. L. Stankūnaitės sesuo Violeta savo mirties dieną gavo prokuratūros atsakymą: „Atsisakyta pradėti tyrimą dėl D. Kedžio veiksmų“...
Policijos departamentas tvirtina, kad pritrūko laiko ir informacijos, todėl nepavyko apsaugoti D. Kedžio aukų. Nors M. Žalimo aiškinimu ir anksčiau, ir net žudynių išvakarėse jis pranešė Policijos departamentui, kad spalio 5 bus nužudytas teisėjas J. Furmanavičius, po to Vaišvydavoje seserys Stankūnaitės, dar vėliau A. Ūsas. Tačiau policijos generalinio komisaro aiškinimu, „paskelbti D. Kedį įtariamuoju ir pradėti jo ieškoti nebuvo lengva. O jei tai klaida?“
Teisėjos Mildos Remeikienės 2008 m. nutartis (nuo kurios faktiškai prasidėjo „pedofilijos istorija“ uždrausti L. Stankūnaitei matytis su dukrele irgi iš tos pačios aplaidumo, o greičiau kažkieno suinteresuotumo serijos. „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai buvo atliekami adresu... (L. Stankūnaitės tėvų adresas, tuo metu ji ten negyveno ir byloje minimą savaitgalį net nebuvo užėjusi)“. Teisėja puikiai žinojo, kad jokio tyrimo nebuvo, bet nutartis dėl motinos valdžios apribojimo vis tiek buvo priimta. O Kauno Panemunės policijos komisariato tyrėjai, išdavę pažymą apie neva įvykusį tyrimą, šių metų vasario 14 buvo išteisinti, nes teismas esą neįžvelgė ryšio tarp pareigūnų pažymos ir iš L. Stankūnaitės atimtos dukters. Tuomet kokiu pagrindu buvo atimta jos dukrelė, jei toji pažyma (vienintelis įrodymas!) buvo ne prie ko?
Pastarasis procesas, taip pat minėti prezidentės pamąstymai, deja, rodo, kad net ir dabar, susivienijus aukščiausiai šalies valdžiai, teismams, grupei žurnalistų, intelektualų, menininkų, kunigų, apmulkinus žymią visuomenės dalį, ne viena „Kalės istorija“ mūsų krašte dar galėtų užsimegzti ir vystytis iki pat tragiškų pasekmių.
Apie tai Laima Lavastė primena ir pabaigos žodyje: „Jūs nenorite skaityti šios knygos? Nesidomėjote šia istorija arba ji jums įgriso iki gyvo kaulo, arba jūsų visai neliečia? Klystate. Šią knygą privalote perskaityti. Nes turite būti visada pasiruošę. Tai, kas nutiko šios istorijos aukoms, gali nutikti bet kuriam iš mūsų“.