A. Lapinskas. Nesityčiokime iš lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių

Nežinia jau kelintą kartą Lietuvos Seimas bando ateiti į protą ir priimti patį paprasčiausią sprendimą, koks tik gali būti tragikomiškoje vardų ir pavardžių pavardžių byloje. Turiu omenyje Seime liepos 15 pradėtą nagrinėti Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo autorystės Vardų ir pavardžių įstatymą, kuris lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių ir turinčioms 100-procentinį pagrindą tokiai pačiai pavardei kaip ir savo vyro, pagaliau leistų ją užrašyti lygiai taip pat.

Kyla logiškas klausimas: kodėl iki šiol to negalima daryti? Pasirodo, kad to neleidžia Lietuvos teisės aktai, nurodantys, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus“.

Bet užsieniečio vyro pase lietuviškų įrašų tiesiog nėra, tik nelietuviški! Tokio atvejo galiojančiame nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nėra. Todėl lietuviško paso išdavėjai, remdamiesi lietuviškų rašmenų dogma, lotyniškas raides x, w, q perverčia į artimiausią pagal skambesį lietuvišką užrašymą: ks, v, ku, tačiau paliekant, pvz., dvigubas priebalses. Tokiu būdu, ištekėjusi už užsieniečio pavarde Scott, lietuvaitė turės tokią pačią pavardę, bet jei už Witty, tai jos pavardė bus pakeista visai į kito žmogaus Vitty pavardę.

Kam reikalinga ši raidžių ekvilibristika? Tų trijų lotyniškų raidžių neįsileidimo apologetai aiškina, kad tokiu būdu bus išsaugota lietuvių kalba ir kultūra „spartėjančios globalizacijos aplinkoje“, o tų raidžių įsileidimas būtų netgi „antikonstitucinis“, be to, „kitų kalbų grafinės formos skverbimasis į lietuvių kalbos rašybą griauna lietuvišką rašybos sistemą, kuri pagrįsta fonetiniu atitikimu ir savitomis gramatinėmis formomis… tai tikrai nepadeda ilgalaikiams nacionalinės kultūros išsaugojimo interesams“.

Taip išeitų, kad pavardės Appleberry, Cumberledge, Snellgrove ir tūkstančiai kitų (kasmet pora tūkstančių lietuvaičių išteka už užsieniečių), tačiau be Lietuvoje uždraustų raidžių negriauna lietuvių kalbos, kultūros ir konstitucijos, o Culwell, Quincy, Nix sugriaus kalbą ir ko gero valstybę. Betgi tų lietuvaičių su draudžiamomis pavardėmis Lietuvoje, greičiausiai, net nematysime, jos liks užsienyje ir ko gero net atsisakys Lietuvos pilietybės, jeigu negalės gauti tokios pačios pavardės kaip vyro. Kaip čia išeina, griaus valstybę per atstumą?

I. Šiaulienės ir G. Kirkilo įstatymo esmė: „Lietuvos Respublikos piliečio... pavardė... rašoma nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, jeigu pavardė šiais rašmenimis įrašyta dokumento šaltinyje“. Paprasta ir aišku. Tačiau įstatymo priešininkai nenurimsta, aiškindami, kad tokiu žingsniu valstybėje bus įteisinta asmenvardžių rašyba... lenkiškais rašmenimis. Leiskite paklausti – kuo čia dėti lenkiški rašmenys? Iš visų užsieniečių, „pasigrobusių“ lietuvaites nuotakas, tik 3 procentus sudaro Lenkijos piliečiai, jie tikrai nevaidina lemiamo vaidmens.

Apskritai iškelti į aukščiausią valstybės lygmenį ištekėjusių už užsieniečių lietuvaičių pavardžių rašybą, švelniai tariant, yra nesusipratimas. Juk žymiai paprasčiau būtų išspręsti šią problemą kaip Čekijoje ir Slovakijoje. Čia už užsieniečių ištekančioms čekėms ar slovakėms pavardę leidžiama rašyti be tradicinės čekiškos galūnės –ová, jeigu vyras nėra Čekijos ar Slovakijos pilietis. Tokiu būdu jeigu čekė ištekėtų už buvusio Prancūzijos prezidento Sarkozy, ji taptų ne Sarkozyová, bet tiesiog Sarkozy.
 
Lygiai taip pat užtektų Lietuvos Civilinės metrikacijos taisyklėse įrašyti, kad „registruojant LR piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, LR piliečio pavardę leidžiama perrašyti paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis“.

Dar viena paprasta išeitis. Galiojančio nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punktą papildyti ir santuokos su užsieniečiu elementu: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, – taip pat Lietuvos Respublikos piliečių, sudarančių santuoką su užsienio valstybės piliečiu – vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“.

Sunku prognozuoti, ar pastarieji siūlymai bus realizuoti, nes pasipriešinimas jiems yra nemažas. Beje, dar šių metų balandžio mėnesį, pasirodžius aptariamo įstatymo projektui, daugiau nei 80 mokslo ir kultūros atstovų kreipėsi į šalies valdžią, prašydami nepažeisti Konstitucijos ir piliečių interesų, t.y. neleisti vartoti draudžiamų raidžių.

Tačiau šia proga galima būtų priminti tam pačiam mūsų kultūros ir mokslo elitui, kad pati Lietuvos valdžia, sukarikatūrindama ištekėjusių už užsieniečių lietuvaičių pavardes, pažeidžia Konstitucijos 13: „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“ (kokia gali būti globa, jei savo piliečiui suteikiama užsienyje pajuoką kelianti pavardė) ir 21 straipsnius: „Žmogaus orumą gina įstatymas“ (koks gali būti orumas, jei tame pačiame užsienyje prisistačiusiam su savo išdarkyta pavarde žmogui, faktiškai suteikiamas neraštingo žmogaus titulas ir tokiu būdu galbūt sugriaunama jo viso gyvenimo karjera.