Panašų klausimą norisi užduoti ir Vladimirui Laučiui, kurio naujausias tekstas srūva panieka liberalizmui ir jo tariamiems ar tikriems šaukliams. Ir problema čia ne primityviame prasivardžiavime, bet ideologinėje demagogijoje, kuri užslopina realybės jausmą ir paverčia autorių dar vienu siaurakakčiu Seimo nariu, veikiančiu išskirtinai dvimatėje erdvėje. Tik šiuo atveju Landsbergis pakeičiamas leftistiniu liberalu. Panagrinėkime atidžiau kai kuriuos kertinius gerb. Laučiaus teiginius.
Pradėkime nuo autoriaus pamėgto ES ir SSRS sugretinimo. Čia Laučius apeliuoja į rusų disidentą Vladimirą Bukovskį, kuris ir nubrėžė šią primityvią paralelę. Koks jos pagrindas? Bukovskis išskiria šešis panašumus: aukščiausių politikų ir biurokratų demokratinės atsakomybės stoka, parlamentų simbolinis vaidmuo, politinė/ekonominė prievarta kaimyninių šalių atžvilgiu, nacionalinių skirtumų suniveliavimas ir visų pavertimas sąjungos piliečiais, sisteminė korupcija ir fizinis/intelektualinis Gulagas.
Bukovskio pasiūlytas SSRS politinės-karinės ir ES ekonominės prievartų sugretinimas yra toks paviršutiniškas, kad net skauda. Užtenka palyginti Baltijos šalių prisijungimą prie SSRS ir ES, kad suprastum šito tariamo panašumo absurdiškumą. Kas mus vertė stoti į ES? Mes patys nuo pat pirmos nepriklausomybės dienos prašyte prašėmės priimami kiekviena pasitaikiusia proga. Niekas mums iš Briuselio rankų nelaužė ir nenaudojo ekonominių svertų prieš mus. Kaip ir dabar nelaužo Ukrainai, Baltarusijai, Moldovai ar Gruzijai.
Kadangi visiems šiems SSRS-ES „panašumams“ aptarti neužteks vietos, pareikime prie kito Laučiaus teiginio – leftistinis liberalizmas išpažįsta „Jėga nieko neišspręsi“ principą. Jau nekalbant apie terminų apibrėžimų stoką, akis bado tas suabsoliutintas „nieko“, kurį naudodamas Laučius ir paverčia Vakarų politikus nuglostytais teletabiais. Kaip suprantu, autoriui atrodo, jog leftisto Obamos kariniai lėktuvai virš Irako ir Sirijos saldainius vaikams mėto. Kai Prancūzija kviečia Lietuvą prisijungti prie jų karinių misijų Afrikoje, kur Paryžius yra dislokavęs tūkstančius karių, tai ten irgi prancūzai tik distiliuotą vandenį islamistams dalina ir atsiprašinėja už kolonializmo žalą.
Toliau straipsnio autorius pašiepia liberalus (o gal, tiksliau, opoziciją?), kurie tariamai gina demokratiją Lenkijoje. Suprask, ten nėra ką ginti, nes Seimas ir prezidentas buvo išrinkti demokratiškai. Šis naivus argumentas, švelniai tariant, kelia šypseną, nes jis tiesiog ignoruoja tą faktą, kad valdžia gali piktnaudžiauti savo galiomis ir naudoti jas demokratinės sistemos silpninimui. Būtent taip elgėsi Viktoras Orbanas, sukišdamas savo partijos atstovus į įvairias valstybines ir visuomenines institucijas. Vladimiras Putinas irgi atėjo į valdžia demokratinių rinkimų keliu. Tai gal ir Rusija vis dar yra demokratijos etalonas?
Beje, su kai kuriais Laučiaus teiginiais bent iš dalies sutinku. Pavyzdžiui, Vakarų politikų nenoras pripažinti, kad islamas (kaip ir krikščionybė ar judaizmas) turi potencialą tiek gėriui, tiek ir blogiui, iš tiesų atrodo naiviai. Bet čia iš karto Laučius puola prezidentą Obamą, jog jis atseit bando atimti šaunamuosius ginklus iš taikių Amerikos piliečių, kurie nori gintis nuo islamistų.
Toks situacijos apibūdinimas nieko bendro su realybe neturi. Šiuo atveju tikrai tinka žodis „nieko“! Valdžia bando šiek tiek reguliuoti ginklų prekybą, nes dabar Amerikoje bet kas gali nueiti į ginklų mugę (gun show) ir be jokių patikrinimų ar identifikavimų nusipirkti moderniausius automatinius ginklus.
Kokios pasekmės? Tai geriausiai atspindi statistika, lyginanti terorizmo aukas ir tiesiog nušautus žmones Amerikoje. Remiantis šių metų spalio mėnesį CNN pateiktais duomenimis, nuo 2001 metų Amerikoje buvo 3380 terorizmo aukų ir 406 906 nušautų ir nusišovusių piliečių! Tai kokiame paranojos pasaulyje reikia gyventi, kad nematytum, ko siekia Obama. Ir tie siūlymai yra tokie nuosaikūs, kad net iš tolo nesilygina su daugelio Europos šalių įstatymais ginklų prekybos reguliavimo srityje.
Baigdamas noriu mintimis sugrįžti į straipsnio pradžią. Kai vienintelis Gediminas Kirkilas iš visos socialdemokratų partijos nubalsavo už prof. Landsbergio apdovanojimą, tai buvo žmogaus, sugebančio mąstyti ne tik dvimatėmis kategorijomis, balsas. Būtent to norisi ir palinkėti gerb. Laučiui bei visiems žurnalistams-analitikams (įskaitant save).
Nemeluokime sau ir savo skaitytojams, grūsdami jiems ideologinį šlamštą. Analizė reikalauja argumentų, o ne lengva ranka mėtomų diagnozių. Nebūkime patys ideologiniais teletabiais ir gal tada mažiau jų vaidensis mūsų sąmonėse.