A. Lašas. Pirma kėdės, paskui pinigai

Nesenai Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė prabilo apie bręstančius planus įteisinti trejų metų trukmės bakalauro studijas.

Norisi tikėti, jog tokie nedviprasmiški planai yra paremti išsamia poveikio studijų kokybei analize, o ne tik lėšų taupymo ir studijų “pagreitinimo” logika.

Belaukiant, kol ministerija paviešins tokį dokumentą, norisi atkreipti dėmesį į kai kuriuos šio klausimo niuansus.

Visų pirma pradėkime nuo studijų kokybės. Apie ją dabar labai madinga kalbėti, bet pats terminas dažnai lieka neapibrėžtas. Kad būtų visiems aiškiau, kokybę siūlau susieti su edukologijos specialistams gerai pažįstama Blumo mokymo tikslų taksonomija. Jos pažinimo dėmuo susideda iš keturių žinių lygmenų, kuriuos atspindi šie veiksmažodžiai: 1. atsiminti; 2. suprasti; 3. pritaikyti; 4. analizuoti, vertinti ir kurti. Tokiu atveju kuo aukštesniame lygmenyje (savo mokslo srityje) sugeba funkcionuoti vidutinis universiteto absolventas, tuo kokybiškesnės buvo jo studijos.

Turint tai omenyje, grįžkime prie sutrumpintų studijų klausimo. Niekam nekyla abejonių, jog trumpesnė programa reiškia intensyvesnes studijas: daugiau paskaitų, daugiau namų darbų ir mažiau laiko juos atlikti. Nors patiems gabiausiems ir darbščiausiems didesnis krūvis neigiamo poveikio neturės, bet apskritai vargu, ar jis padės lengviau atsiminti, suprasti ir išanalizuoti gautą informaciją. Greičiau atvirkščiai, nes, kaip rodo tyrimai, žinių įsisavinimui (jau nekalbant apie jų analizę ar naujų žinių generavimą) reikia laiko ir pastangų. Taigi daugiau pateiktos informacijos nereiškia daugiau įsisavintos informacijos.

A. Lašas

Nors patiems gabiausiems ir darbščiausiems didesnis krūvis neigiamo poveikio neturės, bet apskritai vargu, ar jis padės lengviau atsiminti, suprasti ir išanalizuoti gautą informaciją. Greičiau atvirkščiai.

Pavyzdžiui, mano universitete studentai dažnai turi dviejų valandų paskaitas su trumpa pertraukėle per vidurį. Nors toks dėstymo modelis yra gana patogus profesūrai, medžiagos įsisavinimui jis tikrai nepadeda. Žinant tą faktą, jog paskaitų metu suaugęs žmogus gali sutelkti savo dėmesį apie 15-20 min., o po to pradeda “atsijunginėti”, akivaizdu, kad toks intensyvumas studijų kokybei kenkia. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie skirtingas, bet vieną po kitos klausomas trumpesnes paskaitas.

Aišku, galima studijas sutrumpinti prailginant mokslo metus, bet ši lazda irgi turi du galus.

Paprastai vasarą dėstanti profesūra susikoncentruoja į mokslinius tyrimus. Jei šio “laisvesnio” laikotarpio nebeliks, nukentės jų mokslinis darbas. Be to nemaža dalis studentų per vasarą bando užsidirbti pragyvenimui studijų metu. Jei tą galimybę atimsime, kai kuriems gali iškilti rimtų finansinių sunkumų tęsiant studijas.

Yra ir kita medalio pusė – universitetų finansai. Pasigirsta balsų, jog Lietuvoje kai kurios studijų programos yra dirbtinai ištemptos tam, kad universitetai gautų papildomų pajamų. Paprastai šiame įtariamųjų sąraše atsiduria menai, humanitariniai ir socialiniai mokslai. 

Pasigirsta balsų, jog Lietuvoje kai kurios studijų programos yra dirbtinai ištemptos tam, kad universitetai gautų papildomų pajamų. Bent jau kalbant apie socialinius mokslus, tokias programas reiktų ne tiek trumpinti, kiek stiprinti.

Bent jau kalbant apie socialinius mokslus, tokias programas reiktų ne tiek trumpinti, kiek stiprinti. Atsižvelgiant į ateities ekonomikos poreikius ir aukščiau išvardintus studijų kokybės kriterijus, galbūt reiktų visiems socialinių mokslų studentams įvesti privalomus du ar tris statistinės analizės dalykus. Tokiu būdu studentai, baigę socialinius mokslus, išeitų su solidesniu įgūdžių bagažu ir būtų geidžiamesni ateities darbo rinkoje.

Apskritai reiktų daugiau diskutuoti ne apie studijų trumpinimą, o apie jų individualizavimą. Jei atidžiau panagrinėsime progresyviausius studijų modelius, derinančius paskaitas internetu ir žinių taikymą klasėje ar laboratorijoje, pamatysime, jog jų trukmė priklauso nuo studento sugebėjimo įsisavinti duotą medžiagą. Nors praktikoje tai nelengva įgyvendinti, būtent toks individualizuotas modelis turbūt efektyviausiai pasitarnautų siekiant Blumo mokymo tikslų.

Taigi, jei mūsų pagrindinis rūpestis yra studijų kokybė ir jos kėlimas, tada studijų trumpinimo klausimas visų pirma turėtų būti visapusiškai įvertintas pagal šį kriterijų. O tada galima svarstyti apie kitus aspektus, įskaitant sutaupytas valstybės ir studento biudžeto lėšas. Kiek pakoreguojant vieną žinomą “klasiką”, pradžioje įvertinkime kėdes, o paskui kalbėkime apie pinigus.