A. Lašas. Vietiniai barbarai krikščionių kailyje

Paskutiniu metu lietuviško konservatizmo šauklius kamuoja paranoiškos nuotaikos. Jiems Europoje vaidenasi „postmodernizmo durnynas“, kuriame vietiniai gyventojai per prievartą verčiami mylėti Končitą ir tuntas Šiaurės Afrikos barbarų. Tokia apsiputojusi diskusija generuoja daug karščio, bet labai mažai šviesos.

Prieš paliesdami migracijos temą, stabtelkime prie vis dažniau girdimų kaltinimų multikultūrizmui, kuris atseit nuodija Europos tradicines kultūrines šaknis. Kritikai vienu balsu siūlo krikščionybę kaip tinkamiausią priešnuodį Europoje išplitusioms humanistinėms–multikultūrinėms erezijoms.

Besiklausant tokių siūlymų, susidaro įspūdis, jog patys siūlytojai nelabai suvokia arba nenori suvokti jų saugumų tradicijų esmės. Nors pats nesu tikintis, tačiau savo laiku teko paragauti teologijos mokslų. Krikščionybė ne tik toleruoja, bet ir skatina multikultūrizmą, nes joje tautybė yra antraeilės svarbos sąvoka. Visi tikintys yra žydai (išrinktieji) širdyje, broliai ir sesės Dieve arba kitaip tariant Dievo tauta! „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ – rašo apaštalas Paulius laiške kolosiečiams. Šventas naivume! Kam reikia humanistinių priešų, kai užantyje tokie multikultūriniai draugai?

Migracijos aktualijos čia irgi ne išimtis. Manau,niekas nepaprieštaraus, jog dauguma migrantų bėga į Europą vejami karo ar skurdo. O ką jiems siūlo tariami krikščioniškų vertybių sergėtojai Lietuvoje? Ar jūs girdite jų lūpose Kalno pamokslo žodžius: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“?

Nenoras suteikti prieglobstį benamiui, padėti pagalbos prašančiam yra krikščionybės antitezė. Ne be reikalo dauguma nelegalius migrantus remiančių ir priglaudžiančių organizacijų yra būtent religinės, kurios bando gyventi pagal savo tikėjimo nuostatas. Geriausias to pavyzdys – evangelikai liuteronai, priglaudę Lietuvoje 37 karo pabėgėlius iš Sirijos. Tai gal vietoje pirštų baksnojimo į humanizmą kaip atpirkimo ožį nuo visų Europos negalių, tiems krikščionybės sargams vertėtų geriau susipažinti su jų taip mylima knyga?

Kadangi konservatyvaus mentaliteto vingiuose humanizmas eina koja kojon su Europos Sąjunga, pastaroji irgi sulaukia vis daugiau pagiežos Lietuvoje. Iš vienos pusės, piktinamės, kad ES, nustatydama mums migrantų kvotas, užgniaužia politiką ir paverčia ją negyvu biurokratišku mechanizmu. Iš kitos pusės, kai politika užima esminę rolę, kaip pavyzdžiui saugumo ir užsienio politikos srityje, tada keikiame ES už nesugebėjimą priimti rimtesnių sprendimų.

Tai gal laikas suvokti, jog kiekvienas institucinės sąrangos pasirinkimas ateina su savo pliusais ir minusais? Neįmanoma tuo pačiu metu tikėtis stipresnės ES bendros politikos ir didesnės kiekvienos ES narės įtakos ją priimant. Tai tas pats, kas eiti maudytis ir tuo pačiu metu stengtis nesušlapti.

Turint omenyje šiuos ES politikos aspektus, kyla klausimas, ką konkrečiai siūlo Lietuva sprendžiant nelegalios migracijos problemas? Kol kas girdisi tik du atsakymai į šiuos klausimus: kapų tyla arba visų migrantų išmetimas už ES sienų. Pastarasis variantas ne tik prieštarauja Europos Sąjungos teisei (jau nekalbant apie moralę), bet ir neatitinka mūsų ir kitų Rytų ir Centrinės Europos tautų istorinės patirties. Po Antrojo pasaulinio karo šimtai tūkstančių lietuvių pasitraukė į Vakarus ir ten buvo priimti.

Tinkama alternatyva visų išmetimui nėra visų norinčių priėmimas, tačiau karo pabėgėliai yra verti laikino prieglobsčio ir pagalbos. Galbūt mes nesame pasiruošę jų integruoti nuolatiniam gyvenimui, bet nesuteikti laikino prieglobsčio, tai yra tikrasis barbarizmas.