A. Milašius. 7 priemonės sugrąžinti emigrantus

Draugiškai paminėjus Valstybės dieną, su ašaromis ant akių bendrai sugiedojus himną, dar vieną ašarą išspausti gali paskelbta statistika. Statistikos departamento duomenimis, šių metų sausio–birželio mėnesiais savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo beveik 23 tūkst. gyventojų.

Tai – 6,5 proc. daugiau negu tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Maždaug tiek žmonių gyvena Varėnos rajono savivaldybėje. Realiai tokia teritorija galėjo likti tyrlaukiu, kuriame stovi tik medžiotojų bokšteliai ir ganosi šernai.

Emigracijos nestabdo nei prezidentės Dalios Grybauskaitės, nei įvairių ministrų ir tarnybų vadovų kvietimai sugrįžti namo, nei darbdavių siūlymai mokėti didesnį už minimalų atlyginimą.
Tačiau yra keli sprendimai, kurie padėtų bent sulaikyti iš valstybės beišsivaikščiojančius piliečius ir juos paskatintų likti namie, o išvažiavusius vakarais galvoti apie sugrįžimą.

1. Kalėjimai. Pradžiai greitai ir efektyviai pasodinti keliolika kyšininkų ir biudžeto vagių. Nereikia Kinijos varianto, kur korupcijos mėgėjai tiesiog tampa organų donorais. Pakanka klasikinio realios bausmės neišvengiamumo fakto.

Korupcija suvalgo 11 proc. Lietuvos BVP, o jei šis skaičius jums nieko nesako, piniginė išraiška štai tokia – daugiau nei 4 milijardai eurų. Tai yra milžiniški pinigai, net jei šis matavimas labiau pagrįstas ekspertinėmis įžvalgomis.

Visi tai žino ir prisimena, kai koja užkliūva už jau suskilusios prieš kelis mėnesius paklotos šaligatvio plytelės ir riebiai ištaria kiekvieną kartą kai sukaukši dantimis automobiliui įlėkus į asfalto duobę, atsiradusią dėl paploninto asfalto. Atsiprašau, tiesti plonesnę nei numato praktika ir mokslinės rekomendacijos, asfalto dangą valdžia leido oficialiai. Yra ir tai patvirtinantys raštai. Tik niekas nežino, kas juos pasirašė ir kodėl. Konkrečių žmonių, padariusių žalą valstybei ir tautai, nesvarbu ar tai aukštas valdininkas, ar tik įtakingas tylus klerkas, įvardinimas privalomas.

Kiekvieną kartą, kai tau į veidą faktu, kad čia pavogta ir kaltų nėra, apima beviltiškumo ir nusivylimo valstybe jausmas. Tuo pačiu norisi ieškoti pigesnių bilietų į šalį, kur migrantai dar priimami.

Arūnas Milašius

Kalbant kiek abstrakčiau, kiekvieną kartą, kai tau į veidą faktu, kad čia pavogta ir kaltų nėra, apima beviltiškumo ir nusivylimo valstybe jausmas. Tuo pačiu norisi ieškoti pigesnių bilietų į šalį, kur migrantai dar priimami.

2. Algos. Vienu mostu riebiai – bent porą šimtų eurų iš karto – padidinti minimalų atlyginimą. Tai, kad jį kelti būtina pripažino netgi SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Kiek anksčiau bankininkas laikėsi nuomonės, kad minimalų atlyginimą, kuris dabar siekia 380 eurų, didinti nėra reikalo. Jam pritarė ir daugiau ekspertų. Tiesa, iš jų nė vienas nepatikslino, ar iš tokios sumos pats kada nors mėgino pragyventi ir išlaikyti šeimą.

Jau girdžiu balsus, jog tai iš karto nušluos tuntą mažų ir didelių įmonių, kurios negali mokėti daugiau. Nieko baisaus. Įmonės, kurios praktiškai balansuoja ant bankroto ribos, ar praktiškai jau yra bankrutavusios tik kažkaip tęsia veiklą, pavojingos aplinkiniams. Jos bet kada gali uždaryti duris su skolų našta palikdamos krūvą kitų įmonių ir galbūt net jas priversdamos bankrutuoti.

Žmonės, kurie uždirba tik minimalų atlyginimą, yra potencialūs emigrantai, nes mano, kad nerado vietos gyvenime. Jei jie ir jų vadovai tik deklaruoja, kad tiek uždirba, o kur kas didesnius pinigus pasiima kitais teisėtais arba neteisėtais būdais ir taip iškreipia rinką, tuo pačiu žlugdo valstybę ir apvagia tuos pačius pensininkus. Porą šimtų eurų per mėnesį realiai padidėjęs darbo užmokestis masinės migracijos nesustabdys, tačiau išjudins vartojimą ir keletą tūkstančių žmonių sulaikys nuo laimės ieškojimo svetur, o dar keliolikai tūkstančių leis susikurti sau darbo vietą, nes mokių vartotojų padidės.

3. Valdžia. Pagaliau atlikti valstybės valdymo reformą. Seniai ir nuobodžiai kalbama apie tai, kad reikia reformuoti valstybės valdymo struktūrą. Artėjant rinkimams tokios kalbos tradiciškai pradeda skambėti dar dažniau ir jau nebemaloniai rėžia ausį. Žmonės išvažiuoja, valdininkų daugėja. Valdininkų daugėja, o žmonės išvažiuoja, nes net eilinius reikalus tvarkyti tampa vis brangiau ir sudėtingiau. Kiekvieno pakeliui iki tikslo – kokio nors leidimo, ar eilinės pažymos – laukia gausybė savo dalies ar dėmesio besitikinčių klerkų. Ne visiems užtenka kantrybės ir noro nuolat eiti vis sunkėjančius biurokratinių labirintų kelius.

Pagaliau reikia pritaikyti valdymo struktūrą ir prie realiai gyvenančių ir mokesčius mokančių piliečių skaičiaus. Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad tai įmanoma. Kadaise Kanadai tai pavyko padaryti. Palengvėjo, tarsi išpjovus piktybinį auglį. Lietuvoje taip pat galima nustatyti, tarkime, kvotą, kiek tūkstančiui gyventojų turi būti valstybės tarnautojų ir valstybės įmonių darbuotojų. Išvažiavo 50 tūkst. žmonių, 500 valdininkų išėjo šuniui šėko pjauti. Automatiškai, be jokių Seimo komiteto pakomitečio ir partijos skyriaus pritarimo.

4. Monopolijos. Jų naikinimas ir pažabojimas šiuolaikiniame pasaulyje viena iš svarbiausių valstybių užduočių. Lietuva maža ir nykstanti šalis, kurioje, žiūrinti punktą Nr. 1, labai lengva daryti įtaką ir gretai užimti visą rinką. Arba neįsileisti konkurento. Arba, jei esi valstybinė įmonė, įkurti naują departamentą, sugalvoti jam funkciją ir ją apmokestinti. Mokėti žmonės ir įmonės turės, nes kitos alternatyvos tiesiog nebus. Teisėtai, pagal įstatymą. Po to galima girtis savo efektyvumu ir didinti direktoriaus bei jo pirmojo pavaduotojo atlyginimą.

Kovai su šiais reiškiniais turime keletą kontroliuojančių institucijų, kurios teisybės dėlei, retkarčiais pasiekia įdomių rezultatų. Pavyzdžiui, po teismų maratono pavyko įrodyti, kad vilniečiai už šilumą galėjo permokėti apie 100 mln eurų. Tačiau nuo protestuojančių šūksnių nedužo savivaldybės ir „Vilniaus energijos“ biurų langai, nors kai kas įlindo praktiškai į kiekvieno vilniečio kišenę. Aiškiai (pavardėmis ir šiandieninėmis pareigomis, jei tokios yra) nebuvo įvardinta, kas pasirašė sutartis, leidusias taip manipuliuoti kainomis. Juk tai organizavusiems veikėjams atrodė, kad viskas teisėta. Kaip ir teisėta buvusiems Registrų centro vadovams įdarbinti tiek savo ir pavaldinių giminaičių, kad kas šeštas darbuotojas valstybinėje įstaigoje tapo giminaičiu. Kaip teisėta ir nusispjovus ant tokių veikėjų pirkti bilietą į vieną pusę į Londoną.

Versle monopolijos tiesiog palaiko kaip galima aukštesnes kainas ir išstumia konkurentus. Tuo pačiu nėra reikalo mokėti padoresnių algų – kai jų nemoka ir kolegos, žmonės vis tiek ateis nešioti maišų sandėlyje, stovėti prie konvejerio ar prie sėdėti kasose. Dingti nėra kur. Nebent išskristi svetur. Samdomi direktoriai žino, kad menkstant pirkėjų kiekiui kitaip pelno maržų neišlaikysi ir akcininkų nepatenkinsi. Tuo pačiu parazituojama ant apsiginti negalinčios visuomenės kupros. Čia vėlgi valstybės daržas priversti šiuos monstrus laikytis žaidimo taisyklių.

Joks pilietis ar visuomeninė organizacija neprivers kelių dominuojančių prekybos ar degalinių tinklų ir daugybės kitų ne taip matomų prekybininkų bei paslaugų tiekėjų apkarpyti savo apetitų. Tiesa, šios struktūros sugeba efektyviai gintis (tas pats punktas Nr. 1). Kai kurie, kaip AA urėdijų vadovai, net sugeba save apipinti įvairiais įstatymais, kad tik niekas nepajudintų. Tačiau, laimei, pasirodo, kad juos dar galima įveikti. Kol kas.

5. Aiškumas. Nežinomybė viena baisiausių žmogaus psichologinių būsenų, tačiau laikyti tautą nežinomybėje ypatingai mėgsta mūsų politikai. Kas gali pasakyti, kur link pasisuks mokesčių reforma? Kada ir kaip pagaliau įvyks švietimo reforma? Kada prasidės ir ar prasidės žadėtoji ekonominė krizė ir kaip ji, pagal iš mokesčių mokėtojų išlaikomų analitikų prognozes ji vyks? Atsakymai į daugumą šių klausimų liečia kiekvieną šeimą. Paprasti piliečiai, kitaip nei Seimo nariai, žinantys, kiek tęsis jų gerai apmokama kadencija, priversti skaičiuoti savo pinigus ir dėliotis ateitį. Ką planuoti dėstytojui, kurio universitetas galbūt galimai bus jungiamas, o galbūt ir ne? Ką planuoti smulkiam verslininkui, kuris rudenį pradės savo klientams siųsti pasiūlymus kitiems metams. Kokią kainą siūlyti ir kokius mokesčius įskaičiuoti? Natūralus tokio smulkaus verslininko, kuris sau užsidirba tik atlyginimą, klausimas, ar verta sukti galvą, o gal geriau ramia galva darbuotis Islandijos ar Didžiosios Britanijos statybose, kur keistų klausimų mažiau.

Po teismų maratono pavyko įrodyti, kad vilniečiai už šilumą galėjo permokėti apie 100 mln. eurų. Tačiau nuo protestuojančių šūksnių nedužo savivaldybės ir „Vilniaus energijos“ biurų langai, nors kai kas įlindo praktiškai į kiekvieno vilniečio kišenę.

Arūnas Milašius

6. Saldūs pasiūlymai. Nereikia agituoti grįžti emigrantų. Kas norės, ar ką užpjaus sentimentai, tas grįš nežiūrėdamas į jokias aplinkybes. Geriau jiems tiesiog pasiūlyti realias galimybes grįžti. Motyvai važiuoti atgal du.

Pirmasis – aplinka ir infrastruktūra, kurioje gyvename. Liežuvis paskaudo nuo kartojimo, kokia Lietuva graži ir žalia šalis, tačiau kaip toje gražioje ir ekologiškoje šalyje rasti darželį vaikui sugrįžti kviečiančios institucijos pamiršta paminėti. Buvo iškelta įdomi idėja paremti žmones, kurie kuriasi kaimo vietovėse – Vyriausybės priemonių plano projekte numatoma visiems vaikams mokėti vadinamuosius „vaiko pinigus“ bei suteikti paramą jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą ne didmiesčiuose.

Galbūt neverta skirti pinigų masiniam įsikūrimui Zarasų pakraštyje, tačiau pamėginti atgaivinti kaimus ir miestelius prie automagistralių Vilnius – Kaunas ir Kaunas – Klaipėda kodėl gi. Sukurti lietuviškąjį „vienaukštės Amerikos“ analogą. Pasiekti darbą didmiestyje traukiniu ar automobiliu nesudėtinga, kelionės kaina įkandama. Gyvenimo kokybė, jei artimiausiame miestelyje bus tvarkinga mokykla ir vaikų darželis bei šeimos gydytojas, dažnai geresnė nei sostinėje. Tuo pačiu atgaivinsime ir provinciją. Galbūt ne visoje šalyje, bet bent jau bus pradžia.

Antrasis motyvas važiuoti atgal jau aptartas punkte Nr. 2. Tai tiesiog padorūs atlyginimai, kuriuos pasiekti, be minimalios algos didinimo galima pritraukiant užsienio investicijas. Geriausiai gamyklas, kurioms nereikia biurų miestų centruose, o iš šalies jos nepabėga vos tik kur nors atsiranda pigesnės kvalifikuotos darbo jėgos kraštas.

7. Institucijos. Uždaryti visas emigrantus namo viliojančias institucijas ir VšĮ. Kol kas jų veiklos rezultatų nematome ir ateityje nepamatysime. Jų išlaikymui ir įvairioms vykdomoms programoms išleidžiamus pinigus skyrę pensininkams (kiekvienas papildomai gaus po keliolika centų per mėnesį) visuomenei atnešime daugiau naudos.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.