Mane Rusijos tema domina specifiniu požiūriu. Šis tekstas yra didesnio lyginamojo tyrimo, apimančio Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos atminties kultūrą, dalis.1 Glaustai tariant, šiuo projektu siekiama atskleisti atskirų šalių specifiką, kaip susiklostė jų atminties kultūra, kuo remiasi istorijos politika. Šiame straipsnyje apsiribosiu keliomis teorinėmis prielaidomis, apibrėžiančiomis pagrindinius klausimus, į kuriuos bus ieškoma atsakymo:
Lyginamieji atminties kultūros tyrimai pasaulyje lig šiol beveik nevykdomi, nes laikomasi nuostatos, esą toks dalykas kaip šalies atminties kultūra apskritai neegzistuoja, kalbama apie paralelinius, dažnai didžiuosius naratyvus.1 Taigi, straipsnyje empiriškai bus tiriama, ar tokia teorinė nuostata yra pagrįsta.
Rusijos medžiagos pagrindu bandysiu patikrinti teiginį, paremtą Lietuvos atminties kultūros tyrimais, kad vyksta nuolatinė atminties kultūros sandų transformacija, ir tai būtina sąlyga jai egzistuoti.2
Aptarsiu kultūrų interakcijos poveikį Rusijos atminties kultūrai arba atminties kultūrų internacionalizacijai.
Ieškosiu analogijų su Rusijos atminties kultūra ir istorijos politika, o kartu aptarsiu jų išskirtinumą kitų regiono šalių atžvilgiu.
Stefanas Troebstas, analizuodamas postkomunistinių valstybių atminties kultūras ir jų santykį su komunizmu, Rusiją ir Baltarusiją priskyrė prie tų šalių, kurios yra mažiausiai nutolusios nuo komunistinės tradicijos.3 Tai verčia labiau atsižvelgti į galimas dabartinės Rusijos atminties kultūros sąsajas su sovietine (komunistine) tradicija.
Sovietų Sąjungos atminties kultūra paskutiniaisiais imperijos egzistavimo dešimtmečiais rėmėsi didžiosios Spalio revoliucijos, pergalės Didžiajame Tėvynės kare ir pažangos mitais. Patyrinėkime, kokią vietą jie užima šiandieninės Rusijos atminties kultūroje.
Sovietiniai mitai šiuolaikinėje Rusijoje
Atminties kultūra, būdama glaudžiai susijusi su politika, yra jautri visuomenės pokyčiams, ypač socialinės sąrangos pasikeitimams.4 Rusijoje pokyčiai prasidėjo, dar egzistuojant Sovietų Sąjungai, perestroikos laikotarpiu.
Pirmąja tų permainų auka tapo pažangos mitas, kai paaiškėjo, kaip smarkiai sovietinė ekonomika atsilikusi nuo vakarietiškos. Agonijos apimtoje Sovietų Sąjungoje ir besireformuojančioje Rusijoje niekas net nebandė prisiminti ideologemų apie sovietinės sistemos pranašumus prieš kapitalistinę. Šio mito vitrina – Выставка достижений народного хозяйства (VDNCH) – 1992 m. buvo pervadinta į Visos Rusijos parodų centrą. Nors 2014 m. grąžintas senasis pavadinimas,5 esmės tai nepakeitė. Mitas virto istorija, o buvęs VDNCH kompleksas – muziejumi po atviru dangumi. Dabar čia vietoj Sovietų Sąjungos pasiekimų galima pasigrožėti rusiškojo kapitalizmo iliustracija. Pažangos mito žlugimą paspartino ir sąmoningi veiksmai, bandant jį dekonstruoti. XX a. 10-ajame dešimtmetyje pasirodė ne vienas tekstas, kuriame kosmoso Kolumbas Jurijus Gagarinas vaizduojamas kaip girtuoklis ir mergišius, prie kosminės tematikos nuvainikavimo daug prisidėjo ir humoristinis Viktoro Pelevino romanas „Omon Ra“, paskelbtas Maskvoje 1993 m.6 Nors šiandieninė Rusija garbina sovietmečio pasiekimus, tačiau pats pažangos mitas nebevaidina didesnio vaidmens.
Komplikuotesnis požiūris į kitus du mitus, kurių dekonstrukcija prasidėjo antrajame perestroikos etape, po 1989 m.7
Spalio revoliucijos mitas integravo tiek Lenino, tiek Stalino kultus, tad rusų santykis su šiuo mitu ypač sudėtingas. Visuomenė dar nebuvo pamiršusi Nikitos Chruščiovo antistalinistinės iniciatyvos. Perestroikos pradžioje oficiozas Pravda paskelbė dviejų partijos istorikų raginimą iš naujo pasmerkti Stalino kultą. Michailas Gorbačiovas 1987 m. sausio plenume aštriai kritikavo stalinizmą. Tų pat metų pabaigoje buvo atnaujintas stalinizmo aukų reabilitacijos procesas. Pirmąjį (1988 m.) reabilitavo Nikolajų Buchariną.8 Vėliau išteisino Zinovjevą, Kamenevą ir Piatakovą. Stalinizmo priešininkų pozicijas sustiprino Anatolijaus Rybakovo romanas „Arbato vaikai“.9
Stalino kulto kritikai nesusidūrė su rimtesnėmis problemomis, bet nukelti nuo pjedestalo Leniną buvo kur kas sudėtingiau. Gorbačiovas pradėjo perestroiką, ragindamas grįžti prie lenininių tradicijų, siekiant įteisinti diskusijas partijos viduje.10 Reformų pavyzdžiu tapo Lenino vykdyta naujoji ekonominė politika (Nep). Nors perestroikos laikais cenzūra pastebimai susilpnėjo, vis dėlto istorikai, net ir tokie garsūs kaip Rojus Medvedevas, tebebuvo cenzūruojami. Tačiau kritiškų balsų daugėjo. Vienas pirmųjų leninizmo kritikų, ekonomikos apžvalgininkas Vasilijus Seliuninas 1988 m. viename iš savo tekstų, nors gyrė Leniną už Nepą, tačiau aštriai kritikavo jo politiką valstietijos atžvilgiu, kaltino, kad jis kartu su Trockiu ir Dzeržinskiu sukūrė konclagerių sistemą.11 Vis dėlto šiuo klausimu, skirtingai negu Stalino atžvilgiu, nebuvo konsensuso nei tarp visuomenės sluoksnių, nei tarp partinio elito. Net liberalių pažiūrų istorikas Dmitrijus Volkogonovas 1990 m. ragino ginti gerą Lenino vardą, esą sunkios ir drastiškos sovietinės reformos buvusios gana sėkmingos. Gynėjų gretose liko ir pats Gorbačiovas, 1990 m. aukštai įvertinęs Leniną savo kalboje, skirtoje 120-osioms jo gimimo metinėms. Tačiau jau tada išryškėjo tvirta antilenininė Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo pozicija.12 Taigi, sovietmečiu Lenino klausimas liko neišspręstas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, sprendimo būdų teko ieškoti jau Nepriklausomai Rusijai.
Naują postūmį atsisakyti Spalio revoliucijos mito davė nepavykęs 1991 m. rugpjūčio pučas. Didžioji Rusijos visuomenės dalis, nepalaikiusi pučistų, jų bandymus perimti valdžią suprato kaip užmojus grįžti į tokią Sovietų Sąjungą, kokia ji buvo iki perestroikos. Pučui pralaimėjus, pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas netgi siekė juridiškai uždrausti Sovietų Sąjungos komunistų partiją.13 Teismo procesas baigėsi prezidento pralaimėjimu. Nors galutiniame verdikte ir buvo pripažinta, kad SSKP neteisėtai valdė valstybės turtą, tačiau pati partija neįvardyta nusikalstama organizacija. Nepripažinta, kad sovietinis režimas buvo kriminalinis, stalinizmo nusikaltimai liko neįvertinti. Taigi, galima sutikti su Nikolajaus Koposovo teiginiu, kad antrasis Niurnbergo procesas Rusijoje pralaimėjo.14
Nepaisant nesėkmingo bandymo uždrausti Sovietų Sąjungos Komunistų partiją, valdančiojo elito retorika buvo antikomunistinė. Oficialiajame naratyve, kuris susiklostė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, Spalio revoliucija buvo laikoma tragedija, kurios pasekmes galutinai įveikti turės šiuolaikinė Rusija.15 Kita vertus, pradėtos radikalios ekonominės reformos suskaldė politinį elitą. Prezidento valdžią ėmė stipriai riboti opozicija, kurios stipriausia politine jėga tapo naujai susikūrusi Rusijos komunistų partija. Antileniniškoji linija buvo nuslopinta. Su politine opozicija Jelcinas turėjo skaitytis net po to, kai jėga išvaikė parlamentą. Galėjo žengti tik tarpinius žingsnius. Dekonstruodamas Spalio revoliucijos mitą,16 prezidentas 1994 m. pakeitė šios valstybinės šventės pavadinimą, – nuo to laiko ji tapo susitaikymo ir harmonijos diena.17 Tačiau iškeldinti Lenino iš mauzoliejaus Jelcinui nepavyko, nors tokių planų būta.18 Atrodytų, iš Rusijos valstybės švenčių kalendoriaus lapkričio 7-oji galutinai dingo 2004 m., kai prezidentas Vladimiras Putinas lapkričio 4-ąją paskelbė rusų tautos vienybės diena.19 Tačiau jau 2005 m. valstybės Dūma vėl įtraukė lapkričio 7-ąją į minėtinų dienų kalendorių, tiesa, ne kaip Didžiosios, o kaip „1917 metų Spalio revoliucijos dieną.“20
Minėtas Putino sprendimas tapo įmanomas tik todėl, kad Kremliaus administracijai pavyko marginalizuoti komunistų politinę įtaką, daromą visuomenei. Tačiau naujai susikūrusi Rusijos komunistų partija, nors ir tapusi prezidento partijos marionete, ėmėsi aktyvaus vaidmens, perinterpretuodama Spalio revoliucijos įvykius, ir šitų jos pastangų tikrai nederėtų nuvertinti. Būtent ji pateikė naują ir nemažai Rusijos visuomenės daliai priimtiną šio komunistinės praeities simbolio vaizdinį. Klasių kovos paradigma buvo pakeista nacionalistine – Spalio revoliucija tapo susidūrimo tarp Rusijos ir Vakarų civilizacijų simboliu. Be to, pati revoliucija, esą neleidusi, kad Rusiją užvaldytų Vakarai, buvo laikoma rusų tautinės dvasios su visais svarbiausiais bruožais įsikūnijimu.21 Tai atvėrė galimybę naujai vertinti šį įvykį. Sovietinis mitas išliko svarbus elementas, stiprinant kitą šiandieninės Rusijos mitą – imperines galias.
Vietoj Spalio revoliucijos pasirinkta nauja valstybinės šventės data turėjo priminti 1612 m. įvykius, kai Požarskio ir Minino vadovaujami rusai išvijo iš Maskvos lenkų ir lietuvių kariuomenę. Tačiau pasirinktoji diena – lapkričio 4-oji – su tais istoriniais įvykiais neturėjo nieko bendra. Rusų istorikas Vladislavas Nazarovas nustatė, kad tądien nieko istoriškai svarbaus neįvyko. Jo manymu, data paimta iš religinės literatūros, kurioje tą dieną minimas Kazanės Dievo Motinos ikonos apsireiškimas, pagal bažnytinę tradiciją siejamas su Maskvos išvadavimu.22 Nors naujos šventės įvedimas buvo laikomas atsisveikinimu su Spalio revoliucijos mitu, dabar Rusijoje šis mitas vertinamas toli gražu nevienareikšmiškai. Atrodo, Putinas, į valstybės švenčių kalendorių įvesdamas naują datą, labiau galvojo apie atsiribojimą nuo komunizmo negu apie naujos šventės turinį. Kiek vėliau, 2008 m., būtent dėl šios šventės į politinį Rusijos žodyną buvo įvestas naujas terminas „rusų pasaulis“ (russkij mir), kurį greitai okupavo ultranacionalistinių pažiūrų organizacijos. Kremliaus bandymai kaip nors keisti ultranacionalistinio jaunimo organizuojamus rusų maršus, pasitelkiant 2009 m. įkurtą organizaciją „Naši“, didesnių laimėjimų neatnešė.23
Lenino mauzoliejaus lankymas Maskvoje, galima sakyti, jau yra tik turistinė atrakcija, tačiau su Leninu susijusi atributika lydi kiekviename žingsnyje. Tą liudija ir tokia kurioziška situacija. 2009 m. Rusijos geležinkelių prezidentas oficialiai paskelbė, kad Leningrado geležinkelio stočiai Maskvoje grąžinamas senasis Nikolajaus pavadinimas. Po valandos pareiškimas atšauktas, esą tai buvusi techninė klaida...24
Kas 2009 m. buvo laikoma technine klaida, vėliau tapo vadovėline tiesa. 2013 m. vasario mėnesį Putinas pakartojo savo seną idėją, kad Rusijos mokykloms būtinas vieningas istorijos vadovėlis. Buvo suburta istorikų grupė, turėjusi parengti tokios mokymo priemonės koncepciją. Po diskusijų sutarta, kad koncepcijos pagrindu bus galima rengti daug vadovėlių.25 Būtent ten ir buvo pakartota Rusijos geležinkelių prezidento „techninė klaida“. Koncepcijos autoriai, siekdami išvengti aiškių vertinimų, pasiūlė neišskirti nei Spalio, nei Vasario revoliucijos ir įvardijo aptakiai: „Didžioji Rusijos revoliucija, apimanti 1917–1921 metų laikotarpį.“26
Pergalės mito dekonstrukcija ir jo atgimimas
Kiek kitoks likimas ištiko trečiąjį pamatinį Sovietų Sąjungos mitą, susvyravusį paskutiniais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais. Baltijos respublikų reikalavimai paskelbti ir pasmerkti slaptuosius 1939 m. sutarties tarp Hitlerio ir Stalino protokolus baigėsi pergale, nors aukščiausia partinė Sovietų Sąjungos vadovybė to daryti nenorėjo,27 suvokdama, kad tada iškart iškils vakarinių Sovietų Sąjungos sienų teisėtumo klausimas. Gana greitai po to, kai SSRS liaudies deputatai pasmerkė šios sutarties slaptuosius protokolus, Baltijos šalys paskelbė savo Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Slaptųjų sutarties protokolų pasmerkimas turėjo poveikį ir pačiam pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitui – pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos pačioje Sovietų Sąjungoje viešai pripažinta, kad Raudonoji armija ne vien išvadavo kitas šalis, bet ir pati buvo agresorė. Šis dar vienos „baltos dėmės“ atskleidimas pirmaisiais Nepriklausomos Rusijos egzistavimo metais buvo vertinamas gana pozityviai. Vieno iš anuomet didžiausių dienraščių apžvalgininkas Aleksandras Cipko pabrėžė, kad istorinis teisingumas reikalavo nesipriešinti Baltijos šalių Nepriklausomybės paskelbimui.28
Tačiau dar didesnius sukrėtimus Pergalės mitas patyrė 1992 m., paskelbus Viktoro Suvorovo knygą „Ledlaužis“. Rusijos visuomenę labiausiai šokiravo Suvorovo teiginys, kad hitlerinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. įsiveržė į Sovietų Sąjungą, siekdama suduoti netikėtą smūgį Raudonajai armijai, planavusiai užpulti Vokietiją.29 Atskleidžiant kitokią karo pusę, negu buvo įprasta, bandyta demitologizuoti tokius sovietinius herojus kaip Zoja Kosmodemjanskaja ar Aleksandras Matrosovas.30 Lygia greta su aršiais ginčais dėl Suvorovo teiginių pasirodė gausybė tekstų, atskleidžiančių sovietinės vadovybės klaidas, Didžiojo Tėvynės karo metais kainavusias begalę gyvybių. Įvairiose publikacijose akcentuojamas nekaltų aukų argumentas veiksmingiausiai sudrebino Pergalės mito pamatus. Atsirado visiškai naujas diskursas apie valdžios ir visuomenės santykį. Sovietų Sąjunga laikėsi, o ir šiandieninė Rusija laikosi požiūrio, kad valdžia ir valstybė yra svarbiau negu visuomenė ar pavieniai individai, o per diskusijas apie Didįjį Tėvynės karą buvo smerkiama tiek sovietinė valdžia, tiek valstybė už visuomenės ir individų patirtas kančias.31
Atminties kultūrai šios diskusijos buvo svarbios jau vien todėl, kad paskatino pataisyti memorialinius Rusijos įstatymus. Pagal 1996 m. priimtą įstatymą birželio 22-oji, kai hitlerinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, įvardyta kaip atminties ir gedulo diena.32 Taigi, įtvirtintas ne nugalėtojų (Pergalės), bet aukų diskursas.
Tokiu būdu XX a. pabaigoje Rusijos atminties kultūra tapo gana panaši į Vidurio Rytų Europos atminties kultūrą. Tačiau dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir jos kaimynių net ir tada nebūtų buvę teisinga. Visų pirma todėl, kad nemažai rusų puoselėjo senąjį Pergalės mitą. XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje visuomenė suskilo į dvi grupes, kurios laikėsi diametraliai priešingų požiūrių ne tik į Didįjį Tėvynės karą, bet ir į komunizmą, ir į Sovietų Sąjungą. Liberaliosios stovyklos atstovai, griovę sovietinį Pergalės mitą, buvo kritiškai nusiteikę komunistinės praeities ir komunizmo atžvilgiu. Jų oponentai net menkiausią abejonę dėl Pergalės mito laikė žuvusiųjų kare ir šventų idealų išdavyste, o kartu siekė retrospektyviai legitimuoti Sovietų Sąjungą.33
Mito atgimimas. Reabilituoti Pergalės mitą bandyta jau 1995 m., kai po ilgesnės pertraukos Maskvoje buvo minimas pergalės Didžiajame Tėvynės kare jubiliejus. Raudonojoje aikštėje surengtos karo veteranų eitynės. Kariškių paradas įvyko ne tradicinėje vietoje, t. y. ne Raudonojoje aikštėje, o šalia ką tik įrengto memorialo Didžiojo Tėvynės karo didvyriams.34 Čia (на Поклонной горе) pastatyti memorialą planuota dar 1957 m., bet darbai taip ir neprasidėjo, atsirado tik paminklinis akmuo su pažadu įrengti Didžiojo Tėvynės karo atminimo vietą (1958). Gorbačiovas 1991 m. išleido įsaką dėl memorialo, tačiau tada statybos buvo sustabdytos, baiminantis, kad gali atgyti stalinistinis Didžiojo Tėvynės karo naratyvas.35
Tai, kad būtent Jelcinas atgaivino Pergalės mitą, lėmė aplinkybės, susiklosčiusios Rusijos viduje, visų pirma prasidėjęs karas Čečėnijoje. 1996 m. Rusijos kariuomenei užėmus Džocharo Dudajevo rūmus Grozne, virš jų buvo iškelta Pergalės vėliava36 kaip aliuzija į reichstago užėmimą 1945 m. (rusai turi ir tokią specialią vėliavą). Naujoji valdžia desperatiškai ieškojo praeities motyvų, kurie galėtų suvienyti susiskaldžiusią visuomenę. Po ilgų, bet nesėkmingų paieškų, kurių simbolis galėtų būti 1996 m. Jelcino inicijuotas konkursas „Idėjos Rusijai“,37 grįžta prie Didžiojo Tėvynės karo problematikos.38 1996 m. Jelcinas patvirtino Pergalės vėliavos naudojimo tvarką, be to, priėmė sprendimą kasmet Gegužės 9-osios proga rengti karinį paradą Raudonojoje aikštėje. Kiek anksčiau prezidentas bandė surasti pakaitalą Stalinui – 1994 m. nurodė Raudonojoje aikštėje pastatyti paminklą maršalui Georgijui Žukovui, įsteigė naujus valstybinius apdovanojimus, susietus su jo vardu. Vis dėlto pastangos surasti naują Pergalės mito herojų nebuvo sėkmingos.39 Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad buvo atgaivinta sovietinė šio mito versija, tačiau atsirado keletas esminių skirtumų: pergalė Didžiajame Tėvynės kare dabar priskiriama išimtinai rusams,40 o minint jos metines, akcentuojamos netektys. Taigi, priešingai negu Brežnevas ar kiti komunistų partijos sekretoriai, Jelcinas priskyrė pergalę ne tiek valstybei, kiek tautai. Svarbu ir tai, kad atgaivintas Pergalės mitas buvo pasitelkiamas ne konfliktui su Vakarais gilinti, o veikiau santarvei užtikrinti. Pergalės priminimas antihitlerinės koalicijos dalyviams kartu buvo raginimas bendrai įveikti dabarties iššūkius, kylančius tiek Rusijai, tiek pasauliui.41
Kitą žingsnį, pavertusį Pergalės mitą kertiniu šiuolaikinės Rusijos atminties kultūros akmeniu, žengė Putinas. Likus dviem dienoms iki prezidento inauguracijos, laikraštyje Nezavisimaja gazieta jis paskelbė politinį manifestą, kurio viename iš punktų teigė: „Stipri valstybė Rusijai, priešingai negu Vakarų šalims, nėra anomalija, o įkvėpimo šaltinis ir tvarkos garantija.“42 Pabrėždamas patriotizmo ugdymo svarbą, pasisakė prieš nuostatas, pagal kurias Didysis Tėvynės karas vertinamas ne iš valstybės, bet iš visuomenės pozicijų. Palanki proga įtvirtinti patriotiškai valstybinį etosą pasitaikė, minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-metį ir karo pradžios 70-metį.43 Būtent šiuo laikotarpiu, o konkrečiai 2005 m., informacinė agentūra Novosti sugalvojo ir specialų ženklą Pergalės dienos minėjimams – Georgijaus juostelę,44 labai išpopuliarėjusią tiek Rusijoje, tiek už jos ribų. 2005 m. pasakęs kalbą, reabilituojančią Sovietų Sąjungą, Putinas galutinai nusigręžė nuo Jelcino kurtos antikomunistinės tradicijos. Dar kartą transformavo ir Pergalės mito turinį – iš pradžių akcentavęs, kad Rusija yra lygiavertė Vakarų partnerė, vėliau šią temą pavertė svarbiu motyvu, pateisinančiu konfrontaciją su Vakarais.45 2007 m. švenčių kalendoriuje atsiradus minėtai Tėvynės didvyrių dienai46, išsiplėtė galimybės papildomai aktualizuoti Didžiojo Tėvynės karo temą. Taip pakoreguotas mitas per antrą prezidento Putino kadenciją tapo ypač svarbia Rusijos atminties kultūros dalimi, kurią aktyviai gina ir valstybinė istorijos politika.47
Rusų istorikai dažnai pabrėžia, kad aktyvią istorijos politiką šiuolaikinė Rusija pradėjo vykdyti gerokai vėliau negu jos kaimynės. Tiek šalyje, tiek Vakaruose pripažintas istorikas Aleksejus Milleris tvirtina, esą Rusijos valdžia pradėjo domėtis praeitimi tik po 2000 m., net svarstė galimybę įkurti Tautos atminties institutą, panašų kaip Lenkijoje.48 Nuo šiuolaikinės valstybės susikūrimo 1992 m. iki pat 2000-ųjų Rusijos aktyvumas praeities srityje iš tikrųjų buvo minimalus. Naujai pervadintos valstybinės šventės, priimti įstatymai dėl valstybinio herbo ir vėliavos, atnaujintas Pergalės mito turinys, imtasi tam tikrų veiksmų dėl carinės praeities reabilitavimo, daugiau teisių suteikta stačiatikių bažnyčiai... Tačiau tai buvo veikiau privalomi besikuriančios valstybės veiksmai negu nuosekli istorijos politika. Šiuo laikotarpiu labai liberaliai žiūrėta į šalyje ir užsienyje atliekamus Rusijos praeities tyrimus. Per tuos 8 metus susidurta tik su vienu draudimu – 1997 m. išimtas iš apyvartos A. Kreder vadovėlis, kuriame kaltė už tai, kad kilo Antrasis pasaulinis karas, suverčiama tiek hitlerinei Vokietijai, tiek stalinistinei Sovietų Sąjungai. Tačiau šis draudimas nepakeitė liberalios politikos vadovėlių leidybos atžvilgiu, tik 2004-aisiais Rusijos švietimo ministerija įvedė praktiką tvirtinti vadovėlius, naudojamus mokyklose.49 Kita vertus, šalyje strigo Katynės bylos tyrimas, buvo vengiama perduoti Lenkijai dokumentaciją, susijusią su šiomis žudynėmis, nenorima pripažinti Baltijos šalių okupacijos, nors tarpvalstybinėje sutartyje, sudarytoje 1992 m., Rusija nedviprasmiškai pripažino Lietuvos aneksiją.
Žinoma, viena iš priežasčių, kodėl Rusijos vykdoma istorijos politika buvo palyginti silpna – menkas vyriausybės autoritetas, prieštaringas valdančiųjų sluoksnių požiūris į netolimą praeitį. Komunistams ir nacionalistams tai leido diegti alternatyvią istorijos politiką. Ivano Frojanovo, Aleksandro Panarino ir Aleksandro Dugino iniciatyva imta skleisti teoriją apie slavų-stačiatikių civilizaciją. Rusijos nacionalistų ikona tapo Levas Gumiliovas. Būtent remiantis jo darbais, bandyta naujai interpretuoti sovietmetį, išmetant iš jo komunistinį turinį. Esą sovietmečiu atsiskleidė geriausi rusų tautos bruožai, tokie kaip tautiškumas, bendruomeniškumas (sobornostj), rusiškasis valstybingumas. XX a. 10-ajame dešimtmetyje toks požiūris buvo labai populiarus, tačiau negalima tvirtinti, kad tuo atžvilgiu visuomenė buvo pasiekusi konsensuso.50 Tai įvyko vėliau, prezidentu tapus Putinui.
Rusijos politinio elito santykis su praeitimi
Po 2000-ųjų jau viskas buvo kitaip. Aukšta naftos kaina, Rusijos verslui palanki konjunktūra lėmė, kad šalis nustojo būti priklausoma nuo Vakarų jai teikiamos pagalbos. Per gana trumpą laiką sumokėjo užsienio skolas ir sukaupė nemažą finansinį rezervą. Daugiau kaip dešimtmetį Rusijos ekonomika augo, kartu augant ir gyventojų gerovei.51 Tokioje situacijoje naujasis politinis šalies elitas ėmė labiau rūpintis tarptautiniu savo pripažinimu, likdamas abejingas praeičiai. Tas abejingumas nebūtinai vertintinas negatyviai. Neturėdami aiškaus požiūrio, valdantieji neužima jokios pozicijos ir nesivelia į ideologinius debatus, kurie neretai paskatina praeitį komercializuoti, jos neišanalizavus.52 Rusų politologas Nikolajus Rabotiaževas dabartines politines Rusijos partijas pagal jų santykį su praeitimi suskirstė į tris grupes:
1) Kairysis konservatizmas, kuriam atstovauja Komunistų partija, mano, kad Spalio revoliucija yra rusų tautos tradicijų tąsa, tiesiogiai išplaukianti iš valstiečių bendruomeniškumo, agrarinio komunizmo. Darbininkų ir valstiečių tarybos rėmėsi tais pačiais principais kaip cerkvė, krikščioniškų moralinių vertybių nešėja, – tai bendruomeniškumas, broliškas elgesys su artimaisiais, pasirengimas aukotis dėl kilnios idėjos. SSRS, jų nuomone, tęsė geopolitinę Rusijos imperijos kryptį, mesianistinį Trečiojo pasaulio tikslą pakeitusi socialiai teisingos tvarkos įtvirtinimo pasaulyje idėja. Sovietinis socializmo modelis, šios krypties atstovų nuomone, – tai rusiškas visuomeninės santvarkos variantas, įmanomas tik Rusijoje ir reprezentuojantis slaviškai rusišką civilizaciją. Pasak šios ideologijos atstovų, egzistuoja tiesioginis ryšys tarp Kijevo Rusios, Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos. Pagrindine SSRS žlugimo priežastimi jie laiko Vakarų sąmokslą.53
2) Dešinysis konservatizmas, kurio ideologais laikomi rašytojas Aleksandras Solženicynas, filosofas Aleksandras Panarinas, nuo kairiojo skiriasi tuo, kad tapatinasi ne su sovietine Rusija, bet su Rusijos imperija. Jiems būdingas neigiamas požiūris į Spalio revoliuciją ir viską, kas sovietiška. Jų pagrindinė atrama – slavofilai. Šios pasaulėžiūros atstovų dėmesio centre atsiduria ne stipri valstybė, o etnokultūrinė tauta, kuriai aiškius kontūrus suteikė stačiatikybė. Tautiškumas ir stačiatikybė jiems yra aukščiau negu valstybingumas.54
3) Trečia forma – valdžios arba nomenklatūrinis konservatizmas, kuriam atstovauja Jedinaja Rossija. Svarbiausi jos prioritetai – pabrėžti rusų tautos išskirtinumą ir siekti galingos suverenios valstybės. Ankstesnės dvi kryptys gali būti laikomos tradicionalistinėmis, o valdžios partijai tradicijos nėra svarbios. Nors apeliuojama į Sergejų Vittę, Piotrą Stolypiną, už tų deklaracijų neslypi jokia ideologija. Nesiorientuojama į praeitį, akcentuojamos pozityvios šiandieninės galimybės ir stengiamasi išlaikyti status quo. Pagrindinės idėjos – tarptautiniu lygmeniu Rusija yra didvalstybė, o vidaus politikoje ji turi reguliuoti visuomeninius ir ideologinius procesus. Šios krypties atstovai, kaip rodo jų suverenios demokratijos koncepcija, yra įsitikinę, kad demokratinių institutų nereikia perimdinėti iš kitų šalių, jie turi patys organiškai išaugti iš tautinės dirvos. Borisas Gryzlovas suverenios demokratijos ištakas mato XVI–XVII a. – Zemskij sobor kaip institucija, priešingai negu parlamentai Vakaruose, nebuvo opozicija caro valdžiai, o ją papildė pagal suteiktus įgaliojimus. Nomenklatūrinio konservatizmo atstovams svetimas nacionalizmas, Rusiją jie laiko daugiataute, daugiakonfesine valstybe, kurios raidos tęstinumą jie mato nuo Kijevo Rusios iki šiandienos, nevertindami neigiamai nė vieno istorijos periodo.55
Taigi, nepaisant to, kad didelė Rusijos elitų dalis ambivalentiška istorijos atžvilgiu, visi kelia sau tikslą pasiekti, kad tarptautinė bendrija laikytų Rusiją supervalstybe. Nors pagal dydį ir resursus Rusija tarsi ir galėtų pretenduoti į tokį statusą, tačiau jai sunkiai sekasi įtikinti tuo kitas didžiąsias valstybes, visų pirma todėl, kad turi silpnas simbolines galias. Simbolinių galių stoka labai prisidėjo prie to, kad Rusijos visuomenę yra apėmęs itin stiprus skriaudos jausmas. Galimai jau peraugęs į kompleksą, jis tapo labai svarbiu veiksniu tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Skriaudos jausmą sudaro daugybė komponentų – visuomenė įsitikinusi, kad Rusija nepelnytai nuvertinama kaip svarbus užsienio politikos partneris, „artimajame užsienyje“, postsovietinėje erdvėje ignoruojami tikri ar tariami jos interesai ir t. t. Būtent tokiame kontekste Rusijos politikos elitui darosi svarbi praeitis. Aktyvi istorijos politika dabar yra vienas iš instrumentų, kuriuos Kremlius naudoja, duodamas atsaką visiems, tariamai norintiems pažeminti Rusiją. Kadangi „šmeižikai“ naudoja istorinius argumentus, Maskva mano esanti priversta ieškoti istorinių kontrargumentų.56
Rusijos politinio elito nuostatas svarbu žinoti, jeigu norime geriau suvokti šios valstybės vykdomą istorijos politiką.
Tęsinys kitame numeryje
1 Plg. Christoph Cornelißen, Erinnerungskulturen, in: Christoph Cornelißen, Erinnerungskulturen, Version: 2.0, in: Docupedia-Zeitgeschichte, 22. 10.2012, URL: https://docupedia.de/zg/Erinnerungskulturen_Version_2.0_Christoph_Corneli.C3.9Fen?oldid=84892
2 Alvydas Nikžentaitis, Rasa Čepaitienė. Denkmäler und Erinnerungsorte der Demokratie in Ostmitteleuropa nach 1989. In: Hans Joachim Veen, Volkhard Knigge (Hg.). Denkmäler demokratischer Umbrüche nach 1945, Köln, Weimar, Wien. 2014. S. 115–130.
3 Stefan Troebst, Postkommunistische Erinnerungskulturen im östlichen Europa. Bestandsaufnahme, Kategorisierung, Periodisierung / Postkomunistyczne kultury pamięci w Europie Wschodniej. Stan, kategoryzacja, periodyzacja. Wrocław. 2005.
4 Aleida Assmann, Linda Shortt. Memory and political change. Basingstoke. Hampshire. 2012. S. 6–7.
5 V. Shepogina. Putevoditelj po VDNCH. Moskva. 2015.
6 Klaus Gestwa. „Kolumbus des Kosmos”. Der Kult um Jurij Gagarin, In: Osteuropa 59. Jg.,10 / 2009, S. 121–151, čia p. 124.
7 Isabelle de Keghel. Abschied vom sowjetischen Gründungsmythos – Die Oktoberrevolution im Vergangenheitsdiskurs des spät – und postsowjetischen Russland. In: Bernd Faulenbach, Franz Josef Jelich (Hg.). „Transformationen der Erinnerungskulturen in Europa nach 1989, Essen. 2006. S. 227–252, čia p. 233.
8 Thomas Sherlock. Istoričeskije narativy i politika v Sovietskom Sojuzie i postsovietskoj Rossii. Moskva. 2014, s. 69–74.
9 Nikolaj Koposov. Pamiatj starogo režima. Istorija i politika Rosii. Moskva. 2011, s. 120–121.
10 Ten pat. p. 95–98.
11 Vasilij Seliunin. Istoki. In: Novyj mir. 1988, nr. 5, s.162–189.
12 Thomas Sherlock. Istoričeskije narativy... s. 111, 184, 198.
13 Stefan Plaggenborg (Hg.). Handbuch der Geschichte Russlands. Stuttgart. 2002. B.5 HB. 1, S. 577.
14 Nikolaj Koposo lv. Pamiatj starogo režima, s. 131–133.
15 Olga Malinova. Aktualjnoje prošloje: simvoličeskaja politika vlastvujuščej elity i dilemy Rossijskoj identičnosti. Moskva. 2015, s. 46.
16 Apie dramatiškus įvykius naujai atsikūrusioje Rusijoje žr. Rudolf Pichoja.
17 Liudmila Lutz-Auras. „Auf Stalin, Sieg und Vaterland!“ Politisierung der kollektiven Erinnerung an den Zweiten Weltkrieg in Russland. Wiesbaden. 2013. S. 254.
18 Michail Sygar. Endspiel. Die Metamorphosen des Wladimir Putin. Bonn. 2016. S. 17.
19 Valentina Efremova, Denj narodnogo jedinstva: izobretenije prazdnika. In: Olga Malinova (Red.), Simvoličeskaja politika. Konstruirovanije predstavlenij o prošlom kak vlastnyj resurs. Vyp. 1. Moskva. 2013. s. 286–300.
20 Olga Malinova. Aktualnoje prošloje… s. 77.
21 Ten pat, p. 51–52.
22 Vladislav Nazarov. Što budut prazdnovatj v Rossii 4 nojabria 2005 goda? In: Otečestvennyje zapiski, nr. 5(20), s. 85–95.
23 Valentina Efremova. Denj narodnogo jedinstva: izobretenije prazdnika. s. 287, 289–291.
24 Vladimir Lavrov. Po
emu imia Lenina živiot i pobeždajet? (Vystuplenije na press-konferencii v „Argumentach i faktach“ 13 ijulia 2009 g.). In: Vladimir Medinskij, Michail Gorbanevskij i dr. Vozvraščiaja Rossiju. Vosstanovlenije istoričeskich nazvanij, pamiatnikov i drugich utračennych kuljturnych cennostej. Sankt – Peterburg. 2013, s.114 f.
25 Aleksej Miller. Politika pamiati v Rossii: Rolj ekspertnych soobščestv. In: Simvoličeskaja politika. Političeskije funkcii mifov. Vyp. 3. Moskva. 2015, s. 210–235, čia p. 220–225.
26 Tatjana Viazovik. Versija prošlogo kak gosudarstvennyj mif (K voprosu napisanija edinogo učebnika otečestvennoj istorii. In: Simvoličeskaja politika. Spory o prošlom kak projektirovanije buduščevo. Vyp. 2. Moskva. 2014, s. 93–109, čia p. 103–104.
27 Thomas Sherlock. Istoričeskije narativy… s. 214–220.
28 Aleksandr Cipko. In: Komsomoljskaja pravda. 1992m. sausio 14d., p. 3.
29 Andreas Langenohl. Erinnerung und Modernisierung. Die öffentliche Rekonstruktion politischer Kollektivität am Beispiel des neuen Russland. Göttingen. 2000. S. 166–168.
30 Tamara Guzenkova. U každogo svoja vojna? (K problemie interpretacii istorii Vtororj mirovoj vojny v školnych učebnikach stran SNG i CVE), in: „Rasskažu vam o vojnie...” Vtoraja mirovaja i Velikaja otečestvennaja vojny v učebnikach i soznanii školnikov slavianskich stran. Moskva. 2012, s. 7–22 čia p. 21.
31 Ten pat, p. 188-208.
32 Liudmila Lutz-Auras, „Auf Stalin, Sieg und Vaterland!“ S. 269–270.
33 Andreas Langenohl. Erinnerung und Modernisierung. S. 306.
34 Helmut Altrichter. „Der Große Vaterländische Krieg“. Zur Entstehung und Entsakralisierung eines Mythos. In: Helmut Altrichter, Klaus Herbers, Helmut Neuhaus (Hg.), Mythen in der Geschichte. Freiburg am Breisgau. 2004. S. 471–494, čia p. 487.
35 Vitalij Afiani. Memorial na Poklonnoj gore i problemy kommemoracii. In: Efim Pivovar (Red.). Velikaja Otečestvennaja vojna v sovremennom obščestvenno-istoričeskom soznanii. Istoričeskaja pamiatj, vosprijatije, uvekoviečenije. Moskva. 2016, s. 21–28.
36 Lev Gudkov. „Pamiatj” o vojnie I massovaja identičnostj rossijan. In: Michail Gabovic (Red). Pamiatj o vojnie 60 let spustia: Rossija, Germanija, Evropa. 2005, s. 83–103, čia p.89–90.
37Anna Becker. Mythos Stalin. Stalinismus und staatliche Geschichtspolitik im postsowjetischen Russland der Ära Putin. Berlin-Brandenburg. 2016. S. 34.
38 Liudmila Lutz-Auras. “Auf Stalin, Sieg und Vaterland!“ s. 133–136.
39 Olga Malinova. Aktualjnoje prošloje: s. 97–99.
40 Jegor Isajev. Istoričeskaja politika v Rossii: Reprezentacii stalinskoj epochi v populiarnom kinematograflje. In: Žurnal issledovanij socialjnoj politiki,
t. 13, nr. 3, 2015, s. 391–406, čia p. 401–402. Jau ir Jelcino laikais šis simbolis buvo naudojamas kaip Nepriklausomų valstybių sandraugos legitimacijos priemonė.
41 Olga Malinova. Aktualjnoje prošloje, s. 100.
42 Vladimir Putin. Rossija na rubeže tysiačeletij. Nezavisimaja gazeta. 1999-12-30.
43 Wolfrum von Sheliha, der Pakt und seine Fälscher. Der geschichtspolitisches Machtkampf in Russland zum 70. Jahrestag des Hitler – Stalin Pakts. In: Anna Kaminsky, Dieter Müller und Stefan Tröbst (Hg.). Der Hitler-Stalin Pakt 1939 in der Erinnerungskulturen der Europäer. Göttingen, 2011. S. 175–198.
44 Aleksej Miller. Političeskije simvoly i istoričeskaja politika. In: Olga Malinova (Red). Simvoličeskaja politika: Konstruirovanije predstavlenij o prošlom kak vlastnyj resurs. Vyp. 1, S. 164–174, čia p. 164–168.
45 Olga Malinova. Aktualnoje prošloje, s. 113–114.
46 Ten pat, p. 170.
47 Plg. Russland kämpft. Gesetz und Kommission gegen Geschichtsfälscher, in Osteuropa, 2009, Jg. 59, H. 7–8, S. 273–276; Galina Michaleva, Vergangenheitsbewältigung als Voraussetzung für die Modernisierung Russlands. Ten pat, p. 47-58, hier S. 56–57. Apie Baltijos šalių ir Rusijos atminties kultūrų konfliktus: Elena Zubkova. Sowjetische Vergangenheit der baltischen Staaten: Schwerpunkte und Kontroverse der kollektiven Erinnerung und Geschichtsschreibung. In: Oliver Rathkolb/Imbi Sooman (Hg.). Geschichtspolitik im erweiterten Ostseeraum und ihre aktuellen Symptome - Historical Memory Culture in the Enlarged Baltic Sea Region and its Symptoms Today. Göttingen 2011. S. 89–110.
48 Aleksej Miller. Politika pamiati v Rossii, s. 210–235, čia p. 212.
49 Tamara Guzenkova. Istori
eskaja politika: pamiatj prošlogo kak instrument konstruirovanija nastojaščego. In: T. Guzenkova (Red.). Nasledniki pobedy i poraženija. Vtoraja mirovaja vojna v istoričeskoj politikie stran SNG i ES. Moskva. 2015, s. 7–38, čia p. 30–31.
50 Nikolaj Koposov. Pamiatj starogo režima, s. 129–130.
51 Rudolf Pichoja. Moskva, Kremlj, Vlastj. Dvie istorii na izlomie tysiačilietij 1985–2005. Moskva. 2007, s.520–521.
52 Igorj Torbakov. „Nepredskazujemoje” ili „neopredelionnoje” prošloje? Meždunarodnyje otnošenija i rossijskaja istoričeskaja politika. In: Olga Malinova (Red.), Simvoličeskaja politika: Konstruirovanije predstavlenij o prošlom kak vlastnyj resurs. Vyp. 1. Moskva. 2013, s. 91–125, čia p. 97–98.
53 Nikolaj Rabotiazhev. Rossijskaja nacionaljnaja identi
nostj v zerkalie sovremennogo otečestvennogo konservatizma. In: Politija. 2013. nr. 3 (70), s. 62–84, čia p. 72–73.
54 Ten pat, p.74–75.
55 Ten pat, p. 79–81.
56 Igorj Torbakov. „Nepredskazujemoje” ili „ neopredelionnoje” prošloje? s. 91–125, čia p.97–101.