A. P. Virbickaitė. Ką daryti su Lukiškių aikšte? Užteks paminklinti!

Vilniui nesiseka su skulptūromis. Šioje vietoje mes tikriausiai sutarsime. Miestas turi įdomią istoriją, puikios senosios architektūros, tačiau nei vieno 100 metų sulaukusio paminklo. Jis tarsi nuolat gyventojus keičiantis butas. Šie dažniausiai palieka sveikas sienas, tačiau tik atėję principingai šveičia lauk visus daiktus, paveikslus ir baldus, keičia sienų spalvas pagal savo skonį.

Jei pratęstume buto ir jo gyventojų alegoriją, šiandieniniai miesto šeimininkai būtų tie, kurie į namus tempia viską – nuo suvenyrų iš turistinių kelionių iki spontaniško grobio iš Kaziuko ir panašių mugių. Nes nebrangu ir miela. Kažkada kažkodėl pasirodžiusios gražiomis šios šmutkės tokiuose namuose užima vietą ir renka dulkes. Atėjus naujiems šeimininkams jos bus paniekinamai apžiūrėtos ir iššveistos lauk. 

Tai, kas šiuo metu vyksta mieste, vadinčiau paminklinimu. Vien gegužę mažame Vilniuje atidengtos 3 skulptūros: paminklas Johnui Lennonui, skulptūra „Suomis“ ir paminklas lietuviškam skalikui. Visos kaip viena – visai nebūtinos ir nebrangios (ar bent jau atrodančios nebrangiomis). Birželio pradžioje gavau kvietimą į „skulptūrinio akcento Vilkmergėje“ iškilmingą atidarymą ir jau girdžiu, kaip dar iškilmingesnio paminklo pristatymo laukdami kosčioja dar trys pusiau realistinės figūros – broliai Vileišiai. Paminklinimas įsibėgėjo ir, rodos, jau nebegali sustoti. 

Neprižiūri – naujo negausi 

Kalbant apie pastarojo meto Vilniaus skulptūras į akis krenta pigus ar prastas išpildymas ir dar prastesnė priežiūra. Jau net nekalbu apie gėdingai valdininkų „perdarytą“ autorinį kūrinį – fontaną šalia Seimo. Pažiūrėkime į paminklą Gediminui Katedros aikštėje. Prie jos silueto jau spėjome priprasti. Tačiau pažvelgę atidžiau į postamentą pamatysite, kad granitas vietomis keičia spalvą (atsiranda nesimpatiškos tamsios dėmės), vietomis jame jau matomi įtrūkimai, o siūlės apskritai pajuodavusios. Galbūt žioplesnis turistas ir galvoja, kad tai – kelių šimtų metų senumo paminklas ir viskas čia tvarkoje. Tačiau mes juk žinome, kaip yra. Bet patogiau apsimesti, kad nematome šio apgailėtino vaizdo ir koncentruotis į ambicingus naujus projektus. 

Pažiūrėkime į paminklą Gediminui Katedros aikštėje. Prie jos silueto jau spėjome priprasti. Tačiau pažvelgę atidžiau į postamentą pamatysite, kad granitas vietomis keičia spalvą, vietomis jame jau matomi įtrūkimai, o siūlės apskritai pajuodavusios.

Aistė Paulina Virbickaitė

Kiti pavyzdžiai ne tokie svarbūs, bet iškalbingi. Pavyzdžiui – šalia Lukiškių aikštės pastatytas suoliukas Vytautui Kernagiui atminti. Viskas būtų ne taip blogai, tačiau lietaus šalyje ant to suolo nuolat telkšo bala – Vytautas Kernagis jaunesnysis teigia, jog skylutės vandeniui nubėgti buvo, tačiau su laiku tiesiog užako. Rezultatas – gražia retorika apipintas suoliukas šiandien yra savo paties parodija. 

Arba skulptūra pavadinimu „Spindulys ietis“ ant Baltojo tilto. Priminsiu – tas baltas atsikišimas „simbolizuoja išsiveržimą, tautos atgimimą, kovą dėl Nepriklausomybės“. Dar jis turėtų priminti ietį – šv. Jurgio, vieno iš Lietuvos globėjų, atributą, reiškiantį pergalę prieš blogį. Ei, Jurgi, tavo ietis visa aprašinėta ir senokai prarado baltumą! Bet ar tai kam nors rūpi? Juk svarbiausia – pastatyti, ar ne?
Žinau panašią situaciją, su kuria susidūrėme daugelis. Kai prieš savaitę gautą žaislą vaikas numeta kampan ir reikalauja naujo panašaus, mama sako – kol neišmoksi susitvarkyti senų žaislų – naujų nepirksim. Gal tai galėtų tikti ir miestui? Kol visos jau stovinčios skulptūros (bei jų aplinka) nebus tinkamai prižiūrėtos – gal kurį laiką nestatom naujų? 

Ką daryti Lukiškių aikštėje?

Turbūt sutiksite ir su tuo, kad ūkinę pusę galima sutvarkyti lengviausiai – pradėti mieste stovinčias skulptūras valyti, tvarkyti. O štai ką daryti su idėjų badu – nežinia. Matydama, kas vyksta gatvėse, turiu dvi versijas: arba kūrybingi menininkai tiesiog nenori (ar yra nekviečiami) dalyvauti paminklinimo projekčiukuose, arba kažką kokybiško ir originalaus miestui sukurti skulptorių mes tiesiog nebeturime. Bet paminklų reikia. Ir daug! Ir didelių! Šiandienos situaciją gerai iliustruoja Lukiškių aikštės rekonstrukcijos ir paminklo projektai. 

Kodėl tikimės, kad interneto vaikai deramai vertins ir pagarbiai žiūrės į dar vieną tradiciškai pusiau realistiniu stiliumi išskabtuotą balvoną užkeltą ant didingo postamento? Šiandien, kai net politikai reaguoja į permainas ir imasi socialinių tinklų bei šiuolaikiškesnės retorikos, atėjo laikas pagalvoti ir apie šiuolaikiškus paminklus.

Aistė Paulina Virbickaitė

Kaip tvarkyti ir ką statyti Lukiškių aikštėje diskutuojama nuo pat Lenino nuvertimo. Sunku susigaudyti biurokratinėje painiavoje, tačiau atrodo, jau yra įvykę bent du dideli kelių etapų konkursai, paskelbti nugalėtojai. Kiek suprantu, pastarieji pasirodė besantys tokie prasti, kad net valdininkai suvokė, kad kažkas negerai ir nei vienas projektas nebuvo pradėtas įgyvendinti. Dėl to galime pasidžiaugti. Nes per tą laiką aikštė tarsi pati išgražėjo ir tapo mėgstama miestiečių: šiltu metų laiku čia sunku rasti suoliuką, ant žolės laigo vaikai ir šunys, vyksta renginiai. Jau trečius metus želiančiame „Jorės“ rugių lauke šiandien tyliai skamba liaudiškos dainos, girdisi paslaptingi baltiški šnabždesiai arba čiulba paukščiai. Būtent šis „Gluk media“ išpildytas audioprojektas ir paskatino mane dar kartą pagalvoti apie paminklą Lukiškių aikštėje. Žinau, kad tuo pat metu apie Lukiškių aikštę galvoja ir speciali komisija, sudaryta iš Aplinkos, Kultūros, Finansų ministerijų, Kultūros paveldo departamento ir kitų institucijų atstovų, kuri sprendimą dėl aikštės sutvarkymo turi pateikti liepos mėnesį.

Tikiuosi, gerbiami komisijos nariai nueis iki Lukiškių aikštės ir ten kurį laiką pabus. Taip pat tikiuosi, kad jie pastebės, jog lauke – XXI amžius. Technologijų laikas. Lietuva pelnytai didžiuojasi esanti šalis, kur itin spartus internetas prieinamas daugeliui (sparčiausia Wifi plėtra pasaulyje – ne juokai!). Tuomet kodėl modernioje, veržlioje ir į ateitį besiorientuojančioje šalyje prakalbus apie paminklus girdime tik apie medį, metalą ir akmenį? Ir kodėl tikimės, kad interneto vaikai deramai vertins ir pagarbiai žiūrės į dar vieną tradiciškai pusiau realistiniu stiliumi išskabtuotą balvoną užkeltą ant didingo postamento? Šiandien, kai net politikai reaguoja į permainas ir imasi socialinių tinklų bei šiuolaikiškesnės retorikos, atėjo laikas pagalvoti ir apie šiuolaikiškus paminklus. 

Pavyzdžiui – garso skulptūrą. Tai nebūtų pasaulį iš koto išversianti idėja – garso skulptūros kuriamos jau senokai. Ir kaip galima įsitikinti atėjus į Lukiškių aikštę – garsas labai paveikus. Kiekvieną dieną eidama pro šalį matau šalia to dainuojančio rugių lauko stoviniuojančius žmones. Ne mažiau nuostabu ir tai, kad kolonėlių jau beveik mėnuo kaip neišverčia ir naktimis čia sėdinėjantis jaunimėlis. Gal todėl, kad projektas – išties geras? 

Kultūros ministro Šarūno Biručio noras šioje vietoje prasisukti „be papildomų didelių lėšų“ reiškia, kad vėl eisime apsipirkti į Kaziuko mugę. Vadinasi, turėsime pigų paminklą.

Aistė Paulina Virbickaitė

Negalėčiau pasakyti, koks tai turi būti garsas ir kokios formos jo šaltinis. Štai Zadare (Kroatija) 2005 metais įrengti jūros vargonai – sistema, kuria groja vėjas ir jūros bangos. Vėją garsams sukurti išnaudoja ir gigantiškas „Dainuojantis skambantis medis“ Lankašyro grafystėje (Didžioji Britanija). 2010 metais Turnerio prizą laimėjo Susan Philipsz, sukūrusi garso instaliaciją – po trimis Glazgo miesto tiltais paleidusi savo pačios įdainuotus senovinės škotų liaudies dainos įrašus.
O galbūt tai turėtų būti ne garsas, o lazeriai? Arba iš augalų suformuota struktūra? Aišku tik tiek, kad šiuolaikiškam sprendimui reiktų kviesti ne kabinetų duris pripratusius varstyti projektų iniciatorius ir menininkus, o patiems ieškoti tų, kurie galėtų ir norėtų sukurti kažką išskirtinio ir kokybiško. Ir kainuotų tai brangiai. Nes kultūros ministro Šarūno Biručio noras šioje vietoje prasisukti „be papildomų didelių lėšų“ reiškia, kad vėl eisime apsipirkti į Kaziuko mugę. Vadinasi, turėsime pigų paminklą. „O dabar pažvelkite į dešinę – čia yra Lukiškių aikštė ir paminklas Lietuvos laisvės kovotojams atminti, garsėjantis tuo, kad buvo pastatytas labai pigiai“, - ar mums tinka toks scenarijus?

Juk po kelių dešimčių metų kažkam reiks galvoti, kaip ir kur to pigiojo varianto atsikratyti ir ką pasiūlyti vietoje jo. Tuo tarpu miestas ir vėl bus be tradicijos, be tęstinumo ir be nei vieno ryškesnio, pasididžiavimo verto ir svečiams išdidžiai rodytino paminklo. Tai gal tuomet nereikia jokio? Iššūkis susiimti ir nustoti paminklinti, kaip ir visų kitų žalingų įpročių atsisakymas – ne iš lengvųjų, tačiau gal – įmanomas?