A. Repečka. Viskas dėl pachmielo

Vakarų Europoje gausu problemų dėl alkoholio vartojimo. Bet šalyse, kurios buvo okupuotos kelis šimtmečius carinės Rusijos ir pusę amžiaus sovietinės imperijos, tokių problemų dešimteriopai daugiau. Kodėl toks milžiniškas skirtumas, nors suvartojamo alkoholio kiekis iš esmės nesiskiria? Kodėl kuo ilgesnis buvo okupacijos laikas, tuo alkoholinės problemos skaudesnės? Tik aklas nemato, kad skirtumą lemia alkoholio vartojimo kultūra: papročiai, elgesio taisyklės ir normos.

Tautosaka geriausiai atspindi alkoholio vartojimo papročių skirtumus. Vakaruose nuo Hipokrato laikų įsisąmoninta maksima in vino veritas, in aqua sanitas („vyne – teisybė, vandenyje – sveikata“). Suprantama, kad teisybė – saike. Padauginus – sveikata vandenyje. Taip įtvirtintos pagirios. Ten laikomasi nerašytos taisyklės – iki pietų alkoholis nevartotinas, nes tai yra iš kartos į kartą perduodama elgesio norma.

Europos rytuose viskas priešingai. Ne tik neigiamas saikas: „Arbata – ne degtinė, daug neišgersi“ (čia ir kitur versta iš rusų k.) arba „Degtinė be alaus – pinigai pavėjui“, bet ir įtvirtinamas barbariškas pachmielo paprotys: „Iš ryto negėrei – diena prapuolė“ , „Padarei ryte pachmielą – diena laisva“ ir vainikuoja: „Kuo apsinuodijai, tuo ir gydykis“.

Prancūzo degustavimas, kai šis pradeda gerti akimis, tada šnervėmis, galop pamalonina gomurį – vienokia kultūra. Toli kaip iki mėnulio mūsų patyrusiam „pachmielo kultūros“ atstovui, protinančiam jauną žmogų: „Nemoki valgyt šūdo, neimk didelio šaukšto“. Rusų kalbos neišmanymas netrukdo perimti ydingo elgesio – pachmielo.

Apie kadaise saikingą vartojimą žinome iš lietuviškos tautosakos. Pasakose: „Ir aš ten buvau alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“ ir dainose „Negerk, broleli, negerk trečios“. Lietuviai gerbdavo darbštų ir tvarkingą, pašiepdavo padauginusį. Ilgu carizmo laikotarpiu pachmielas kaip reiškinys tik suleido šaknis, o sovietmetis buvo ypač palankus laikas, keitęs alkoholio vartojimo įpročius. Saiką dėl pachmielo suvešėjimo keitė šaunus prisigėrimas, girtas lėbavimas. Kuo daugiau tūlas įveikdavo degtinės, tuo labiau buvo gerbiamas ir pats didžiavosi.

Tėvų pavyzdžiu sekė vaikai, vėliau ir jų vaikai. Mūsų tautoje vis daugėjo žmonių, kuriems pachmielo darymas tapo savastim, kuriems net nesuvokiama, kad gali būti kitaip. Daugelis, norinčių ir galinčių vartoti alkoholį saikingai, nejučia tapo įkaitais tų, kuriuos vadinu pachmielnikais. Tai jie diktuoja užstalės madas, tai jie „šaunuoliai“ šventėms užsako taurelių kilnojimo tempą. Tik dėl jų Lietuva nuolat pirmauja ES pagal visus „girtus“ rodiklius. Deja, dauguma žurnalistų ir politikų mano kitaip. Net nesusimąstydami, girtavimo priežastimi laiko alkoholį (kaip narkotikai laikomi narkomanijos, o cukrus – cukraligės priežastimi).

Štai Izraelis yra tarp tų pasaulio šalių, kur problemų dėl alkoholio vartojimo – mažiausia. Pastaruoju laiku kilo šurmulys – atsirado alkoholizmo bėda. Kas mena sovietmetį, pritars. Negirdėtas dalykas, kad žydas papultų į blaivyklą. O dabar žmonės, sovietijos nematę, užaugę ir subrendę Izraelyje, tampa alkoholikais. Nebuvo alkoholizmo, kol neatvažiavo milijonas „rusų“. Taip vadinami žydai iš Sovietų Pajungos (pritariu V. Landsbergiui – vadinkim daiktus savais vardais). Jei priežastis – alkoholis, tai atvykstantieji į Pažadėtąją žemę turėjo vežtis pilnus lagaminus, konteinerius alkoholio... Tereikėjo atsivežti rusišką tradiciją „kuo susirgai, tuo ir gydykis“. Tėvai ,mokantys daryti pachmielą, gal ir nugyvens savo amžių be priklausomybės, bet sūnūs ar dukros, jauni išmokę taisyti alkoholiu sveikatą, pakliūva į spąstus.

Apie kadaise saikingą vartojimą žinome iš lietuviškos tautosakos. Pasakose: „Ir aš ten buvau alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“ ir dainose „Negerk broleli, negerk trečios“. Lietuviai gerbdavo darbštų ir tvarkingą, pašiepdavo padauginusį. Ilgu carizmo laikotarpiu pachmielas kaip reiškinys tik suleido šaknis, o sovietmetis buvo ypač palankus laikas, keitęs alkoholio vartojimo įpročius. Saiką dėl pachmielo suvešėjimo keitė šaunus prisigėrimas, girtas lėbavimas. Kuo daugiau tūlas įveikdavo degtinės, tuo labiau buvo gerbiamas ir pats didžiavosi.

Alvydas Repečka

Dėl pachmielo tradicijos šimtmetis buvimo carinėje Rusijos imperijoje vis dar atsirūgsta Suomijai, kurioje problemų dėl alkoholio gerokai daugiau negu kitose Skandinavijos valstybėse.

Musulmonų ar budistų šalyse, kur alkoholio nevartojimas įtvirtintas religijų, beveik negirdime apie minimas bėdas. Yra racionalus paaiškinimas. Jei europidų kepenų fermentinę sistemą (P 450 grupę fermentų, kurie skaldo alkoholį) laikysime 100 proc., tai daugumos azijiečių – tik 15 proc. Silpnas kepenų barjeras lemia, kad alkoholis „greitai trenkia per smegenis“. Todėl tose religijose įtvirtintas alkoholio nevartojimas. Tiesa, ten „šventą vietą“ užima narkotikai.

Ne išgeriamo alkoholio kiekis, o pachmielninkų skaičius populiacijoje lemia šalies girtavimo laipsnį. Nė vienas žmogus netapo priklausomu nuo alkoholio, jei neišmoko daryti pachmielą. Kuo daugiau šalyje dar netapusių ir jau tapusių, t. y. priklausomų nuo alkoholio pachmielninkų, negalinčių adekvačiai kontroliuoti savo elgesį, tuo daugiau toje šalyje girto smurto, girtų avarijų, ligų ir nelaimių.

Skaitant kitą sakinį prašau susikaupti. Avarijų ar smurto, kuriuos sukelia girti asmenys gausiau ne ten, kur daugiau geriama, o ten, kur daugiau pachmielninkų. Kol šito nesuvoks įstatymų leidėjai, padėtis tik blogės. Kai kalbama apie piktnaudžiaujančiųjų piliečių smurtą tarpusavyje, prieš moteris ir vaikus, priežastimi vis laikomas alkoholis. Valstybėje ignoruojama priežastis – pachmielas, tik dėl šio pragaištingo įgūdžio asmuo tampa priklausomas, negalintis savęs kontroliuoti (tai pasekmė) ir kita pasekmė – smurtas. Šito nesuvokus, eisenos prieš smurtą duos tiek pat naudos kaip eisenos nuogu užpakaliu prieš blogą orą.

Žiniasklaidos žmonėms įduodu raktą. Naudingi bus tik į priežastį – pachmielą nukreipti sprendimai. Politikai turi įrankį – įstatymus. Darykite įtaką, kad Seime negaišdami priimtų įstatymą, draudžiantį parduoti alkoholį iki pietų. Kol tai vėl netaps visuotine elgesio norma. Toks įstatymas tiesiogiai veiks girtavimo priežastį. Nesyk esu kartojęs, kad būtina sąmoninga antipachmielinė kampanija. Niekas netrukdo ant lietuviškų alkoholinių gėrimų užrašyti, kad vartotinas saikingai ir nevartotinas dvi dienas paeiliui.

Kitas uždavinys yra vėlinti galimybę legaliai įsigyti alkoholį jaunimui (kuo anksčiau išmoks taisyti sveikatą alkoholiu, tuo didesnė tikimybė tapti priklausomam). Būtinai pamažu!!! Tarkime nuo š. m. birželio 1 d. įvesime 18,5 m. amžiaus cenzą, nuo kitų metų birželio 1 d. – jau nuo 19. Jei bus susigundyta beatodairiškai kelti amžiaus ribą, tai rodys, kad nemąstote, laikydami ne pachmielą, o alkoholį – priežastimi. Dabar svarstoma parduoti nuo 20-ties metų. Narkoprekeiviai tik džiaugsis. Jei antipachmielinė veikla bus sąmoninga, gana greit pamatysime rezultatus, jie neišvengiami. Tada pamažu kelkime amžiaus cenzą nors iki 25-erių. To net nereiks, jei didžiumą pastangų skirsite ne kovai su jau darančiais pachmielą, o dar neįgudusiam jaunimui. Žinia, lengviau neišmokyti, nei permokyti.

Valstybės lėšas, skirtas krašto gynybai, galima lengvai padvigubinti, jei bent 2 proc. skirtume augančios kartos kultūriniam, patriotiniam ugdymui ir užimtumui. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro vaikai ir jaunimas turi užpildyti visas sporto arenas. Kam jų tiek pristatėm? Jei įsikibę laikysite alkoholį priežastimi, o visi sprendimai, deja, tą ir rodo, – planuokite naujų kalėjimų statybas.

Saikas

Ne kardas mus dukart parklupdė, ne rašto draudimas,
Kai papūtė vėjas klastūnas rytys.
Tauta pasiligojo – skverbės pagedimas,
Kai ąžuolo šaknis pakando paprotys.
Per jį pamirštas saikas – garbė, dora, darna,
Pachmielu jis vadinas – girtavimo daina.

Išsaugota kalba, širdis – gimtosios žemės pėda,
Bet neišlaikėme senųjų papročių dermės,
Kai pamažu darbštumą, drąsą smaugė gėda,
Dėl pragaištingo elgesio netekom ištvermės.

Tas paprotys tautos akis užtraukė lyg valktis,
Maitina sielą džiugesys, ne džiaugsmas,
Bailiam godumui ir pavydui atveria duris,
Gėla jį lydi, sumaištis ir skausmas.
Kaip svetimą, purviną rūbą numetę pachmielą,
Sveikom šaknim ąžuoliukus sodinkim,
Galiūnai suoš, gaivindami protą ir sielą,
Gana klūpot – didiems darbams pakilkim.
Vėl pamatu taps saikas – garbė, dora, darna,
Tėvynei – mūsų laikas – gyvenimo daina.

Gyd. Alvydas Repečka