A. Sabonio nuotykiai: kvaili KGBistai, girti veršeliai ir geležinis Gomelskis

Leidykla „Obuolys“ pristatė knygą apie legendinį Lietuvos krepšininką Arvydą Sabonį „Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo“, kurią parašė du žinomi žurnalistai Laisvė ir Vytaras Radzevičiai.

Į 11 knygos skyrių autoriai sudėjo pačias įdomiausias A. Sabonio istorijas: kodėl Arvydas vaikystėje mėtė pro langą lėkštes, kokioje netikėtoje vietoje paliko Ingridai sužadėtuvių žiedą, kaip auklėjo savo vaikus, kodėl nemėgsta žurnalistų, kaip išvengė Maskvos „CSKA“ komandos ir ką prieš daugelį metų Minske jam išpranašavo papūga.

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką:

Politika Arvydui Saboniui buvo ne galvoj. Jį valdė krepšinis:

– Apie politiką apskritai mažai žinojau. Reikėjo pergalių, o ne antitarybinių kalbų. Įsivaizduok, nuvažiuoja pacukai į Raudonąją aikštę ir kelia trispalvę... Kiekvienas iš mūsų turėjo savo kelią, aš tik penkiolikos sulaukęs sužinojau, kad mama ir seneliai buvo ištremti. Pasakė man ir liepė daugiau niekam nepasakoti, puikiai žinojo, kad leptelėjęs galiu susigadinti sau gyvenimą.

O patylėti anuomet buvo protingiau, nei atvirai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Juo labiau sportininkams, dažnai keliaudavusiems po užsienį. KGB žvilgsnis į juos buvo itin akylas.

– Ot, buvo laikai, – dabar pasakoja Sabas. – Sekso nėra, gerti negalima, visur po du vaikščioti, o dar geriau – po tris. Nes du gali susitarti, trims – sunkiau. Kartą namuose pakeliu telefono ragelį, o vyriškas balsas sako: „Ateik, pakalbėsim, būsiu prie „Saulėtekio“, lauksiu mašinoj.“ Ateinu, tra lia lia, tra lia lia jis kažką... „Jei kada nors gatvėje mane sutiksi, – sako, – nesisveikink, jei ką – esam nepažįstami. Keliaudamas tu stebėk, kas kur vaikšto, kas ką kalba.“ „Tai aš turiu stukalint?“ – klausiu. „Ne, – sako, čia kitaip.“ Ką galiu suprast, 18 metų pacukas? Ateinu į treniruotę, žiūriu, stovi nuošaly tas pats, su kažkuo kalba. „Vyrai, taigi jis iš KGB, mane vakar ėmė“, – rodau pirštu. Kurtis juokiasi: „Mane irgi ėmė, jis prie mūsų pristatytas.“ Pasirodo, visus mus ėmė, tik neaišku, ką galėjo mums pasiūlyti?

Po vienos kelionės ir vėl – skambutis. „Nu, ką?“ – klausia. „Niekas nieko nekalbėjo, ką aš žinau...“ Grįžtam dar po vienos kelionės, vėl skambutis: „Tu, žiūrėk, reikia būti atidesniam, tuoj mes čia tau viską uždarysim!“ „Tai ką, man po lova gulėt ir klausyt, ką kiti kalba?“ – klausiu. O paskui vykome į Austriją. Prieš kelionę apsipykome su Semionu Tokeriu („Žalgirio“ sporto draugijos vadovu). Žinojau, kad jis turi giminių Vienoje, žiūriu, stovi būdelėje, skambina telefonu. Galvoju, atkeršysiu. Grįžęs sulaukiau įprasto skambučio. O aš ir sakau: „Nieko ypatingo, tik Tokeris kažkam skambino iš būdelės.“ „Na, matai, jau atidesnis tapai, – pagyrė. – O gal to žmogaus, kuriam skambino, telefono numerį žinai?“ „Taigi nelindau aš į būdelę, iš kur žinosiu“, – aiškinu. Vėliau dar kokius du kartus kvietė, bet jau gudresnis buvau, supratau, kad nieko jie man padaryti negali. Paliko ramybėj, nors dar kurį laiką aplink komandą sukinėdavosi, matyt, buvo prie mūsų pristatytas.

Geras seksas – geros ir treniruotės

Įtakingiausia figūra SSRS krepšinyje tuo metu buvo kur kas smulkesnio sudėjimo žmogus – Aleksandras Gomelskis. Arba Papa, kaip jį vadindavo krepšininkai, o ir pats Sabas:
– Gomelskis buvo legenda. Papa. Tokių pravardžių bet kam juk nedalija. Griežtas. Tikras Dievas. Jo visi bijojo. Mirė 77-erių, o 70-ies dar sugebėjo sūnų pagaminti. Žmoną ne vieną turėjo, o kiek gandų prisiklausėm apie jo meilės reikalus... Būdavo, išvaro mus ant pievutės, sako, kedukus nusiimkit, apšilkit. O kitą kartą vieną ratą, antrą aplinkui. Netgi ir pats bėga, dar atsisukęs žiūri, kad neatsiliktume. Klausiam komandos gydytojo: „Kas čia vyksta?“ Tas aiškina: „Jei ryte treneris gerą seksą turėjo, tai, štai, jūs ant pievutės. Jei ne, ir save drožia, ir jus.“ Mums viskas aišku. Jei ant pievutės, keliam nykščius į viršų – maladiec, Papa, pasistengei, gerai truktelėjai.

Už kokias išdaigas Gomelskis bausdavo Sabonį

Sabo ir Gomelskio santykiai buvo ypatingi. Vieną be kito juos sunku įsivaizduoti. Gomelskio sūnus, garsus Rusijos krepšinio komentatorius Vladimiras, pasakojo, kad prieš mirtį vieni iš paskutinių jo tėvo žodžių buvo tokie: „Ar paskambinai Sabui? Kaip jis?“ Gomelskis Sabui daug ką galėjo atleisti, todėl tik Arvydas leido sau tokius pokštus, apie kokius pasakoja SSRS rinktinės gydytojas Vasilijus Avramenko:

– Per vieną pasirengimo stovyklą Gomelskis vyrus ypač vaikė. Keturios treniruotės per dieną! Visi jau vos kojas velka. Ateina Sabas pas mane trečią valandą nakties labai supykęs ir klausia: „Kaip man nors truputį jam atkeršyt? Nusiramint negaliu, užmigti nuo krūvio negaliu.“ Pasiėmęs telefono ragelį, paskambino Gomelskiui. Tas, žinoma, seniai miegojo. Prabudo Gomelskis iš miegų ir girdi Sabo bosą: „Aleksandrai Jakovlevičiau, man atrodo, prieš miegą pamiršote pasisioti...“ Nors taip pyktį šiek tiek nuramino. Rytas. Pirmoji treniruotė. Gomelskis kaip niekur nieko, neišsiduoda: „Taigi, banditai. Prasimankštinimui – bėgimas. Penki ratai visiems. Saboniui – penkiolika...“
Ir pamėgink jo neklausyti! Juk Gomelskis, pasakoja Anatolijus Myškinas, savo auklėtinius už trumpo pavadžio laikė:

– Žaidėme Maljorkoje. Gyvenome viešbutyje, o Maljorkoj, lyg tyčia, mano draugas ispanas diskoteką turi. Po turnyro Gomelskis praneša: „Rytoj 7 ryto autobusas, kad visi būtumėt viešbučio hole.“ Mes: „Aišku, treneri“, bet aš, Sabas, Chomičius ir Jeriominas – į diskoteką. Šeimininkas vaišingas, viskas nemokamai, barai dirba, kol yra nors vienas lankytojas. Grįžome į viešbutį prieš pat septynias. Kylame laiptais į kambarius ir girdime, kad Gomelskis žadina komandą. Mes su Jeriominu įbėgam į savo numerį, su drabužiais griūvam į lovas, antklodes iki galvų užsitraukiam ir kaip tik tada Gomelskis duris atidaro: „Labas rytas.“ Praslydom... Tačiau Saboniui buvo sunkiau. Įbėgęs į savo kambarį nusirengti nespėjo, o būdamas tokio ūgio į lovą su drabužiais juk neįslysi – pastebės. Tad ką jis sugalvojo? Atsistojo vonios tarpduryje, dantų šepetuką į rankas ir valosi dantis. Įeina Gomelskis: „Labas rytas. Šaunuolis, jau pasiruošęs.“ Vėliau savo knygoje Gomelskis apie tai rašė: „Kai buvome Ispanijoje, Sabonis anksčiau visų atsikėlė ir susiruošė, o kiti – miega. Štai koks šaunuolis!“ Kai treneriui vėliau papasakojau šią istoriją, jis pirštu tik pagrasino: „Tik daugiau niekam nepasakok, nes sugadinsi visą mano knygą...“

Slaptos išgertuvės garažo duobėje ir girti veršeliai

Tos kartos „Žalgiris“ mokėjo pergales švęsti – niekas nesiginčys. Sovietų santūrumas, perdėtos moralės normos, taisyklės ir papročiai krepšininkams ir Arvydui atrodė beviltiškai pasenęs žanras:
– Laimėję rungtynes, norėdavome iš širdies pasidžiaugti. Giedraitis (Henrikas Giedraitis, treneris ir buvęs „Žalgirio“ žaidėjas – aut. past.) kartą mokė: „Nueinam į garažą, trilitriaką įkalam, ir niekas nė šnypšt.“ Bet mes garažo duobėj sėdėt nenorėjom. Kam apskritai stengtis, jei pasidžiaugti negali? Lietuvoje toks požiūris nuo sovietų laikų likęs – pasilinksminti negalima, gink Dieve. Užtat vyrai garažo duobėj ir tupėdavo. Tik kažin kas geriau – duobėj, kur niekas nemato, ar viešumoj, kur didelių nesąmonių nepridarysi, bet kaip pasirodyti negali. Nebuvom juk mes alkoholikai. Šių dienų krepšininkai kitokie, jų interesai kiti, o ir silpni jie – kuo gi maitinasi?

Už kokius žymiausių Žalgiriečių šėliojimus dabar pasodintų?

Į suaugusiųjų pasaulį Arvydas pateko labai jaunas. Nuo vaikystės sūnui drausmės diržu krėsdavęs tėtis Andrius čempiono jau nebegalėjo suvaldyti. Rimui Kurtinaičiui žmona į restoraną nekliudydavo nueiti, o štai Arvydą tėtis, Kurtis sako, kontroliavo:

– Jo tėtis buvo griežtas: „Kai tempsiu su slidžių lazda, Arvydai, tau išilgai sveikatos.“ Atsiėmė jis savo ir po eilinio mūsų šventimo jų namuose Giraitėje. Tėvai tada buvo išvažiavę, draugų prisirinko. Namas gražus, didelis, tad baliavojam mes, šokam. Nežinau, kas tada man šovė į galvą – iš ūkinio pastato atnešiau keletą vištų ir paleidau kambary. Kokia čia paslaptis, davėm toms vištoms išgerti, įpylėm po keletą lašų į gerklę. Vištos tik skraido po kambarį, o mums juokinga! Paskui ir gaidį atsinešėm, tam įpylėm šnapsiuko. Čiupo jis vištas, patvarkė, patvarkė... Nežinau, kaip ten jiems iš ryto buvo, bet vakare nė vienas paukštis nenusibaigė. Vargu ar tokias krepšininkų šėliones pavadinsi standartinėmis. Nestandartinė buvo ir ančių medžioklė, į kurią su bičiuliais išsiruošė Kurtis:

– Anksčiau medžioklėse stikliuko vyrai nevengdavo. Ir mes tąsyk silpnos trauktinės prisipirkom. Nemažai prisipirkom. Šaudėm tas antis, šaudėm, pavargom, žiūrim – veršiukas ganosi. Gal ir jis norėtų kartu su mumis bobelinės paragauti? Dabar už tokius pokštus į kalėjimą pasodintų, o tada viską su visais dalijomės, ką tik turėjome geriausio...