A. Tapinas. Ar išvytų Jėzus prekijus iš Seimo?

Turbūt yra nemažai pamenančių biblinę istoriją, kai Jėzus atėjo šventyklą ir rado ten Jeruzalės BVP smagiai keliančius jaučių, avių ir balandžių prekijus bei pinigų keitėjus.

Jėzus tada nevaikiškai supyko, susivijo iš virvučių rimbą ir daug nekalbėdamas ėmė vaikyti prekijus ir jų lobistus, tikriausiai (šito evangelijoje pagal Joną neminima) nekreipdamas dėmesio į jų klyksmus, kad šitaip naikinamos darbo vietos, kad Jėzaus elgesyje yra daug nelogiškų dalykų, kad po rimbu patenka ir ekonomiškai diskriminuojami tik vienos šventyklos prekijai ir jeigu taip toliau tęsis, tai Jeruzalė grius.

Negali pamiršti šitos istorijos žvelgdamas į tai, kas pastaruoju metu vyksta mūsų valstybingumo šventykloje – Seime. Prekijai įtaka ir alkoholiu ten jaučiasi kaip namuose, užsuka patrupinti batono ir aplink išsyk sulekia praalkę Seimo balandžiai.

Ministras pirmininkas labai aiškiai pasakė – „degalinių paskirtis nėra alkoholio pardavimas“. Ketveri metai buvo skirti alkoholio pramonei ir degalinėms pasiruošti tam, kad iš degalinių išnyks alkoholis. Ketveri!

Ir štai paskutinę minutę, kai jau leidžiasi uždanga alkoholiui degalinėse, prasiveržia masyvi alkoholio pramonės ir jų kišeninių Seimo narių kontrataka.

Žiūri, kas vyksta, ir negali patikėti tuo, kas vyksta. Tais, kurie mus valdo. Čia tik keletas perliukų:

• Priėmus įstatymo pataisą, kad nuo 2016 metų degalinėse alkoholio nebelieka, davus ketverius metus verslui pasiruošti ir likus mažiau nei metams prasideda naujos pataisos.
• Seimo nariai Šablinskas, Palionis ir Požela siūlo atidėti draudimą iki 2019 metų. Požela vėliau „praregi“ ir parašą atsiima.
• Konservatoriai tarsi mažesnį blogį teikia pataisas, kurios palieka degalinėse silpnąjį alkoholį. Atmetus pirmąją pataisą, dabar jau konservatorių pataisos atrodo kaip pro-alko.
• Tvarkietis R. Žemaitaitis vėl teikia pataisas, grąžinančias alkoholį į degalines.
• Komitetuose vyksta balsavimai, vienas konservatorius Kuzminskas aiškina, kad jį apgavo.
• Kita konservatorė – V. Čigrejienė pati teikia kitą projektą ir po to pati prieš jį balsuoja.
• Dar vienas konservatorius Kęstutis Masiulis nori, bet negali atšaukti savo parašą, kažką nerišliai feisbuke rašo apie „užmiegotas akis“, po to įrašą ištrina.
• Ketvirtas konservatorus Antanas Matulas ateina į posėdį „truputį“ pavėlavęs ir po to, kai priimamos pataisos, leidžiančios svarstyti alkoholio gražinimą į degalines.
• Darbietis Raimundas Markauskas teikia dar kažkokį pasiūlymą ir tą pačią dieną jį atsiima.
• Kęstutis Masiulis pagaliau atšaukia kažkurį savo parašą po kažkuriuo projektu, bet pro šalį eina socialdemokratas Eduardas Šablinskas ir pasirašo.
• Darbietis Markauskas vėl prasiveržia į pirmas eiles ir kažką registruoja.
• Komitetų išvados prieštarauja jų pačių sprendimams.
• Dar kažką turi nuspręsti Etikos ir procedūrų komisija.

Jūs ką nors supratote? Aš tik vieną dalyką – kad mus valdantys žmonės yra arba nepakeliamai riboti, arba nepakenčiamai nesąžiningi. Abiem atvejais – lengvas lobistų taikinys.

Na, nėra ko pykti. Seimas – tai mūsų veidrodinis atspindys ir jeigu balsavome taip tarsi būtume mostelėję dvigubą „Žaibo“ alaus, tada nėra ko kaltinti.

Labiau pikta, kai matai degalinių tinklą „Saurida“ valdančio multimilijonieriaus Sauliaus Ranco pasirašytą ir žemesnio nei vidutinio lygio viešųjų ryšių specialistų išlaižytą dailų atvirą laišką, kuriame graudenama, jog 500 žmonių neteks darbo atsisakius alkoholio degalinėse. Kad būtų solidžiau šie „neteksiantys darbo“ žmonės su plakatais atgabenami į Seimą.

Žiūriu aš į šituos alko-prekijų Seiman suvarytus žmones ir dabar iš tikrųjų ima pyktis. Ne dėl tų žmonių, kuo jie dėti, kad degalinių milijonierius juos suginė kaip sovietinį liaudies kolektyvą į Seimą. Pyktis ima, nes šalia turiu lapkričio 18 dienos Seimo valdybos posėdžio protokolą. Štai sprendimas.

Galima kurti memus, galima šaipytis iš Seimo pirmininkės klupinėjimo, bet visa tai niekai, glupstva, kaip sako mano močiutė.

Štai jis – tikrasis mūsų Seimo veidas.

Seimo šventyklos pirmininkė ir jos klapčiukai sako nevyniodami į vatą ir šį kartą artikuliuodami labai aiškiai – velniop sunkiai besiverčiančius senjorus, velniop prezidento Valdo Adamkaus globojamą gražią „Maltiečių sriubos“ akciją, apskritai velniop socialines akcijas Seimo rūmuose. O va – alkoholio lobistų atvežtiems „darbininkų ir valstiečių kolektyvams“ Seimo rūmuose – žalia šviesa ir raudonas kilimas.

Lygini faktus ir negali patikėti – negi patekusiems į Gedimino 53 kažkas išima sveiką protą, sąžinę ir empatiją?

Ir negali pykti ant alkoholio lobistų – darbas jų toks, kaip teisinosi Kisa Vorobjaninovas, nemokšiškai bandęs nuknisti kėdę iš feljetonisto Iznurenkovo buto. Toks darbas – pavyzdžiui, pasamdyti Ž kategorijos sociologinių tyrimų įmonę, kurios apklausos parodytų, jog 94 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad uždraudus alkoholį degalinėse jų vartojimo įpročiai nesikeis. Keista, kad ne 99,7 proc.

Supraskime ir užjauskime juos – kiekvienas girto vairuotojo pražudytas pareigūnas, kiekvienas baltosios karštinės apimto degrado sukapotas žmogus, kiekvienas prisiliuobusio tėvo iki sąmonės netekimo sumuštas vaikas – tai papildomas galvos skausmas, papildomos išlaidos batonui Seimo nariams, papildomos PR kampanijos ir mažėjantis pelnas. Nesmagu.

Bet Seimo nariai, visuomenės intereso gynėjai. Negi lobistų sirenos giesmė tokia stipri, kad išsijungia kritinis mąstymas? Negi jie neskaito kasdienių kriminalinių suvestinių, negi nemato nesibaigiančio srauto girtų vairuotojų, kiekvieną savaitgalį spurdančių policijos reidų tinkluose. Diskusijoje apie alkoholio problemą su manimi ginčijosi, kad alkoholis – ne problema, o problemų pasekmė.

Taip, pasakykit tai iš barų riedantiems ir degalinėse pasipildyti atsargų sustojusiems didelių įmonių vadovams, populiariems muzikantams, verslininkams ir kitiems jauniesiems miesto profesionalams, kurie potencialiais žudikais už vairo tampa tikrai ne iš penktadieninės širdgėlos dėl savo sunkios būties.

Ir sakytum, kad alkoholio šliuzus veržiasi kelti tie Seimo nariai, kurių partijoms blaivus rinkėjas yra reali egzistencinė grėsmė.

Betgi ne – į priekį liepsnojančiomis širdimis žengia ir mūsų išsiilgti tos naujosios skaidriosios kartos politikai. Liberalas Šarūnas Gustainis kraipo galvą ir sako nesuprantąs tų mistinių skaičių, pagal kuriuos Lietuva yra tragiškoje trečioje vietoje pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą.

„Jeigu taip yra, tai iš viso uždrauskime alkoholį ir įrašykime tai į vyriausybės programą“ – tikriausiai žavėdamasis savo paties ironija skelia jaunasis Seimo narys. Iš užkulisių atsklinda tylūs plojimai ir šnabždesys „gerai čia naujas narys į Seimą įėjo. Ir jiems gerai, ir mums malonu“.

Gerą čia šovėt, Šarūnai, bet vis dėlto skaičiuose mistikos mažai.

2014 metų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis Lietuva užima trečią vietą pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą. Dar norite žinių, Seimo nary?

Prašau, ką tik išplatinta Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaita, kurioje mes absoliutūs lyderiai pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą.

Ir prieš šituos stingdančius skaičius alko-lobistų įtikinėjimai, kad degalinės bankrutuos, rinka išsikreips, neliks darbo vietų atrodo taip pat graudžiai, kaip ir neteisingai.

Nes, mieli ponai, juk tai déjà vu. Juk tai jau buvo.

Kai uždraudėm rūkyti viešose patalpose, lobistai užkimdami klykė, kad dabar jau viskas, restoranai ir kavinės bankrutuos, bus visiškas Armagedonas. Ir ką? Pamėginkite Vilniuje penktadienį rasti laisvą staliuką ir suprasite, kad žadėtasis Armagedonas yra tik lobistų į akis pučiama migla. Panašių pavyzdžių ir grasinimų armagedonais rasite ir alkoholio reklamos ribojimo kovose ir B kategorijos automatų salonų veiklos pataisose.

Ir pikta juk ne dėlto, kad palesinę Seimo narius alko-pramonės lobistai žaidžia į vienus vartus ir dar šiemet galbūt pamatysime triuškinančią jų pergalę. Koks žaidimas, toks ir rezultatas.

Pikčiau, kad jie švaistosi gerais, teisingais argumentais tokiais kaip visuomenės švietimas alkoholio vartojimo klausimais, puikiai suprasdami, kad niekas to nesiims daryti. Nes Seimas savas, Vyriausybė plaukioja, o opozicija marginalizuota iki kelių blaivininkų, kurie pirmai progai pasitaikius užverčia sutrikusius klausytojus tokiu sudėtingu skaičių ir faktų rinkiniu, kad žodis „perpendikuliarus“ tame rinkinyje yra vienas lengvesnių ir jį perskaičius kyla stiprus noras „padaryti penkiasdešimt, kad atleistų smegenis“.

Pikčiau, kad apklausos rodo, jog 75 proc. verslininkų žino ir yra įsitikinę, jog sprendimai Seime priimami vadovaujantis ne viešuoju interesu, 85 proc. mano, kad sprendimai priimami nepakankamai atvirai, o 70 proc. teigia, kad nuo neteisėto lobizmo kenčia piliečių pasitikėjimas valdžia, finansinė gerovė ir verslo aplinka.

Ir ką? Kur tas iš virvelių nupintas rimbas? Kur jį laikanti ranka, kuri išvytų neteisėtus prekijus įtaka iš valstybingumo šventovės?

Kol neturėsime Vyriausybės ar bent vieno šalies vadovo su kiaušais (o kiaušai, kaip sako vienas rimčiausių viešųjų ryšių specialistų Lietuvoje Mykolas Katkus, dalykas geras), kuri deklaruos, kad alkoholio vartojimo augimas ir viešajam interesui daroma žala yra valstybiniu lygmeniu sprendžiama problema, tol liks žiūrėti, kaip nerišliai burkuoja lesinami Seimo balandžiai.

Ir karštai tikėti, kad per perėją einančio tavo vaiko nenutrenks girtas vairuotojas. Nes tada skirtumas, ar jis įsigijo alkoholio degalinėje, prekybos centre ar bare, taps labai jau miniatiūrinis.

Haiku

Lyžtelk, seimūne
Išgerki ir užsikąsk
Sąžinė nurims