Kad yra tarsi paklydusi avelių banda, neturinti vedlio. Tokio, kaip Evangelijoje rašė Jonas, kuris šauktų savąsias avis vardais, o jos paskui jį sektų, nes pažintų jo balsą.
Klysta dvasininkai. Užsidarę juodmedžio bokštuose jie nemato ir negirdi, kad yra vedliai ir balsai jų galingi kaip Jerichono triūbos. Ir aveles savąsias jie šaukia ne tik vardais, jie žino, ką avelės mėgsta ir nekenčia, dėl ko atbėga smalsiai mekendamos ir žiūri skaidriomis, minčių neužtrauktomis akelėmis į vedlį. Vedliai mosteli – ir avelės ima piktai trepsėti ir purtyti nuleistas galvas, manydamos, kad neegzistuojančias ragais tuoj pat subadys.
Aš tai žinau, nes pripažįstu, irgi esu šiek tiek prie vedlių. Prie elektroninių piemenų, jei norite.
Štai ir praėjusį savaitgalį vedliai pridėjo ragus prie lūpų ir paleido garsą avelėms apie tai, kaip į koncerno „Vikonda“ jubiliejų sugužėjo šalies elitas. Vienas iš didžiausių vedlių išrangė garsiausią melodiją paskelbęs, kad ten susirinko VISAS šalies elitas.
Ir pasileidote, mielieji skaitytojai, tai yra, atleiskite, pasileido avelės besistumdydamos ir verždamosi pirmyn, kad kuo greičiau pamatytų tą VISĄ Lietuvos elitą. Ir nacionalinės premijos laureatus, ir socialiai atsakingus verslininkus, ir stebukladarių talentą turinčius gydytojus, ir pasaulyje linksniuojamus mokslininkus.
Peržiūrėjo viską, išspaudė visas nuotraukas, bet atrado tik sveikai įraudusį ir senstelėjusių muškietininkų barzdeles užsiauginusį Darbo partijos vadų aktyvą, dizainerį Juozą „Ačiū Dievui – Lietuva nykstanti tauta“ Statkevičių bei dar kelis siauruose sluoksniuose plačiai žinomus verslininkus ir fotografų labiausiai mėgstamą visur dalyvaujantį žmogų keistu vardu ir pavarde „Renginio Akimirka“.
Aš tai žinau, nes pripažįstu, irgi esu tarp tų avelių, skubančių paskui vedlio ragą.
Juk labai smalsu pažiūrėti, kaip atrodo VISAS elitas, arba paskaičiuoti, kiek reikėtų aplink „Jaguarą“ besifotografuojančių įžymybių, kad jos įpirktų bent vieną tokią mašiną. O susirinkę aveles vedliai vėliau mikliai pakeitė pavadinimą į tiesiog „žinomi žmonės“. Kaip sakė klasikai, rankų miklumas ir jokios apgaulės.
Elektroniniai piemenys, net ir neturėdami neurolingvistinio programavimo diplomų, duoda vieni kitiems aukštus penkis (hi5 – čia jaunesnei kartai paaiškinu), kad taip sėkmingai sugainiojo aveles ir skaičiuoja surinktą derlių – klikoeurus. Bet ar čia problema? Juk šitas straipsnis irgi skirtas klikoeurams surinkti. Nieko asmeniško, tik verslas.
Avelės atranda kanalą išlieti susikaupusiam negatyvui. Pseudoelitas kažkuriam laikui (o gal ir visam laikui) pasijaučia tikrais.
Visi daugmaž patenkinti ar bent jau jaučiasi patenkinę savo poreikius ne pačiuose aukščiausiuose Maslou piramidės lygmenyse. Neįkyriai primenu, kad amerikiečių psichologas Abrahamas Maslou sukūrė žmogiškųjų poreikių piramidę, kurios apačioje yra būtiniausi fiziologiniai poreikiai, aukščiau poreikis saugumui, tada socialiniams ryšiams, savivertei, ir aukščiausias žmogiškasis poreikis yra savirealizacija. Ir Maslou nuomone, žmogus nesijaus laimingas, jei būtent negalės realizuoti savęs.
Na, tai kur čia bėda, klausiate?
Nėra bėdos.
Tai vyksta visame pasaulyje ir mokslininkai tai vadina prestižo antropologija. Visuomenė atidžiai stebi ir kopijuoja savąjį elitą, užimantį, jų nuomone, aukščiausią Maslou piramidės grandį – savirealizaciją. Ir ryšys su elitu Vakarų visuomenėje formuojamas love/hate pagrindu, jis tampa ypač svarbus, kai žmogus pats neturi savirealizacijos tikslų, todėl juos skolinasi iš įžymybių.
Bet prestižo poreikis mumyse yra ne mažesnis nei kitur, ir matydami paklausą, greitojo maisto smegenims tiekėjai skubiai kuria pasiūlą. Jie susintetina pseudo-įžymybes ir avelėms pateikia jas kaip elitą, kurio iš esmės neturime. Ir skirtumas ar skirtumo suvokimas beveik išnyko.
Juk dar Anderseno pasakoje rožę pauosčiusi princesė tarė: „Fe! Ji ne dirbtinė, o tikra”.
Sakau „beveik“, nes visuomenės santykis su šiomis susintetintomis įžymybėmis yra ne love/hate, o hate/hate. Juk pikta, kai vietoje tikrojo prestižo tau įkiša dirbtinį substitutą. Juk siekdamas savirealizacijos politikoje nenori savo modeliais matyti ir tapatintis su Gapšiu ar Daukšiu, o versle – su Grigaičiu ar Brazauskiene?
Formuodami netikrų rožių ir prisukamų lakštingalų kultą, mes ne tik didinam pykčio kiekį nuolat apgaudinėjamų avelių bandoje, bet ir žaidžiame savotišką „zero-sum“ žaidimą. Elektroniniai piemenys X valandų kuria betikslius straipsnius ir viliojančias antraštes. Sintetinis elitas X valandų dalyvauja betiksliuose renginiuose. Avelės X valandų betiksliai praleidžia skaitydamos apie tai dar ir X valandų besipiktindamos internete ar pokalbiuose su kaimynais.
Taip, vedliai gauna klikoeurus, pseudoelitas – tuštybės veidrodžius ir iliuziją, jog esi tame pačiame lygmenyje su įžymybėmis, avelės – kanalą išlieti savo frustracijai.
Ir viskas.
X+X+X+X=0.
Savirealizacijos prasme mes trypinėjam toje pačioje vietoje, o gal net ir leidžiamės piramidės apačion tenkindami žemesniuosius instinktus. O juk piliečių savirealizacija yra visuomenės progreso variklis. Dabar gi jis užkaltas.
Nesiimu auklėti nei vedlių, nei prisukamų lakštingalų, o sau ir kitoms avelėms galiu šį tą pasiūlyti.
Kitą, dar kitą ir dešimtis kitų kartų, kai kils pagunda atsiversti, pažiūrėti, spustelėti elito kronikas, nulaužtų nagų tragedijas ar persirpusių muzikos „žvaigždžių“ šėliojimus, pabūkite nuoširdžiais egoistais ir paklauskite savęs labai pragmatiško klausimo – o kokia man iš to nauda?
Ką aš gausiu, jei atiduosiu vedliams pusvalandį savo laiko? Ar žengsiu arčiau geresnio gyvenimo, aukštesnio savirealizacijos lygio, ar tik palaižysiu dirbtinio medaus ir tai per stiklą?
Ir jei pasakysite sau, kad naudos nėra, imkitės kažko kito.
Susiraskite tų pačių vedlių siūlomus analitinius ir akiratį praplečiančius straipsnius (taip, yra ir tokių). Paskaitykite protingą knygą (nežinantiems kokią, visada padės Google) ir pasakykite patys sau, kad nuo šiol tai darysite nuolat. Išsirinkite naują kalbą ir pradėkite jos mokytis. Išeikite pasivaikščioti ir grįžę susirašykite visas kilusias mintis, kaip padidinti šeimos pajamas.
Užsukite į Coursera puslapį ir išsirinkite nemokamus kursus iš geriausių universitetų, kuriuos norėtumėte studijuoti. Kad ir dabar – Mičigano universitetas siūlosi išmokyti programuoti nieko apie tai neišmanančius, Vašingtono universitetas moko viešojo kalbėjimo, Kalifornijos universitetas – laiko valdymo, Pekino universitetas – kinų kalbos pradedantiesiems, Edinburgo universitetas – filosofijos. Visi įrankiai guli ant stalo. Reikia tik ištiesti ranką.
Nebus lengva. Kalbėtis su savimi ir norėti tobulėti visada sunkiau nei leistis vedamam.
Bet kiekvienas toks sprendimas, kiekvienas žingsnelis savirealizacijos link naudingas ne tik jums, naudingas ir valstybei. Ir kai tokių žingsnelių bus tūkstančiai, dešimtys tūkstančių, Lietuvos progreso variklis ims veikti stipriau.
O tada ir elektroniniai piemenys susivoks, jog reikia rodyti kitas kryptis ir X+X+X+X nebebus lygu 0.
Haiku
Mirga klavišai
Avelės į elitą
Kelią atranda
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.