A. Tapinas. Garsas, šviesos, motoras, gudobelių ekstraktas – filmuojam apie Lietuvą!

Šekspyriškas vidaus reikalų ministro nebeatsistatydinimo pareiškimas, Seimo pirmininkės pažadas, kad daugiau jam neskambins (mobilieji operatoriai verkia dėl netektų pajamų) ir turbūt išmes iš feisbuko draugų, nuogalių vakaras Druskininkuose, į kurį meras Malinauskas taip šauniai kvietė visą šalies politinį elitą, iš Kinijos į priekį iškeltu kumščiu parskriejęs superpremjeras, kuris pakeltu tonu vainojo profesoriui Landsbergiui Laisvės premijos nesuteikusius partiečius ir viena ausimi girdėjo girgždančius teflono stūmoklius, vėl keliančius į viršų jo reitingus, ekonomikos mokslus humanitariniams priskirianti švietimo ministrė, centus painiojanti jau kultine tampanti Seimo narė.

Man vis labiau atrodo, kad ne savo noru tampame „ekstromis“ – statistais labai mažo, netgi, sakyčiau, deficitinio biudžeto kino filme, kur režisierius yra nuolatos veikiamas gudobelių ekstrakto, scenarijaus autorius seniai numojo į viską, operatorius seniai nebesifokusuoja, o aktoriai laksto kaip nukirsdintos vištos ir egzaltuotais balsais šaukia „Ne aš sėdėjau prie parašos, Lietuva sėdėjo“ šventai tikėdami, kad kuo garsiau rėki, tuo geresnis filmas.

Ir būdamas eilinis statistas atsargiai traukiuosi tolyn nuo svirduliuojančio (vėlgi – gudobelės) operatoriaus, kad neatsidurčiau viename plane su šio keisto kino žvaigžde, buvusia ūkio ministre ir Seimo Energetikos komisijos primadona, galinčia vienu pareiškimu nudeginti geriau už napalmą, kai sugebama viešai kalbant painioti lito centus su eurocentais ir dargi atlikti dalybos veiksmus, o iš suflerio būdelės gauna tekstą apie dėl SDG terminalo kaltės brangsiančią šilumą.

Primadonos gynybai galiu pasakyti, kad prieš patekdama į filmavimo aikštelę ji ryte lankė vyno rūsius. Ir tai pateisinama. Net ir statistams sunku išbūti tokio filmo aikštelėje blaiviems, o ką jau kalbėti apie žvaigždes.

Bet prieš filmavimo pabaigą paaiškėja visa „teisybė“ – pasirodo primadona tiesiog tikrina tautos budrumą.

Sklidini svetimos gėdos statistai tarpusavyje kuždasi, kad visos trys filmo primadonos – Birutė, Loreta ir Audronė – yra turbūt vaikystėje per klaidą atskirtos trys seserys.

O kas čia per garsas? Tai statistai traukiasi iš dešinės aikštelės pusės, kur ministriškai atmetęs ranką ir pasitaisęs švytintį smagumo nimbą vizijas apie švietimą dėsto dar vienas genialus aktorius, pasamdytas iš kino pasaulyje žinomos Šimaškino kontoros, pastaruoju metu turinčios rimtų problemų su kastingu.

Ir tada tu, paprastas statistas, tikiesi tiesiog atbūti dieną šioje fantasmagoriškoje filmavimo aikštelėje, kad jos pabaigoje gautum savuosius eurus ir kiūtintum namo. Vieni statistai gauna daugiau eurų, kiti mažiau, bet visiems mintys sukasi panašios – kas jiems yra? Kas jiems negerai? Ir negi tikrai tokia režisūra, scenarijaus, vaidyba ir operatoriaus darbas – čia maksimumas, ką mes galime pasiekti?

Į tai pakankamai tiksliai atsako mano feisbuko skaitytojas Romualdas, bandydamas paaiškinti tai psichologiniu Daningo-Kriugerio efektu, kai neįgudę individai kenčia nuo iliuzorinio pranašumo, įsivaizduodami, kad kad jų gebėjimai yra gerokai aukštesni, nei yra iš tikrųjų.

Kitas mano skaitytojas Vaidas mėgino polemizuoti svarstydamas, negi kritika Algirdui Butkevičiui, jo Vyriausybei ir bendražygiams reiškia, kad jau jis blogiausias premjeras iš visų turėtų, negi nebuvo blogesnių, kad mes čia jį taip ėdam. Tiesa, tuoj prisistatė dešiniųjų pažiūrų jaunimas ir subaladojo Vaido virtualias kepenis taip, kad maža nepasirodė, įrodinėdami, kad tikrai taip Butkevičius yra blogiausias iš blogiausių.

Tačiau nepaisant, sakyčiau, abejotino Vaido teiginio, kad kritika dabartiniam vadovui automatiškai reiškia pagyras arba reabilitaciją ankstesniam, pasidarė įdomu subjektyviai palyginti mūsų premjerus (tuos, kurie vadovavo bent metus).

Dešimties balų skalėje pagal tuos pačius kriterijus - Charizma, Strateginis mąstymas, Sąžiningumas, Įvaizdis užsienyje, Idėjos, Ryžtas – ir bandant pamatyti premjerus taip, kaip juos matė rinkėjai ir ekstros.

Kazimiera Prunskienė (Charizma – 4, Strateginis mąstymas – 3, Sąžiningumas – 5, Įvaizdis užsienyje – 8, Idėjos – 3, Ryžtas – 4, vidurkis: 4,5).

Gediminas Vagnorius (Charizma – 7, Strateginis mąstymas – 5, Sąžiningumas – 6, Įvaizdis užsienyje – 7, Idėjos – 5, Ryžtas – 9, vidurkis: 6,5).

Adolfas Šleževičius (Charizma – 2, Strateginis mąstymas – 5, Sąžiningumas – 2, Įvaizdis užsienyje – 4, Idėjos – 4, Ryžtas – 4, vidurkis: 3.5).

Rolandas Paksas - (Charizma – 4, Strateginis mąstymas – 2, Sąžiningumas – 4, Įvaizdis užsienyje –4, Idėjos – 3, Ryžtas – 6, vidurkis: 3.83).

Algirdas Brazauskas (Charizma – 8, Strateginis mąstymas – 7, Sąžiningumas – 3, Įvaizdis užsienyje – 7, Idėjos – 4, Ryžtas – 8, vidurkis: 6,16).

Gediminas Kirkilas (Charizma – 4, Strateginis mąstymas – 7, Sąžiningumas – 7, Įvaizdis užsienyje – 6, Idėjos – 3, Ryžtas – 7, vidurkis: 5,66).

Andrius Kubilius (Charizma – 1, Strateginis mąstymas – 7, Sąžiningumas – 8, Įvaizdis užsienyje – 7, Idėjos – 5, Ryžtas – 8, vidurkis: 6,16).

Algirdas Butkevičius (Charizma – 7, Strateginis mąstymas – 4, Sąžiningumas – 7, Įvaizdis užsienyje – 5, Idėjos – 2, Ryžtas – 3, vidurkis: 4,66).

Štai jums ir prašau. Pirmas subjektyvus faktas – daugiausiai balų surinko premjeras Gediminas Vagnorius ir belieka tik apgailestauti, kad vienas iš ankstyvosios Lietuvos „founding fathers“ dabar „šeštiorkauja“ pas pirmąjį Urdomos sūnų.

Antras subjektyvus faktas – Algirdas Butkevičius tikrai nėra blogiausias mūsų turėtas premjeras. Galbūt palyginus lengva šalies situacija ir padėjo jam, ir padarė meškos paslaugą – būtų įdomu pažiūrėti, kaip jis būtų valdęs atsidūręs Vagnoriaus vietoje rūsčiaisiais-ankstyvaisiais ir ar būtų skubėjęs atsiimti indėlį griūnant bankams taip, kaip tai padarė Šleževičius.

Ir dabar turime lentelės antrojoje pusėje įsitaisiusį premjerą, kuris ir pats sau ir savo Vyriausybei rašo šešetą. Ir jeigu valdžioje tikrai yra žmonių, kuriems drąsiai rašyčiau 9, o gal ir 10 – Linas Linkevičius, Saulius Skvernelis, Rokas Masiulis – tai pagalvokime, kokiais balais galėtume vertinti likusius koalicinius personažus.

Jeigu jie būtų mokiniai, apie juos tėvai su šiek tiek drovia meile sakytų „Ai, na tas mūsų tai perestukinas, nelabai jam ten mokslai einasi, bet, žinai, bendriau paėmus tai ir šitas, kaip jį ten, Geitsas, ir tas, nu kur feisbuką sukūrė, tai irgi nieko nebaigė, o va kaip prasisuko (juokiasi)“.
Ir apsistatęs tokiais Daningo-Kriugerio sindromu persismelkusiais antrojo plano aktoriais, premjeras daugelyje filmuotų situacijų gali iš viso atrodyti kaip Leonardas di Caprio ir Tomas Hanksas kartu sudėjus.

O filmas – paklausite jūs? Kur tas valstybės filmas su baisia vaidyba, skylėtu scenarijumi ir ore tvyrančiu gudobelių ekstraktu. Ar galima jį kažkur pamatyti?

Žinoma – jis čia

Atidžiai peržiūrėkite, ten viskas – ir saviškiams įsisavintos ES lėšos, ir pagal pinigų kiekius išsidalintos ministerijos, ir paprasto žmogaus-rinkėjo paveikslas, valstybiniai užsisakymai ir moralas, kas dirba, tas gerai ir dirba. Žodžiu, Lietuvos dokumentika.

Lieka tik statistai, kurie nusuka akis, atbūna dieną filmavimo aikštelėje, gauna kasdienius eurus ir kiūtina namo.

Haiku

Teisus Čechovas
Viltis seserų trijų
Maskvon sugrįžti