A. Tapinas. Gelbėtojo Antano pokeris ir pirmoji pabėgėlio Basiro žuvis

Kas norite būti išgelbėtas? Pakelkite rankas. Apsidairykite. Matote, rankų miškas. Ir po to skundžiatės, kad vėl balsavote ne už tuos, nes tikėjotės, kad jus gelbės Pamela Anderson, o kaip paaiškėjo po praėjusių rinkimų jus gelbėjo ūsuotas vyrukas, iš pirmo žvilgsnio šiek tiek panašus į Saulėtekio miškeliuose siautėjantį ekshibicionistą.

Argi ne taip, ką?

Norėjote, kad jus išgelbėtų gelbėtojas Rolandas, po to gelbėtojas Viktoras, po to gelbėtojas Arūnas, dar po pusę pamainos vietinėje gelbėjimo stotyje padirbo gelbėtojas Artūras. Naujai ateinantiems gelbėtojams panašu, kad gali neužtekti net ir vieno persirengimo kambario, nes čia ir pirmos kategorijos gelbėtojas Valentinas, ir gelbėtojų duetas Saulius bei Ramūnas.

Beje, jie netgi turi susikūrę bendrą feisbuko profilį „Valstiečiai Saulius ir Ramūnas“. Nerealus profilis, jeigu netikit, nueikit ir patikrinkit.

Ir, žinoma, žmogus, kurio negali pavadinti tiesiog gelbėtoju, jis jau yra Gelbėtojas, jis tiesiog visa gelbėtojų komanda viename – tai gelbėtojas Antanas.

Palyginus su juo kiti gelbėtojai atrodo kaip Pašušvio dramos ratelio antraplaniai atlikėjai. Gelbėtojas Antanas savo įgūdžius šlifuoja jau beveik dešimt metų – gelbėjo žmones „Bėdų turguje“, po to gelbėjo Lietuvos krepšinį, po to olimpinę delegaciją, po to gelbėjo „Žalgirį“, po to Lietuvos kariuomenę, po to „Prienų“ ir „Mažeikių“ krepšinio klubą ir dar, ir dar. Laisvalaikiu jis gelbėja Lietuvą apskritai, Vilnių konkrečiai prisistatydamas užsienio investuotojams kaip sostinės Chief Investment Officer ir dar konkrečiau – vieną pabėgėlį Basirą, davęs jam meškerę ir užkabinęs ant jos žuvį. Dar bando gelbėti Liberalų sąjūdį nuo Eligijaus Masiulio, nes šis vis dar negali atsitokėti nuo gerų ir blogų sukrėtimų, kuriuos partijai atnešė vidutinio dydžio taifūnas – TonyG.

Beveik kiekvienas jo įrašas turi kuklią žymą „sponsored“ ir virsta nebe bendravimu socialinėje erdvėje, o tiesiog nereglamentuota, neapskaityta ir nekontroliuojama politine reklama, kuri dar papildomai transformuojasi ir į straipsnius tradicinėje žiniasklaidoje.

Andrius Tapinas

Čia straipsnis galėtų pasisukti dvejopai – labai teigiamai, kad taptų aišku, kad gelbėtojas Antanas padarė Lietuvai tiek, kiek visas Seimas kartu sudėjus ir tai tik pradžia, o kas bus toliau, jeigu duosite jam ūkio ministro postą arba balsuosite už Antaną 2019-2020 metų politiniame sezone.

Arba labai neigiamai, jei sakyčiau, jog visa tai tik kruopšti iliuzija, kad kiekvieną paaukotą litą Antanas „atmušė“ kukliai šypsodamasis geriausiame didžiųjų televizijų eterio laike, kad kiekvieną atvestą rėmėjo eurą jis investavo į savo asmeninio prekės ženklo žinomumą – ar tai būtų žygis olimpinėje Lietuvos delegacijoje, ar viceprezidento postas krepšinio federacijoje. Ir savęs nenuskriaudė, jei 2013 metais sumokėjo tik 20 000 litų mokesčių taisyklingai optimizavęs gaunamas pajamas.

Kitaip tariant – arba „balsuosiu tik už Antaną, šitiekai žmonių padėjo, per „Duokim garo“ rodosi ir ne vagis, ir ne komunistas“, arba „jau už šitą šulerį tai niekada nebalsuosiu“.

Kritiškai mąstančiam rinkėjui turbūt to nepakanka. Jis norėtų geriau suprasti, kas gi yra Antanas Guoga.

Unikaliai vikrus oportunistas? Juk ne kiekvienas sugebėti susikurti sau asmenines pareigas. Lietuvos olimpinis atašė – skamba išdidžiai? Dar išdidžiau skamba vertimas į anglų kalbą, kai Vilniaus mero visuomeninis patarėjas tampa Chief Investment Officer, kas pagal apibrėžimą reiškia vieną iš aukščiausių pareigų įmonės valdyboje.

Savo kišenę saugantis politikas? Iki šių metų Lietuvos pokerio bendruomenėje Antanas Guoga turėjo pusdievio statusą, po ir liberalų balsais priimto įstatymo, kuris iškėlęs neįgyvendinamas sąlygas iš Lietuvos privertė pasitraukti didžiąsias pokerio bendroves, rinkoje palikdamas bene vienintelę gelbėtojui Antanui priklausančią bendrovę „TonybetPoker“, jo vardas tapo keiksmažodžiu. Bendruomenė nedidelė, bet vėlgi perfrazuojant klasikus, šiandien neapgynėm jos, kokios bendruomenės neginsim rytoj?

Nuoširdžiai Lietuvos ateitimi besirūpinantis patriotas? – Antano inicijuotas tarptautinis „Coder Dojo“ projektas, kurio metu jau 22 Lietuvos miestų vaikai yra mokomi programuoti yra viena geriausių mano matytų mūsų valstybės ateities skatinimo iniciatyvų.

Atlapaširdis filantropas? – praėjusiais metais labdaringiems projektams buvo skirta daugiau kaip milijonas litų. Net ir atmetus pastovėjimą šalia Editos Mildažytės tikrai neblogu LRT eterio laiku, joks kitas Lietuvos politikas net per patrankos šūvį negali su tuo lygintis. Žinoma, tai ne priežastis nemokėti mokesčių, gelbėtojas Antanas tikina, kad 2014 metais sumokėjęs jau nebe 20, o 200 tūkstančių litų mokesčių, bus įdomu pamatyti ir praėjusių metų deklaraciją.

Į kaimo rinkėją nusitaikęs populistas? – pavyzdžių pilna ir juos labai gerai iliustruoja ši nuotrauka, kur gelbėtojas Antanas duodasi su niekada nenumirsiančia „Duokim garo“. Atkreipkime dėmesį į tobulą laiko paskaičiavimą – iki rinkimų kampanijos pradžios ir reklamos ribojimų yra likę 38 minutės.

Tai kas gi iš tikrųjų yra gelbėtojas Antanas? Viskas viename? Perfrazavus Čerčilį – jis yra mįslė giliausių paslapčių slėpinio viduje.

Vienas ryškesnių naujausių pavyzdžių – afganistaniečio pabėgėlio Basiro istorija. Kaip talentingai ir dramatiškai jį gelbėjo Antanas. Iš karto pasiūlė apgyvendinimą ir darbą savajame „TonyResorte“ (šiek tiek reklamos dar niekam nepakenkė), tada atsirado priešai, spendžiantys spąstus, politiniai oponentai socialdemokratai, klasta neleidžiantys Basirui atvykti į išsvajotojo darbdavio glėbį ir galiausiai vainikavo laimingoji pabaiga ir nuotrauka su besišypsančiu Basiru, kuris jau gavo meškerę ir sugavo pirmąją žuvį. Kokia metafora, kokia liberalų numylėta metafora, kad jie duos visiems po meškerę.

Ir visa tai lydėjo apmokėti feisbuko įrašai (taip, jeigu matote nuolatos šmėžuojančius ir daug „laikų“ sulaukiančius Antano Guogos įrašus feisbuke, taip yra ne todėl, kad jis rašo labai įdomiai, o dėl to, kad beveik kiekvienas, Karlai, beveik kiekvienas jo įrašas turi kuklią žymą „sponsored“ ir virsta nebe bendravimu socialinėje erdvėje, o tiesiog nereglamentuota, neapskaityta ir nekontroliuojama politine reklama, kuri dar papildomai transformuojasi ir į straipsnius tradicinėje žiniasklaidoje.

Juk vienas pabėgėlis iš Afganistano dabar gauna daugiau dėmesio nei kokie 5000 Lietuvos provincijos vaikų.

Ir kaip būdinga geroms gelbėtojo Antano istorijoms neapsieita be lengvo blefo – nors Antanas tikina, kad jau viską sutaręs, paaiškėja, kad Basiras dar nėra apsisprendęs, ką nori veikti ir gal norėtų konsultuotis ne su į rinkimus žvelgiančiais politikais, o su Lietuvos kariais, kuriems jis talkino Afganistane.

Net ir žavingoji meškerės metafora skamba ne taip patraukliai, jei žinai, kad Basiras žuvį sugavo komerciniame Antano Guogos tvenkinyje, kur žuvys yra įleidžiamos tik šeimininko nurodymu.
Antra vertus, dramatiška parama pabėgėliui ne tik generuoja pirmuosius portalų puslapius, bet kartu su savimi velka ir kitą nuomonę – „geriau Lietuvos žmonėms vargstantiems padėtų, geriau jaunimui emigruoti neleistų, o ne čia darbintų visokius juočkius“, kuri būdinga elektoratui, į kurį nusitaikęs gelbėtojas Antanas. Ir tada pliusas Antanui už drąsų žingsnį.

Trečia vertus, reikėtų atidžiai pasekti, koks bus tolesnis Basiro likimas, kai reklaminė nauda jo gelbėtojams išblės ir kiek ilgai jis dirbs vienoje vietoje.

Ketvirta vertus...

Per sudėtinga? O kas sakė, kad bus lengva, jei sėdate žaisti pokerio su profesionalu? Juk tai yra vadinamasis „metažaidimas“ – aš galvoju, kad tu galvoji, kad aš galvoju, kad tu galvoji.

Bet vienas dalykas aiškus – Antanas Guoga su Lietuva žaidžia politinio ir visuomeninio pokerio turnyrą. Aukštų statymų turnyrą, faktiškai kone Pasaulio pokerio seriją, kurioje mėgėjams nėra kas veikti. O didžioji dalis prie stalo sėdinčių yra absoliutūs mėgėjai.

Finansinė įpirka į turnyrą didelė, todėl geriau sumažinti riziką ir susirasti rėmėją, kuris tavo pergalės atveju irgi gaus dalį sėkmės, tačiau vis tiek liūto dalis ir šlovė atiteks tau – argi ne taip nutiko su Liberalų sąjūdžiu? O ką jau kalbėti apie vos taisykles žinančių mėgėjų gebėjimą strategiškai mąstyti, suskaičiuoti pinigus ir tikimybes, kad žaidimas atneštų tau pozityvius lūkesčius, sugebėti numesti prastas kortas nepatiriant žalos, įžūliai blefuojant išstumti oponentą iš banko ar išmušti iš vėžių savo nesiliaujančiu psichologiniu spaudimu.

Ir man turbūt labiausiai gaila Eligijaus Masiulio, kuris man primena tokį naivų provincijos žaidėją, kuris ilgą laiką žaidė iš centų savo miestelio kultūros klube, vis tikėdamasis, kad išauš diena, kai jis bus parinktas žaisti su rimtais žaidėjais. Juolab, kad į miestelį priklydęs atėjūnas pasisiūlė jį pamokyti. Ir dabar Eligijus žaidžia prieš tą patį atėjūną, žaidžia iš viso savo politinio kapitalo, laiko rankose stipriausią pradinę kombinaciją – du tūzus, bet pradėjus versti kortas jam darosi aišku, kad aplink vyksta kažkokios nesąmonės.

Prieš mus šio žaidimo meistras. Ir kol kas visiškai neaišku, kokia bus šio žaidimo pabaiga ir kam ji bus naudinga. Norėtųsi turėti krislą vilties, kad ne tik gelbėtojui Antanui, bet ir Lietuvai.

Juk pokeryje yra galimybė, kai du stiprūs žaidėjai priverčia silpnesnį sustumti visus turimus žetonus ir jį pašalinę iš turnyro pasidalija jo žetonus. O rudenį tikrai bus bent kelios partijos, kurios per šiuos Seimo rinkimus stums viską, ką turi.

Tačiau mes jau tiek kartu esame gelbėti, kad faktiškai galėtume gauti profesionalių skęstančiųjų sertifikatą.

P.S. Jeigu tikrai nuėjote į feisbuką tinklą tikrinti bendro gelbėtojų Sauliaus ir Ramūno – sveikinu, į jus kaip į potencialų rinkėją šiemet tikrai nusitaikys Darbo partija.

Haiku

Šypsnys Antano
Bėda viena nevaikšto
Neverk, Eligijau