Dar nespėjusiems prasižioti bus sunku permušti europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę, kuri šovė idėją – pasirūpinkim vaikais. Supermintis. Net sunku patikėti, kad tokia jauna politikė (dvylika metų darbo Socmino viceministre ir ministre nesiskaito, čia smulkmena, per tiek laiko net nespėsi susivokti, kas čia su tais vaikais Lietuvoje vyksta) taip ima ir originaliai sugalvoja. Labai naujoviška.
Originalumu mėgina suspindėti ir konservatorius Laurynas Kasčiūnas – jo idėja Lietuvai yra normalus futbolo stadionas. Ir vėl – kaip čia niekas nepagalvojo.
Tai ta pačia gaida aš irgi pasiūlysiu idėją Lietuvai – susigrąžinkim emigrantus. Ir viskas bus gerai.
Va.
Labai keista, kad kuris nors politikas dar neužšoko ant Idėjos bačkos ir neskėlė šitos genialios idėjos.
Atsiprašau, klystu. Čia jau pasižymėjo konservatoriai. Kęstutis Masiulis įregistravo Grįžimo įstatymo projektą, pagal kurį turėtų būti institucija, kuri skatintų lietuvių kilmės asmenų grįžimą į Lietuvą.
Nes juk mums tik to ir trūksta – kompetentingos institucijos. Ir tada visi grįš. Dar kartą – kaip mes visi nepagalvojom?
Aišku, visi suprantame, kad čia ne idėja, bet kliedesys. Ir, matyt, tai supratę mūsų šalies politikai (ir valdžioje esantys, ir opozicija) sutartinai išbraukė šitą temą iš savo temų ir darbotvarkių. Jeigu ankstesnėje valdančiojoje koalicijoje dar buvo kažkokie pasitampymai dėl didesnio dėmesio užsienio lietuviams – pavyzdžiui, 2015 metais turėjome Seime įkurtą Migracijos komisiją.
Ji priėmė rezoliuciją, kad reikia parengti ilgalaikę emigracijos valdymo ir reemigracijos strategiją, tada dar aštuonis kartus paposėdžiavo ir 2015 metų gegužę jos veikla liovėsi pažadėjus „2016 metų pavasarį jau patekti kažkokius apmatus“.
Skambūs priešrinkiminiai pažadai mažinti emigraciją, skatinti reemigraciją ir nepamiršti išvykusiųjų irgi labai greitai išsisklaidė.
Migracijos komisija Seime posėdžiauja du kartus dažniau nei ankstesnė ir darbą pernai pradėjo nuo pareiškimo, kad reikia sugrąžinti emigrantus ir parengti Sugrįžtančios Lietuvos planą.
Gegužės mėnesį komisija sužinojo, kad žmonės išvažiuoja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl socialinio klimato, labai susijaudino, diskutavo ir sutarė ateityje grįžti prie šio klausimo. Birželį komisija akcentavo, kad būtina neatidėliotinai stiprinti teigiamą Lietuvos įvaizdį.
O uogelė ant nuveiktų darbų praėjusį mėnesį Migracijos komisijoje svarstyta pavasarį sudarytos darbo grupės, kuri turėtų parengti emigrantų grąžinimo strategijos projektą (ta prasme, jo dar net mintyse nėra) tarpinė ataskaita, kurioje pateikiami akis atveriantys atradimai – svarbiausias iššūkis yra nuolatinis Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, o jis mažėja dėl prastos darbo aplinkos, žemų algų ir blogo socialinio klimato.
Rimtai, Šerlokai? Mano katinas, jeigu tokį turėčiau, tai būtų galėjęs išmiauksėti prieš šešerius metus.
Darbo grupė taip pat konstatavo, kad kuriama strategija turi derėti su kitais strateginiais dokumentais. Su kokiais, po velnių, strateginiais dokumentais? Su sudūlėjusia „Lietuva 2030“, kurios puslapis atrodo kaip įšalęs praėjusiame amžiuje, o panorus susipažinti su už strategiją atsakinga Valstybės pažangos taryba, gauni labai tikslų ir aiškų mūsų valstybės vizijos ir pažangos apibrėžimą. Paspauskit nuorodą ir pamatysit.
Prezidentės inicijuota kampanija „Rinkis Lietuvą“ galėtų puikiai tapti valstybės strategijos ledkalnio viršūne, bet nesant strategijos plūduriuoja pati sau, ir šiai akimirkai labiau primena viešųjų ryšių kampaniją.
Ant pirštų gali suskaičiuoti valdininkus, ministrus ir Seimo narius, kurie per šiuos politinius metus teikėsi apsilankyti užsienio lietuvių bendruomenėse ir pakalbėti apie jiems svarbius dalykus. O ir tie patys dažniausiai pageidauja atidžiai parinktos auditorijos, kuri neturėtų neteisingų klausimų.
Prieš važiuodamas susitikti su Norvegijos lietuviais atidžiai peržiūrėjau, ką gi jiems žadėjo išeivių balsų siekę Žygimantas Pavilionis bei Dovilė Šakalienė ir tada jau perklausiau, kaip sekasi vykdyti duotus įsipareigojimus. Abu Seimo nariai suskato aiškinti, kad sekasi labai gerai, bet štai iškilo kliūčių, kova dar tik prasideda, ne viskas taip paprasta ir reikia suprasti procesus.
Na, Ž. Pavilionis bent jau prisižadėjo iki šių Kalėdų aplankyti Norvegijos lietuvius ir dar atsivežti jiems parodyti Gabrielių Landsbergį. Politikas juk vertas tiek, kiek verti jo pažadai, ar ne?
Emigracijos ir užsienio lietuvių temos vengia ir pagrindiniai šalies valdytojai. Seimo pirmininkas pamurmėjo, kad jeigu alga bus 1100 eurų, tai tada ir migracija sumažės, ko čia dabar lendat, bet, kaip visada, niekas į jo žodžius nepažiūrėjo rimtai. O Ramūnas Karbauskis iškėlė mintį atnaujinti nacionalinį partijų susitarimą dėl emigracijos ir LVŽS nuomone tai būtų puiki dovana Lietuvos gyventojams ir emigrantams.
Ta proga Gabrielius Landsbergis pasišaipė iš jo feisbuke, kad net karvės nesupranta, kam reikia tokios susitarimo, Ramūnas Karbauskis labai įsižeidė ir tuo viskas baigėsi.
Toks įspūdis, kad užsienio lietuviai egzistuoja vien tam, kad pasirodžius kokiam nors straipsniui apie emigrantą, kuris baisisi Lietuva, nes čia visi valgo tik kotletus, kainos baisios, o prekybos centruose vien tik nuodingi sausainiai, mes dar galėtume šiek tiek susipriešinti.
Gal ir gerai, nes geriau impotentas, kuris tai supranta ir energiją skiria kokiai nors kitai laisvalaikio formai, pavyzdžiui, mezgimui vąšeliu, nei impotentas, kuris vis dar įsivaizduoja esąs Kazanova.
Haiku
Pezu Lietuvai
Realiai belenką suokiu
Tarsi volungė