A. Tapinas. Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai

Iš karto noriu pasakyti, kad šis straipsnis netaikomas ir neskirtas tiems šimtams pedagogų, kurie iš tiesų yra Mokytojai iš pašaukimo, kurie atiduoda visas jėgas ir kuria naujosios kartos valstybę. Kiekvienas žinome tokių mokytojų.

Tik yra dvi problemos – tokių mokytojų kasmet mažėja, o jų nuopelnai tarsi plataus dažytojo teptuko mostu yra braukiami visiems profesijos atstovams. Negali sakyti, kad mokytojams tai nepatiktų, ypač galimybę gavus šventojo aureolę dar papuošti ją ir kankinio nimbu, o tada jau pagal visą programą: mes neįvertinti, mes mažai uždirbame, mums labai sunku, darbo sąlygos neįmanomos, tėvai baisūs, o vaikai dar baisesni, dar mokslo metus pailgins, tai su šitais erodais dar daugiau laiko reikės leisti, eikim protestuoti. Ir šitų netikrų pseudošventųjų mokytojų balsas, pastiprintas profsąjungų megafonais, sklinda kaip devintoji banga.

Pažiūrėkit, kas lieka kaltas, kai prakalbame apie švietimo krizę Lietuvoje? Valdžia ir ministerija, abejingi tėvai, baisūs vaikai, ubagų valstybė be pinigų. Bet kas, tik ne Šv. Mokytojas.

Jis negali būti dėl nieko kaltas, už nieką atsakingas, privalo būti apsaugotas nuo darbe patiriamo streso, neturi būti spaudžiamas kelti kvalifikaciją ar modernizuotis, neturi siekti rezultatų – pakanka to, kad jis Mokytojas ir taškas.

Sakote, tokių pseudošventųjų pedagogų mažuma? O pabandykit paskaičiuoti, su keliais mokytojais, atitinkančiais šituos kriterijus, susidūrėte?

1. Baisūs tėvai ir baisūs mokiniai

Štai vaizdelis iš gyvenimo – biologijos mokytoja protestuoja prie Švietimo ir mokslo ministerijos ir skundžiasi: „Stresas. Visos ligos nuo streso. Pažiūrėkite, kokie vaikai dabar. O kokie tėvai“. Tai jeigu jau tėvai ir vaikai tokie baisūs, gal reikėtų pagalvoti apie profesijos keitimą? Bet nėra lengva, kai 25 metus dėstai tą patį kursą. Jeigu netobulėji, nesikeiti kartu su besikeičiančia aplinka, tai kam tu toks reikalingas?

Taip, vaikai pasikeitė. Ir nemaža senosios kartos mokytojų dalis su jais nesusikalba. Bet pasikeitė visas gyvenimas. Ar įdarbintumėte žmogų, kuris prieš trisdešimt metų mokėjo gerai spausdinti mašinėle, bet taip ir nepasivargino išmokti dirbti kompiuteriu, manydamas, kad aplink turi keistis kiti? Tai kodėl toleruojame tuos mokytojus, kurie su XXI amžiaus Z karta, su „Youtube“, „Facebook“ ir „Minecraft“ karta dirba tais pačiais metodais kaip prie Brežnevo? Ar jie daugiau padeda, ar daugiau kenkia?

2. Man nepriklauso

Kiek kartų girdėjote šią frazę iš savo vaikų mokytojų? Mane kiekvieną kartą nuo jos nupurtydavo. „Po pamokų man nepriklauso kalbėtis su tėvais“, „Man nepriklauso atsakinėti į jūsų laiškus“, man nepriklauso... nepriklauso... nepriklauso, man nepriklauso padaryti bent vieną mažytį žingsnelį ir darbelį savo valstybei. Ir kai tai sako ką tik LEU baigusi panelytė, žodį „pašaukimas“ mačiusi tik muziejuje, supranti, kad nei jai, nei jos mokiniams gerai nebus.

3. Vištiena per sausa ir dar sertifikato neduoda

Nėra sąlygų, nėra galimybių tobulėti, uždaras ratas – šaukia pseudošventieji mokytojai, primindami „Aukso veršio“ Vasisualijų Lochankiną, kuris savo baisingas badaujančio kančias pavertė principu. Taip ir su mokytojais – atrodo, kad jie gyvena urve, saulės šviesos nemato ir tik ryte už grandinių yra velkami mokyti vaikų.

Įdomumo dėlei – vieno miesto vieno mėnesio pedagogų kvalifikacijos kėlimo renginių planas. 39 seminarai ( iš jų du internetu), 8 taikomieji kursai, dvi stažuotės, mėnesinis 60 valandų projektas apie šiuolaikinę mokymo aplinką, 6 praktiniai kursai, 13 konsultacijų, 6 konferencijos, 8 metodinės valandos.

Iš tiesų – visiškai nieko nėra. Valstybės ir ES finansuojamų projektų mokytojams yra tiek, kiek jokiai kitai profesijai. Ir kaip man pasiguodė vieno tokio centro vadovė – mokytojai tiek išlepo, kad renkasi kursus pagal tai, ar įskaičiuoti pietūs, ar ne. Ir atsiliepimuose apie seminarų kokybę neretai kaip pagrindinė problema akcentuojama, kad „vištiena buvo per sausa“.

Bet vis dėlto esu neteisus – ne vištiena seminaruose ir konferencijose yra svarbiausia, o popierius. Pažymėjimas. Raštas. Sertifikatas. Kurį galima įsegti į papkutę ir jaustis pasikėlusiais kvalifikaciją.
Ir šis pokalbis yra toks realus ir tiek dažnas, kad net skauda – „O ar galima gauti pažymėjimą iš karto, nes dar norisi ir Vilnių pamatyti? – „Bet ar seminare nerasit nieko sau naudingo?“. Tada čia seka gilus šventosios mokytojos atodūsis –„Vaikeli, aš keturiasdešimt metų mokykloje, ką jūs dar man naujo pasakysit“.

4. Šventųjų teisių gynėjai

Jeigu reikėtų įvardinti vieną pagrindinių švietimo sistemos rakščių, tą pleištą, kuris įvarytas tarp mokytojų, bendruomenės ir valdžios, tai vienareikšmiškai būtų profesinės sąjungos. Mokyklų direktoriai sukandę dantis kenčia niekam tikusius, nei vaikų, nei savo profesijos nemėgstančius mokytojus, kurie labai apdairiai įstoję ir tapę profesinių sąjungų aktyvistais, gali jausti absoliučiai saugūs. Ir nieko tu jiems nepadarysi.

Įsivaizduokime, drąsi šalis Lietuva visiškai atnaujina mokytojų rengimo programą, kad ir tuo pačiu „Renkuosi mokyti“ pagrindu, meta lėšas ir po kelių metų turi šimtus moderniai mąstančių, motyvuotų, vaikus mylinčių ir iššūkiams mokykloje visapusiškai pasiruošusių jaunų mokytojų. Ir ką? Ogi nieko, nes vietos mokyklose jiems greičiausiai neatsirastų. Profesinės sąjungos stotų piestu.
Nes, kaip pastebėjo vaikų psichiatras Linas Slušnys, švietimo profsąjungų, o jų ne viena, balso negirdėti nei kalbant apie patyčias mokyklose, nei apie prastėjančius rodiklius, nei krentančią mokytojų ir mokinių motyvaciją, nei apie kitas kertines švietimo problemas. Ne, jie prisistato ten, kur kalba pasisuka apie pinigus, kur reikia garsiai rėkti, skųstis ir ginti pseudošventuosius mokytojus. Beje, būtent tuos, kuriuos moderniai mąstantys mokyklų direktoriai mielai išpašalvonytų, nes mato, jog tokie profsąjungų šventieji ne tik nepadeda, bet kenkia mokyklų bendruomenei.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius sako, kas būtent dėl neatsakingo profesinių sąjungų elgesio mokytojo profesija prarado prestižą. Profsąjungiečių lyderiai atkerta reikšdami jam užuojautą, kad tenka dirbti tokioje mokykloje, kur mokytojai birželį nieko nedirba.

Kurio žmogaus poziciją labiau palaikytumėte ir į kurio nuomonę labiau įsiklausytumėte?
Į direktoriaus, kuris per 23 metus sukūrė geriausią iš geriausių Lietuvos mokyklų, kasmet valstybei atiduodančią puikiai paruoštus ir tarptautiniu lygiu konkurencingus jaunus žmones? Ar šventųjų mokytojų teisių gynėjo, kuriam švietimo problemos rūpi tiek, kiek jos gali padėti kartu su kokiais nors „tvarkiečiais“ prasiveržti į valdžią?

Ir čia turbūt slypi dar viena problema – mokytojo prestižas. Mes tiek daug apie jį kalbame ir pseudošventieji mokytojai taip smagiai jį naudoja kaip ginklą, net nepagalvodami, kad su savo abejingumu, nenoru keistis, nemeile vaikams ir meile pažymėjimams, su profsąjungietišku rėksmingumu jie patys ir kenkia tam prestižui. Juk gali būti didžiausias pedagogo profesijos rėmėjas ir palaikytojas, bet kai metai iš metų siautėjantys mokytojai kelia tik reikalavimus ir ultimatumus, o jų darbo rezultatai nuolat prastėja, ima kilti abejonių.

O kol pseudošventieji rėkia, tikrieji mokytojai iš pašaukimo kantriai dirba. Ir tik dėl jų mes šiandien dar esame rugiuose prie bedugnės, o ne pačioje bedugnėje.

Ir lyginant su šia problema mokslo metų ilginimas yra tokia kosmetinė smulkmena, toks pleistras ant lūžusio stuburo, kad nereikia būti edukologu, jog suprastum, kad ne tam mes turėtume rinkti parašus ir kurti išradingas grotažymes.

Haiku

Kokia vištiena
Toks ir švietimas mūsų
Brangus ir sausas