A. Tapinas. Lietuva – f**k you! Ai, ir dar eik na***!

Kraupi antraštė? Man kraupi. Ir mano kompiuteriui kraupi, nes tik parašius tokius žodžius jis pakibo ir reikėjo tris kartus perkrauti. Ir daugumai Lietuvą mylinčių žmonių ji kraupi. Tai bet nieko tokio. Pratinkitės.

Juk ne buduliai mūsų šalį siuntinėja, ne nusivylę nevykėliai, ne pašalpiniai ir net ne visur esantys Kremliaus agentai. Ją siuntinėja mūsų politikos žiedas – miestų merai ir sostinės tarybos nariai.

Jei buvęs Alytaus meras Jurgis Krasnickas privačiame pokalbyje pasiūlęs Lietuvai eiti tolėliau, savo politinius batelius pakabino ant vinies, tai po moderniųjų ir populiariųjų liberalų sparnu priglobtas Vilniaus tarybos narys Markas Adamas Haroldas tokius žodžius teškia viešai.

Ir įsibėgėjęs nesustoja – patikslina, kad tokį pasiūlymą pateikia ne lietuviams, bet Lietuvai, džiūgauja sulaukęs 100 patiktukų prie savo įrašo, galybės palaikymo ir dešimtis kartus išaugusių siūlymų draugauti. Bravūriškai tvirtina, kad kaip tarybos narys dirba Lietuvai už 1 eurą per valandą (nes tai labai rimtas argumentas siųsti tolyn šalį, kurioje gyveni) ir reziumuoja, kad šunys, tai yra mes, loja, o karavanas eina. 

Tai tęsiasi maždaug dieną, kol atsipeikėję liberalai Remigijaus Šimašiaus asmenyje pagrūmoja pirštuku ir sako „negerai, Markai. Keiksmažodžiams – ne“. Tarybos narys labai išsigąsta, kad savo krikštatėviui privirė bėdos, susilenkia keturlinkas ir rašydamas Mere iš M didžiosios, pradeda pleškinti atsiprašymus, kuriuose nuoširdumo yra tiek pat, kiek Kazio Jonaičio pažaduose daugiau nestoti prie tranzuojančių merginų. Net Bradauskas, kuris tvirtino, kad partijos bičiuliai įsmeigė jam peilį į nugarą, atrodė oriau. 

O pats tarybos narys neslepia „aš toks esu. Mane tokį išrinkot“. Aš galiu pasiųsti Lietuvą. Aš galiu pavadinti kitą tarybos nare kale. Aš juk „tas britas“, aš iš didelės, demokratiškos, viską suprantančios valstybės atvykau jums, juodnugariai, parodyti, kaip čia viską daryti. Tiesiog Nyčės Übermenschas 2015. 

Ir šis incidentas kelia įvairių minčių

1. Kontekstas 

Tarybos narys ir jį palaikantieji bando įteigti, kad reikia žvelgti į kontekstą, o ne į tokį elementarų ir kasdienį dalyką kaip Lietuvos siuntimas tolyn.

Pats tarybos narys neslepia „aš toks esu. Mane tokį išrinkot“. Aš galiu pasiųsti Lietuvą. Aš galiu pavadinti kitą tarybos nare kale. Aš juk „tas britas“, aš iš didelės, demokratiškos, viską suprantančios valstybės atvykau jums, juodnugariai, parodyti, kaip čia viską daryti.

Andrius Tapinas

Jie sako, kad apskritai “f**k you, Lietuva” reikėtų versti ir suprasti kaip „pakilk, Lietuva“, „ei, Lietuva“ ar „ole, Lietuva”. Jie sako, kad F žodis anglų kalboje jau apskritai beveik nebe keiksmažodis. Tai kviečiu nuvažiuoti į JAV ir numesti tokią F-bombą kokioje nors viešoje vietoje, galbūt pareigūnui į akis, jei jau ne keiksmažodis ir pažiūrėti, kas bus. Dar norėčiau pamatyti Vašingtono ar Niujorko miesto tarybos narį viešai rašantį „F**k you, USA” ir sužinoti, per kokią milisekundės dalį baigsis jo politinė karjera. Tiesa, juk Markas Adamas Haroldas savęs nelaiko karjeros politiku, jis dirba Vilniaus taryboje už 1 eurą per valandą ir sėkmingai adaptuoja sovietinio raugo politikų mentalitetą – „kai tokia alga, tai ir kyšį ne nuodėmė paimti“, „kai tokia alga, tai ir viešai Lietuvą pasiųsti ne nuodėmė“. 

Bet grįžkime prie konteksto. Pasiuntęs Lietuvą, tarybos narys ragina kuo greičiau pripažinti tos pačios lyties santuokas ir įsileisti 1000 pabėgėlių. DABAR – isteriškai didžiosiomis raidėmis rėkia jis. Dabar, nes tada mūsų įvaizdis pasaulyje pagerės. Dabar va čia, dabar. Be diskusijų, be pasirengimo, be visuomenės švietimo. Bam – turim. Šalyje, kur dar prieš penkerius metus LGBT eitynių dalyvius turėjo saugoti 800 policininkų. Šalyje, kur šimtų tūkstančių žmonių širdyse šiandien dar tūno maži tamsūs gražuliai, visu gražumu išropojantys interneto komentaruose, palaikančiuose Ten Walls pareiškimą. 

Didžioji pasaulio demokratija daugiau kaip du šimtus metų brendo tokiam sprendimui, mes gi skaičiuojam dar tik pirmąjį ketvirtį. Ir taip, mano galva, Lietuva per tokį trumpą laiką su tokiu tamsiu ir sunkiu sovietiniu bagažu yra pažengusi pakankamai toli. Ar šiais klausimais bent jau pasiekusi neandartaliečių lygį. Bet juk neandartaliečiui neduosi šviesos kardo isteriškai rėkdamas – „dabar tu džedajus, rodyk pavyzdį pasauliui ir gerink neandartaliečių įvaizdį“. 

Štai ir kontekstas. Pridėkime prie isteriško klyksmo Lietuvos pasiuntimą tolyn ir turim puikų komplektą. 

O visai komentaruose staugiančiai „gamta ne taip žmones sutvėrė“, „pyderai prie vaikų nelįs“, „aš ne prieš gėjus, bet...“, „negrų ir teroristų čia nebus“ šutvei Markas Adamas Haroldas įteikė puikiai pagaląstą, šveitrų ginklą, efektyviai atstumdamas visuomenės švietimo pastangas keliais žingsniais atgal. Bravo, tarybos nary, bravo!

2. Liberalai 

Kažkas populiariausios karūną besimatuojančioje partijoje yra negerai. Nuo Bartašiūnaičių iki liberAčų, nuo VIP pirtelių už 80 eurų iki Lietuvą siuntinėjančių Markų Adamų Haroldų, nuo kimono skvernais besiplaikstančio Antano Guogos ir jo haliucinogeninių vaizdo klipų iki priešrinkiminių Kauno liberalų šūkių „pavyti ir pralenkti Vilnių“, nuo skelbiamos paramos LGBT bendruomenei, bet planuojamo susijungimo su Kauno politiniais marginalais, norinčiais surengti referendumą dėl homoseksualizmo propagavimo ribojimo. 

Kviečiu nuvažiuoti į JAV ir numesti tokią F-bombą kokioje nors viešoje vietoje, galbūt pareigūnui į akis, jei jau ne keiksmažodis ir pažiūrėti, kas bus. Dar norėčiau pamatyti Vašingtono ar Niujorko miesto tarybos narį viešai rašantį „F**k you, USA” ir sužinoti, per kokią milisekundės dalį baigsis jo politinė karjera.

Andrius Tapinas

Kas tai yra? Tebesitęsiančios porinkiminės pagirios? Ilgą laiką užkrosnyje tupėjusios ir staiga baliaus karaliene tapusios Pelenės sindromas? Kai tu šoki, tau visi ploja ir nesvarbu, kad šokio žingsneliai gal ne visai tokie. Ar aliuzija į vieną „Aukso veršio“ prancūzų kalbos mokytoją Ernestiną Josifovną Puankarė, kuri niekada gyvenime negėrė, po to vakarėlyje ją pavaišino taurele konjako, kuris jai taip patiko, kad mokytoja išgėrė visą butelį ir iš karto išprotėjo. 

Regis, plojimų garsai ausyse tokie garsūs ir socialinės žiniasklaidos belle karūna tokia graži, kad liberalai pradeda neadekvačiai reaguoti į aplinką ir jiems išsakomus kritinius pastebėjimus.
Nemaža dalis partijos narių ir simpatikų mūru stoja už saviškius, dar stipresniu mūru už LSDP bičiulius – na ką ten „pasiuntė Lietuvą“, na kur jau ten. Vieni aiškina, jeigu ir pasiuntė tai netoli, nepavargs ta Lietuva paėjėti, o gal iš viso nepasiuntė, o tik kelią parodė, gerą darbą padarė. Kiti tvirtina, kad ar čia didžiausia problema, kad Lietuvą pasiuntė, kai kitų partijų nariai va kiek visko prisidirbę. Paprastai taip aiškinasi mokiniai už gautą šešetą, karštai aiškindami, kad „Jonukas, Petriukas tai penketus gavo, o Simukas tai iš viso, įsivaizduoji – nepatenkinamai. Baisu, ar ne, tėti?“. 

Vienas toks veikėjas rašė man asmeniškai, kad „jums turėtų būti visiška gėda, kad prisiknisote prie Marko Haroldo“. Kitas auklėjo, jog turėdamas įtaką jaunimui negaliu baksnoti pirštu į liberalus, nes, matai, jaunimas atsimes ir nueis balsuoti už kitus. Nejaugi? 

Ir prisipažinsiu, kai matau tokį savo apaštalų neklystamumu įtikėjusį jaunąjį elektoratą, primenantį giedotojas „Paksas geriausias, nes viską pas Dievą gali“, darosi neramu. 

Irzlūs darosi ir liberalų vadai. Nyksta smagumas ir plačios priešrinkiminės šypsenos. Dabar jie jau irzlūs kaip šokėjos, kurioms į ausį kužda, kad žingsnelis truputį ne tas, irzlūs kaip vairuotojai, išgirdę pareigūno klausimą „tai kiek gėrėt”. Net ir liberalų vėliava Remigijus „Smagusis” Šimašius darosi irzlus socialinėje erdvėje gaudamas jau ne tik kalnus sveikinimų ir rožių įstabių, o kritinius niuksus. 

Marko Adamo Haroldo atveju jis iš pradžių irzlokai stebisi, kodėl yra įtraukiamas į istorijas, kuriose „koks nors liberalas ar su jais susijęs padaro tai, kas nepatinka“, ir tik po paros išstoja su Džono Lenono manifestu „Love you Lithuania. Lietuvoje gera gyventi. Markai, dar kartą prašau nesikeikti. Žmogaus teisėms taip. Keiksmažodžiams ne“. Viskas gerai. Ir dar primena liberalams nebūti tokiems, kaip piktieji konservatorių tribūnai. 

Na, nepykit, mieli liberalai, bet taip jau griežtai meras pasisakė. Taip griežtai. Taip baisiai pirštu pagrūmojo, taip griežtai „nu nu“ pasakė, kad pagal griežtumo laipsnį priminė ką tik LEU baigusią ir pirmą savaitę mokykloje dirbančią jaunutę mokytoją, kuri kokiam siautėjančiam nevaldomam septintokui sako – „labai prašau liautis, na, dar kartą labai prašau“.

Visai komentaruose staugiančiai „gamta ne taip žmones sutvėrė“, „pyderai prie vaikų nelįs“, „aš ne prieš gėjus, bet...“, „negrų ir teroristų čia nebus“ šutvei Markas Adamas Haroldas įteikė puikiai pagaląstą, šveitrų ginklą, efektyviai atstumdamas visuomenės švietimo pastangas keliais žingsniais atgal. Bravo, tarybos nary, bravo!

Andrius Tapinas

 

Tiesa, dar po paros pabunda ir Eligijus Masiulis, kuris jau pažada net ir geltoną kortelę tarybos nariui parodyti.

Apskritai susidaro įspūdis, kad liberalų vėliavnešiai yra neblogai sukonstruoti viešųjų ryšių produktai, bet vis dar sunkiai valdantys krizes. Pagalvojau, kad prasidėjus Marko Adamo krizei komunikacijos konstruktoriai ir patarėjai galėtų pasiūlyti kuo greičiau nusukti kalbą apie kitus dalykus. Tik pagalvojau ir prašau – vakare meras jau rašo apie kačiukus medyje ir dviračių takus. Senieji užkeikimai veikia. 

Bet gal ir nereikia to griežtumo. Juk geras žodis gydo. Galėtų iš liberalų imti pavyzdį socialdemokratai – „Jurgi, dar kartą prašau nesiuntinėti Lietuvos“, „Romai, dar kartą prašau nebeimti kyšio“ ar „Broniau, dar kartą prašau <įrašyti pačiam ko nedaryti, nes labai daug visko>“. 

3. Keiksmažodžiai 

Visuomenės tolerancija keiksmažodžiams pasiekia pavojingą lygį. Prie to prisideda ir keiksmažodžius tiražuojanti žiniasklaida, ir jaunimo dievaičiai, ir nuomonės formuotojai, įtikėję, kad be skalsesnio rusiško ar angliško žodžio nuomonės taip gerai nesusiformuos, ir trapūs socialiniai visuomenės saitai, kai keiksmažodis virsta vyriškumo ir tvirtumo simboliu arba tiesiog barbaro argumentu, kuris visiems tinka. 

Patogiausia tai būtų nurašyti tam pačiam šlykščiam sovietiniam paveldui, bet paklauskite pedagogų, kaip mokyklose kalba penktokai – šeštokai, vaikai tėvų, kurie irgi jau faktiškai nebegyveno sovietmetyje? Kokiais keturaukščiais keiksmažodžiais siunčia bendraamžius ir bendraamžes, praeivius ir kartais netgi mokytojus. Ir tada advokatavimas barbarams tampa savaime suprantamas. O kokia alternatyva – pagrūmojimai pirštu ir išskydę aiškinimai „prašau nesikeikti“? Eik tu ....., aiškintojau nupezęs, keiktis madinga ir modernu.

Ir lengvo sprendimo, deja, nematau. Galima kartoti, kad viskas prasideda nuo šeimos, bet a) Lietuvos šeimos pačios nevengia tvirtesnio argumento, b) žiniasklaidos, popkultūros, bendraamžių ir nuomonės formuotojų įtaka, drįstu teigti, gerokai pranoksta tėčio ir mamos. 

Ir teisus turbūt profesorius Vytautas Landsbergis savo feljetone „Literatūroje ir mene“ sakydamas – „Jonai, nebūk toks keikūnas – O kaip nesikeiksi, kai liūdna“. 

Juk ir šitas straipsnis labai puikiai gali būti panaudotas kaip argumentas – „o, štai ir didžiausiame portale keiksmažodžiai, juk tai irgi skatinimas“. Taip, yra tiesos, ką jau ten, kiaušinienės neiškepsi nesudaužęs kiaušinių.

Keiksmažodžiai – tai nuo stalo ant grindų nukritę trupiniai, kuriais maitinasi mūsų galvose gyvenantys tarakonai. Ir belieka tikėtis, kad kai tarakonų ims mažėti, nebus kas vartoja ir nukritusius trupinius.

4. Kelias 

Nors iš kitos pusės sutinku su sakančiais „ir kas čia tokio, kad Lietuvą pasiuntė“. Juk reikalas kasdienis. Kas dieną ją siunčia. Ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. 

„F**k you, Lietuva” – sako Darbo partija, į kultūros viceministro kėdę deleguodama tris partijas pakeitusį Vytautą Vigelį, kurio du žymiausi nuveikti darbai kultūros sferoje yra supainioti interesai, kai kelionę į parodą apmokėjo privati bendrovė, bei girtas debošas lėktuve ir priekabiavimas prie stiuardesės. Darbiečiai teigia, kad V. Vigelis labai kompetentingas kultūros srityje, kadangi yra vadovavęs Švenčionėlių kultūros namams. Yra tiesos, bet tada ir NASA tualetų prižiūrėtojas gali prisistatyti kaip „NASA taktinio paleidimo tikslumo koordinatorius“. Keista, tik pernai jis jau buvo labai kompetentingas žemės ūkio srityje, kai buvo siūlomas į žemės ūkio ministrus. Galų gale, kam ta kompetencija įdomi, liko metai su trupučiu iki rinkimų, pinigai ministerijose dega, „f**k you, Lietuva”. 

Lietuva pakentės. O jei ir nueis nurodyta kryptimi, nedidelė bėda. 

Bet nenoriu baigti straipsnio minorine gaida, geriau jau kokia įkvepiančia citata, tinkančia ir Darbo partijos naujajam viceministrui, ir Vilniaus tarybos nariui, ir daugeliui kitų. 

„Svarbiausia norėti ir siekti tikslo” – Kęstutis Stasaitis, greitosios pagalbos automobilyje nepilnametę išžaginęs felčeris, jau šeštą kartą nesėkmingai bandęs išeiti į laisvę iš Lukiškių.

Haiku 

Rupūžės drimba
Bučiuoju – gal princas bus?
Jei ne, tai na…