Susitikimų su mokiniais, akademija ar mažesnių miestelių bendruomenėmis maratono metu aš irgi sulaukiu panašių epitetų – „koks jis čia visas mielas, trankosi po atokiausias provincijas, honoraro neprašo, tik duoda, o nieko neima, ak ak“.
Nors aš ir ne Benas, kuris plaukė į Nidą, bet štai mano maža išpažintis. Teisybės akimirka.
Aš nesu nei Don Kichotas, nei idealistas. Ir mano draugai nėra idealistai. Ir, drįstu teigti, mano karta nėra idealistai. Ne veltui profesoriaus Landsbergio taip ir neprisikviečiau pasikalbėti į savo laidą, nes bendriniu tapęs žodžių junginys „pinigų karta“ jam kelia neigiamas emocijas.
Bet mes tokie. Ir aš toks. Aš esu iki kaulų smegenų pragmatikas ir egoistas su cinizmo elementais. Valstybės ateitis man rūpi tiek, kiek joje bus gera gyventi man ir mano artimiausiems žmonėms, mano vaikams ir anūkams (Žodį „aš“, „man“ ir „mano“ pirmose trijose pastraipose jau pavartojau trylika kartų ir tai tik pradžia. Jeigu esi vadinamas „nuomonės formuotoju“, tai ir pats sau turi būti labai svarbus).
Idealizmo ieškokite Antikoje, ieškokite praėjusio amžiaus Kudirkos ir Basanavičiaus tekstuose, ieškokite mūsų tėvų Trispalvėse šimtatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose Vingio parke. Bet ne šiandien. Idealai yra efemeriški ir sunkiai pasiekiami, nesukursi ilgalaikės strategijos, kaip juos pasiekti. O jei sukursi ir surašysi ant popieriaus lapo, idealas ir svajonė taps tikslu.
O norėdamas gyventi geriau turi strateguoti – kas bus su tavimi po penkiolikos ar dvidešimties metų. Kas tau mokės pensiją? Kas vadovaus tavo vaikams? Kas mokys tavo anūkus?
Ir šimtuose susitikimų su moksleiviais kalu ir kalu vinutes apie tai, kaip svarbu jų ateičiai ir ateities atlyginimui anglų ir kitos užsienio kalbos. Kaip svarbu išnaudoti internetą ir skaitmenines technologijas akiračiui ir kūrybiniam mąstymui plėsti. Kaip svarbu turėti įrašą savo gyvenimo aprašyme apie savanorystę. Kaip svarbu neklausyti verkiančių apie išsivaikštančią žaliaskarę Lietuvą ir išnaudoti atsivėrusias galimybes mokytis užsienyje, dirbti globaliose kompanijose ir grįžti į savo šalį, kada pašauks širdis, o ne kokio nors departamento užkaboriuose sukurptas raštas. Kaip svarbu pasitikėti savimi ir negalvoti, kad šioje šalyje galimybes turi tik elitinių Vilniaus gimnazijų mokiniai.
Kodėl svarbu tam jaunam žmogui? Kad jis turėtų daugiau galimybių, postūmį generuoti idėjas ir kurti verslą, kad jis dirbtų ir daugiau uždirbtų.
Bet man pačiam tai svarbu dėl kitos priežasties. Ne dėl to jauno žmogaus ir ne dėl valstybės. Pfft, ta valstybė. Tegu globaliais valstybės reikalais rūpinasi mūsų išrinktas intelektualusis politikos elitas – bradauskai, gražuliai, komskiai, gapšiai ir kiti, kurie tvirtai laikosi žymiosios prezidentinės citatos “neklausk, ką valstybė gali duoti tau. Griebk pats iš valstybės kol gali ir neklausinėk”.
O man svarbu, kad naujoji karta uždirbtų kuo daugiau pinigų, sumokėtų kuo daugiau mokesčių ir iš tų pinigų MAN būtų mokama kuo didesnė pensija. Tik tiek man ir svarbu.
Nes dabar „Sodros” skaičiuoklė rodo katino ašaras, o iki pensijos liko, sakykim, jau tik kokie dvidešimt penkeri metai. Kada, jei ne dabar reikia imtis strateginių žingsnių savo asmeninei gerovei užtikrinti – kreipiantis į dabartinius moksleivius, kurie po ketvirčio amžiaus bus šitos valstybės piliečių garvežys.
Tas pats ir su dar jaunesne karta. Neįdomu man, kur ten nueis Lietuva 2035 ar 2040, gal net ir ten, kur siūlo buvęs Alytaus meras Jurgis Krasnickas. Man egoistiškai įdomu tik, kokioje švietimo sistemoje į mokyklą tuo metu eis mano anūkai ir kokie pedagogai juos mokys.
Strateguoti tiek toli į priekį, žinoma, yra loterija, bet dėl asmeninės šeimos gerovės esu pasiruošęs pirkti loterijos bilietus.
Pavyzdžiui, po pastebėjimų apie išsilavinimo svarbą į mane kreipėsi jauna rašytoja Unė Kaunaitė. Ji baigė prestižinį Škotijos universitetą, o dabar yra priimta studijuoti edukaciją Kembridžo universitete, bet mokslas ten kainuoja. Po studijų Unė įsipareigoja grįžti į Lietuvą ir aukščiausio lygio universitete gautas žinias išnaudoti gerindama švietimo kokybę mūsų šalyje.
Paskaičiavau, kad yra galimybė, jog Unės pastangos gali būti naudingos mano anūkų ugdymui. Štai jums ir loterijos bilietas. Pakviečiau pirkti tokius bilietus ir savo feisbuko sekėjus ir per dieną surinkome beveik trečdalį Unės mokslams reikalingos sumos. Beje, loterijos bilietai vis dar parduodami.
Mes turime fantastišką augančią kartą. Nepriklausomybės vaikus. Jie turi būti ir bus laisvi, išdidūs, tolerantiški, apsiskaitę, plataus akiračio, pasitikintys savimi ir žinantys, kad galimybių ribos yra tik jų galvose. Jie yra mūsų strėlės, kurias turime iššauti į ateitį. Jie yra mūsų didžioji viltis. Mūsų šviesos armijos kariai.
Negalime laukti, kol į valdžią ateis žmonės, gebantys mąstyti ne kadencijomis ir strateguoti ateitį, o ne galimybes „pakombinuoti“. Negalime laukti, kol kažkas kitas sukurs naujos valstybės kartos strategiją. Turime ir galime tai pradėti daryti patys.
Turime investuoti į savo ir kitus vaikus, nes tai didžiausią grąžą atnešianti investicija. Pradėti nuo smulkmenų. Rodyti, mokyti, padėti, patarti. Spragtelti šviesos jungiklį ir švelniai sprigtelti per kaktą.
Nusipirkti vieną kitą loterijos bilietą. Kurti ir palaikyti bendruomenes, nes jos yra atsakingos gerovės valstybės ląstelė. Savais pavyzdžiais įrodyti, kad neįmanoma yra tik nuomonė. Įtikinti vaikus, kad visiškai nesvarbu, ką apie tave žmonės pagalvos.
Visų pirma dėl savęs. Dėl savanaudiško ir pragmatiško noro gyventi geriau.
Ir jeigu iš penkiasdešimties ar septyniasdešimties tūkstančių šį straipsnį perskaičiusių žmonių bent šimtas susimąstys, o dešimt ims daryti, aš žengiau dar vieną žingsnį savajai gerovei užtikrinti.
P.S. Teksto supratimas ir skaitymas tarp eilučių taip pat yra sudėtinė geresnio gyvenimo dalis.
Haiku
Galvoj tik eurai
Šniokš srautingu domkratu
Svarbiausia žmogus