A. Tapinas. Muši dinderį ir nori gyventi geriau?

Lietuvių liaudies senoliai pasakytų, kad šia tema išrašytos septynios jaučio odos, kas turėtų reikšti, kad parašyta sąlyginai ne daug. Net jei jautis ir nusipenėjęs, kiek ten daug išrašysi.

„Tiek aš gaunu. Tiek man trūksta“ – rašo skundus į internetą Lietuvos piliečiai, aimanuodami dėl savo prasto gyvenimo, kraupdami nuo darbdavių savivalės ir kaltindami valdžiagyvius, kad nesirūpina jais ir nesudaro sąlygų gauti geresnių atlyginimų. Interneto portalams tai tokia šauni smėlio dėžė, kad Delfi netgi skelbia konkursus – pasiskųsk išradingiausiai ir gauk prizą.
Istorijose kartojasi keli esminiai elementai ir pamėginsiu juos sudėlioti į lentynėles.

1. Mano gaunamas atlyginimas per mažas

Raktinis žodis čia yra „gaunamas“. Žmogus vis dar yra įsitikinęs, kad suma pinigų, kuri įkrenta į sąskaitą kito mėnesio dešimtą dieną yra „gaunama“ ne už tai, kad sukūrei darbdaviui pridėtinę vertę, o už tai, kad atbuvai darbo valandas nuo 8 iki 5. Visa kita jau yra ekstra ir užsidirbama. Viršvalandžiai užsidirbami, galvojimas darbo metu irgi yra veikla, už kurią turėtų būti mokama ekstra. O atlyginimas vis dar yra „gaunamas“ ir natūralu, kad yra ir bus per mažas.

2. Mano išlaidos yra labai didelės

Žmogus kruopščiai suskaičiuoja, ko jam reikia, pasismailinęs pieštuką surašo išlaidas į stulpelį ir gauna sumą, kurią turi mokėti darbdavys. Nes žmogus nori gyventi oriai – tai yra, turėti butą su paskola iš banko, automobilį šeimoje, eiti į teatrus ir koncertus, aprūpinti vaikus ir turėti internetą, kad galėtų mirkti komentarų baloje, rašydamas, koks neteisingas gyvenimas „lietuvėlėje“ (būtinai mažąja raide). Faktas, kad darbdavio nejaudina ši surašyta suma, jį labai piktina.

Dar labiau piktina pastebėjimai, kad užuot skaičiavus išlaidas, reikėtų skaičiuoti ir galvoti, kaip didinti pajamas. Į tokias insinuacijas žmogus atsako sarkastiškai – „o tai kada gyventi, jei arsi kaip juodas jautis? Laikas per daug brangus, kad daug dirbtum ir be to, visų pasaulio pinigų neuždirbsi“. Paskutinė frazė labai patinka žmogui, jis pakartoja ją kelis kartus pats sau ir tada sėda toliau pleškinti komentarų apie tai, kaip kainos pakilo 3.4528 karto, o gaunamas atlyginimas – nė kiek.

3. Turiu aukštąjį išsilavinimą, gal net du

Ir pačius geriausius Lietuvoje, prideda dar žmogus, nesuprasdamas, kaip taip gali būti, kad jo gautas išsilavinimas nesukelia darbdaviams ekstazės. Pastebėjote raktinį žodį? Puiku.
„...kodėl žmogus, kuris turi išsilavinimą, yra toks nevertinamas?“ – baigia tiradą žmogus, užlauždamas tragiškai nusvirusias rankas.

Bet, žmogau, jei jau turi aukštojo mokslo diplomą, vadinasi, galbūt moki analizuoti ir ekstrapoliuoti. Galbūt gali suvokti, kad gal ne tik diplome čia problema?

4. Dešimties metų patirtis ir niekam ji nereikalinga

„...ir kur beeinu, visur siūlo minimumą“. Bet tada kyla klausimas – o ką tu veikei per tuos dešimt metų, žmogau? Tobulinai savo profesinius ir asmeninius įgūdžius, dalyvavai įmonės veikloje, siūlei idėjas, nevengei prisiimti atsakomybės ir vieno kito viršvalandžio? Ar buvo visa tai? Ar mušei dinderį ir per pietų pertrauką pasakojai apie savo didingus planus – jei ne šiandien vakare, tai vėliausiai iki pietų apversti pasaulį, sudominti „Microsoft“, „Google“ ir „Virgin“ kompanijas vienu metu ir tada jau „gauti“ orų atlyginimą, o ne tokį, kaip dabar.

Tas įsikerojęs įsitikinimas, kad valdžia turi manimi pasirūpinti. Taip, yra socialiai pažeidžiamų grupių, kurioms būtina pagalba, tačiau darbingo amžiaus žmonėms reikia tik įrankių. Ir jų Lietuvoje apstu. Tiesa, dažnai „ne dėl“, o „nepaisant“ valdžios darbų.

Ir man atrodo, kad mes su tais besiskundžiančiais žmonėmis gyvename kažkokiose alternatyviose Lietuvose. Nes su kokiu verslo sektoriumi bekalbėčiau – žurnalistika, viešieji ryšiai, nekilnojamasis turtas, informacinės technologijos, turizmas, užsienio prekyba, man visur įmonių vadovai sako tą patį:

„Trūksta žmonių. Kapitaliai trūksta. Gerų – iniciatyvių, turinčių idėjų, mokančių užsienio kalbas, nežiūrinčių į laikrodį. Net jei neturi mums reikalingų įgūdžių, net jei neturi patirties – tegu tik parodo iniciatyvą, išmokysim. O jeigu turi patirties – iš viso super. Gal žinai tokių? Nes reikia šiandien. Mokėsim 1000, mokėsim 1500, mokėsim 2000.“

O gal tai mano vaizduotės vaisius? Įsivaizduojami darbdaviai fantazijų Lietuvoje. Ne, jie labai realūs.
Tik yra vienas bet. Jie neduoda atlyginimo, atlyginimą ten reikia užsidirbti.

Aaa, tai reikėjo iš karto taip ir sakyti. Ačiū, nereikia, eisiu geriau praleisiu porą valandų komentarus rašydamas.

Ar aš sakau, kad tokie žmonės nevykėliai? Niekam nereikalingi? Jokiu būdu. Jei taip drįsčiau net pagalvoti, galėčiau dėtis daiktus ir gesinti šviesą. Bet aš drįstu teigti, kad tai žmonės, kurie nežino ar nemoka atrakinti savojo potencialo.

Ar, žmogau, esi pasiskaičiavęs, kiek laiko per mėnesį užtrunki skųsdamasis(raštu/žodžiu/mintyse/bendradarbiams/pažįstamiems/giminėms), kiek laiko paskiri planktono poza plūduriuodamas interneto vandenyne, skaitydamas panašius skundus, po to dar skaitydamas komentarus po skundais, po to rašydamas savo komentarus, po to dar ateidamas patikrinti, ar kas nors nepakomentavo tavo komentaro. Kiek? 30 valandų? 50? Dar daugiau?

O ką aš čia jau tokio nuveiksiu, jei suskaičiuosiu ir imsiu taupyti savo laiką? – girdžiu ironiškai klausiant tą žmogų. – Ką man, ponulis, liepsi daryti?

Galiu pateikti bent penkis pasiūlymus. Apsistosiu ties vienu.

Mokykis kinų kalbą, žmogau!

Pasaulio supervalstybė, su kuria visi nori ir ateityje dar labiau norės turėti reikalų. Pasirink bet kurį sektorių ir žvelgdamas į priekį pamatysi, kad gali turėti didžiulės vertės ir tuo pačiu nesunkiai pasiekiamą įgūdį. Moki kinų, rusų, anglų kalbas, jeigu dar šiek programavimo ar procesų valdymo žinių, dar šiek viešojo kalbėjimo ir komunikacijos įgūdžių (ar bent tris iš keturių) – parodyk man Lietuvos, Rytų ar Vakarų Europos įmonę, kurios nesudomintų toks kandidatas.

Ir šalia konkurso „Pasiskųsk gyvenimu“ geriau pasiūlysiu alternatyvųjį –„Papasakok, ką konkrečiai darysi, kad gyventum geriau ir laimėk asmenines tau reikalingų sričių profesionalų konsultacijas ir nemokamus kinų kalbos kursus“.

Ir net brangiosios apžvalgininkų valiutos – komentarų prie šio straipsnio galėtų būti apskritas nulis, jei tą laiką praleistumėte strateguodami, kaip gyventi geriau.

O pabaigoje kaip tikras sėkmės treneris (žinote, iš atvažiuojančių į „Žalgirio“ areną, susimokėjusiems po 300 eurų liepiančių iškelti rankas ir kartoti, kad tu pats esi savo laimės kalvis) norėčiau pasakyti štai ką. Tiksliau pakartoti tai, ką sakė didysis Paolo Koeljo – „jei gyvenimas tau davė rūgščių citrinų, įsivaizduok, kad tai saldūs obuoliai“.

Haiku (kiniškas, bet labai tinkamas temai)

按下了午夜电影的开关...
沙发垫子
又膨胀了起来
Išjungiu filmą
Sofa atsilenkia vėl
Žiūrėsiu toliau