Ir reakcijos visada tos pačios – jei pajudėjom į viršų bent per 0,3 proc., tai:
a) atsigauna konservatyvioji/socialdemokratinė/valstietiška/liberali/tvarkinga politinė mintis;
b) atsiveria rinkėjams akys;
c) dėkojame savosios partijos Vadui už pastangas, o jei jis naujas, tai sakom: „Va...“
d) vakar buvom dugne, o šiandien štai kur mes;
e) galimi visi aukščiau išvardinti variantai.
Jei smuktelėjom, tai tada tik du variantai – tylim ir apsimetam, kad kompiuteriai išnešti į taisyklą ir nieko nematom, arba murmam kažką apie paklaidas, apie tai, kad žmonės gatvėje visai ką kitą kalba ir dar niekada apklausos neatspindėjo realių rezultatų. Ir šiaip apklausos yra nuperkamas dalykas. Ir šitas straipsnis nupirktas. Visi tai žino. It is known, khaleesi.
Tiesa, būna originalių reakcijų – štai įsibėgėjęs partinis socialdemokratų vidutinio amžiaus jaunimas džiūgauja, kad LSDP reitingai auga nepaisant dešiniųjų insinuacijų. Faktas, kad apklausa daryta realiai iki premjero „žento“ skandalo, didelės įtakos tam neturi. Faktai negali trukdyti džiaugsmui. Visi tai žino.
Dešinieji irgi užsiėmę – niurkosi tarpusavyje, lygindami savuosius reitingų devynetus ir įtikinėdami, kad būtent jų devyneto galva didesnė ir šiaip solidžiau atrodo.
Bet palikim apklausas ramybėje, nors rezultatai dešiniajai pusei nedžiuginantys – koalicinis frontas laimi prieš dešiniąją opoziciją daugiau nei dvigubai 42:20.
Kitoje apklausoje liberalai laikosi šiek tiek geriau, turi apie 14 proc., bet bendras rezultatas vis tiek – 40:23
Filme pasakojama apie kalėjimo bėglius, kurie turėjo planą, bet nesuvokė, ką daro. Ir tie bėgliai primena konservatorių ir liberalų partijas, kurios nori ištrūkti iš opozicijos kalėjimo, turi planą, bet nesuvokia, ką daro.
Iki Seimo rinkimų faktiškai liko metai. Kai gruodį kalbėjau su vienu konservatorių aktyvistu, jis buvo suskaičiavęs iki rinkimų likusį laiką kone minutės tikslumu ir jau tada purtė gražiai sušukuotą galvą, kad laiko per mažai, katastrofiškai per mažai, „atmušti“ balsus iš valdančiųjų bus nepaprastai sunku, o čia dar oranžiniai į nugarą kvėpuoja, net batų raištelius susivarstyti baisu.
Nuo to pokalbio praėjo dešimt mėnesių. Ką nuveikė dešinysis sparnas, ką jis daro, kad ištrūktų iš opozicijos kalėjimo?
Daug kalba, kad socialdemokratai nieko nedaro. Taip, viešojo kalbėjimo šia tema nestinga. Bet jau turėjo atsiverti akys, kad rinkėjo ši muzika neveikia. Net ir nieko nedarydami, net lipdami nuo grėblio ant priekalo, socialdemokratai vis tiek reitinguose muša aprūdijusiu pagaliu per jautriausias dešiniųjų vietas.
O daugiau?
TS-LKD
Naujasis partijos lyderis turėjo įpūsti viltingos energijos, jis žadėjo atsinaujinimą, energingus pokyčius ir pergalę rinkimuose. Ką turime?
Europarlamentaro postas ir partijos lyderio kėdė. Norint juos derinti reikalinga didelė politinė patirtis, o Gabrielius Landsbergis prie visų gerų jo savybių jos neturi. Palyginkime, kaip politinius žaidimus žaidžia toje pačioje situacijoje atsidūręs Valentinas Mazuronis.
Kiekvienas Darbo partijos vado žingsnis skirtas rinkimams ir tik jiems, kiekvienoje žinutėje yra minima Darbo partija, kiekvienas žodis turi politinį užtaisą. Ir kapsi į smegenis tarsi senovės kinų kankinimas vandeniu. Nors jei senovės kinai būtų pažinoję Valentiną, tai tikrai būtų atsisakę kankinimo vandeniu ir naudoję jo metodus.
O Gabrielius blaškosi – socialiniame tinkle tai jis „truputį hipsteris” su reveransu į liberalų elektoratą, tai solidus europarlamentaras, susitikinėjantis su valstybių prezidentais, tai aktyvus opozicionierius, įsikirtęs į premjero žentą. Viskas primena baltą mišrainę, kuri gal ir visai skani būtų, bet kas ją valgys?
Šalininkai eis iš paskos ir per badmetį, o kita pusė arba nesupranta, arba negirdi.
Nepamirškime dar ir tylinčių disidentų pačioje partijoje, kurie palaikė Ireną Degutienę, o dabar sako vieną, daro kitą ir sėkmingai apsimeta, kad Gabrielius tai žmogus, kurio nebuvo.
Dabartiniai konservatorių veiksmai primena intelektualų burbuliavimą.
Kur pasiūlymai, kaip reformuoti skausmingiausias Lietuvos vietas? Kur žmonėms suprantamos strategijos, kurias komunikuotų ne tik partijos elitas, bet ir eiliniai nariai regionuose? Nes protingų, bet paukščių kalba surašytų memorandumų, kurie tyliai šlamėdami miršta DELFI archyvuose, negaliu įskaityti kaip sėkmingos rinkiminės kovos.
Juk jūs važiuojate į regionus, gerbiami konservatoriai? Juk ruošiatės rinkimams ne prieš tris mėnesius, o bent prieš pusantrų metų, kaip skaičiavo jūsų aktyvistai?
Viename mano susitikime su bendruomene Vabalninke kalba pasisuko apie artėjančius rinkimus ir būsimuosius politikų vojažus. Dauguma numojo ranka – „et, atvažiuos prieš pat rinkimus, patransliuos mums tai, ko jiems reikia ir viskas. O kas mums svarbu – jiems neįdomu“. Šioje šalyje nėra vietos piliečiams ir jų problemoms.
Juk jūs netransliuosite, gerbiami konservatoriai, jūs jau važiuojate į regionus, nešate aiškias ir tikslias partijos ir jos lyderio žinutes, suprantamai kalbatės su žmonėmis, išklausote jų problemas ir siūlote sprendimus, kurie nebūtinai prasideda žodžiais „va, kai mus išrinksite, tai jau bus jums ne gyvenimas, o avietė“? Juk tai ne tik opozicijos galimybė, bet ir kiekvieno padoraus viešąjį interesą saugančio politiko pareiga?
Žiūriu į TS-LKD lyderių vizitų kalendorių. Paskutinysis pažymėtas yra Kęstučio Masiulio susitikimas su visuomene Kelmėje gegužės mėnesį.
Gegužės!
Pažiūrėjus Irenos Degutienės puslapį atrodo, kad ji iš viso iš Seimo kojos neiškelia, Andrius Kubilius keliauja po Europą, kalba apie globalias materijas ir vėduoja „žento“ skandalo liepsnas, kad neišsivadėtų, rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys komentuoja „Volkswagen“ skandalą, kritikuoja , kad Vyriausybė nieko nedaro ir vėlgi pastebi, kad jų devynetas „labiau devintas“ nei liberalų.
„Tai jūsų lyderiai nevažinėja po Lietuvą?“ – paklausiau kito konservatoriaus. Susiraukė kaip čemeries paragavęs.
Šešėlinės Vyriausybės puslapyje randu tik saviveiklinio lygio Vyriausybės karikatūrų.
Liberalai
Čia situacija yra kitokia. Čia siaučia vidutinės klasės taifūnas, uraganas ir ciklonas vienu metu. Bet šitos audros spalva ne oranžinė, ji tokia...hmm...„guoginė“.
Mega IT konferencija Vilniuje, parama kariuomenei, maksimalus susitapatinimas su krepšinio virusu užkrėstais žmonėmis, vežamas alus sirgaliams, mokslai Oksfordo lyderių akademijoje, susitikimai su „Google“ viceprezidentais, aistringos kalbos visiems, kas tik klausosi, apsikabinimai su premjeru „dėl Lietuvos“ – tai ne liberalai, tai Antanas „Tony G“ Guoga. Tiesa, nuotrauka su premjeru kažkaip greitai buvo pašalinta (užuojauta europarlamentaro viešųjų ryšių skyriui, kuriam reikia atskiro etato, kad šalintų praūžusio taifūno pasekmes).
Antrajam iš Didžiojo Liberaliojo Trejeto dabar ne rinkimai galvoje. Vilnius, velniūkštis, nesivaldo taip lengvai, kaip norėtųsi, o „skaitmeninio mero“ titulas irgi sukelia smulkių nepatogumų – dabar kiekvienas prašalaitis gali tave žymėti internete ir tiesiai klausti – „Einu vakare miestu ir akyse tamsu, meras, darai kažką staigiai“.
O daugiau kas? Viskas.
Viešosios polemikos erdvėje liberalai gauna į vienus vartus. Paprastas rodiklis – per pastaruosius du mėnesius DELFI portale išspausdinti 39 LSDP narių ir pro-Vyriausybiniai straipsniai, 38 TS-LKD straipsniai, 27 Darbo partijos (nors realiai tai Valentino Mazuronio) straipsniai, 8 Tvarkos ir teisingumo straipsniai.
Gyvenimas nusisekė.
Atrodo, kad pergalės šėlsmas „Neringos“ restorane užsitęsė, sklandžiai perėjo į „dieną be rūpesčių“ ir tie 14 procentai (jei tikėti antrąja apklausa) linguoja į mažesniosios gerberos rolę puokštėje su raudona rože. Bet ar patiks toks aromatas tam jaunam miesto rinkėjui, kurį liberalai laiko savu amžiams? Ar patiks jam forma be turinio? Ar patiks jam planas „užversti konservatorius“ ir ar nepabirs reitingai kaip prieš vėją paleisti pelenai iš kavos dėžutės?
Ir paties konservatoriaus rankomis užfiksuotas berniukas pirmoje eilėje su raudonu balionėliu man tampa ateinančio politinio sezono simboliu.
Taip, na, čia, tipo, tavo nuomonė, žmogau – sakė Bičas iš „Didžiojo Lebovskio“. Bet vis dėlto...
O, broli, dešinysis broli, kur gi tu?
Haiku
Sėski ant rožės
Paskaudės ir priprasi
Visi tai žino