Pabandykite tai aprašyti - #lengvanebus. O juk bando beveik visi viešosios erdvės veikėjai – iš požemio vėjas atneša net ir Neringos balsą, raginantį klauptis.
Tokio sukrėtimo Lietuvos politinė aplinka neturėjo turbūt nuo Rolando Pakso apkaltos laikų ir nuo Mergaitės istorijos. Beje, šiaip patarimas – jei dalyvaujate politikoje, kokie bebūtų metai – gegužės 17-ąją dieną nesikelkite iš lovos ir nieko nedarykite.
Tiesiog gulėkite užsiklojęs galvą antklode ir tada tikriausiai jums nieko nenutiks – nebus nei Mergaitės Metinių, nei Berniukų Konferencijų.
Pabandykime įvertinti, kas gi laimėjo ir kas pralaimėjo šitoje situacijoje. Kuri, žinoma, dar pasikeis kelis kartus, kai mūsų automobilį užneš ant dar vieno posūkio.
Liberalai
Čia nekyla klausimų. Spurtavusi į viršų politinė jėga, kuri jau turbūt svarstė, kur rasti madingus oranžinius tapetus premjero kabinete, ir dėliojosi ministrų portfelius, dabar sėdi ir galvoja, kodėl brokeriai, pardavę mums namą su fantastišku vaizdu į vandenyną, neįspėjo, kad namas iš gipskartonio, o iš vandenyno pusės atūžia uraganai. Kartais netgi du per keturias dienas.
Atrodė, kad uraganą „Eligijus“ namas dar atlaikys, bet iš paskos atlėkęs uraganas „Antanas“ ištaškė viską į šipulius. Nuo kas dieną augančių sumų ir įtarimų buvusiam partijos pirmininkui iki apie „mafijos struktūras viduje“ prabilo dar vieno buvusio laikinojo partijos pirmininko – iš liberalų svajonių namo liko tik lūženos.
Taip, namas bus statomas iš naujo, bet...
„Tikrai geras jausmas suremti pečius su bendražygiais“ – sako Gintaras Steponavičius. Tikiu, Gintarai, tikiu, kad tai turbūt vienas geriausių jausmų, kokį esate kada nors patyrę. Mes atsitiesim, mes nepasiduosim. „Mes nugalėsim“ – čia reikia girdėti Audriaus Butkevičiaus balsą.
O ką dar galite sakyti matydami savo rinkėjų, faktiškai savo rankomis užsiaugintų vaikų veidus ir reakcijas interneto erdvėje. Bepiga socdemų ar Darbo partijos rinkėjui, kurio nusivylimo savais politikai gal niekada ir nepamatys. O čia viskas po akimis, norisi užsimerkti, užsikimšti ausis, bet vis tiek girdi – „Oh my God, they killed Kenny“.
Liberalusis rinkėjas
Sakykit, ką norit, bet nejauku buvo matyti euforijos apimtus liberaliųjų pažiūrų žmonių veidus, kai Eligijus Masiulis nedelsdamas atsistatydino iš visų užimamų pareigų.
Kokiais tik epitetais nebuvo palydėtas šis jo žygdarbis – „jūs politiko etalonas“, „didžiausia pagarba jums“, „būkit mūsų prezidentu“, „kad ir kokia būtų tiesa nesvarbu, svarbu teisingi sprendimai“, “puikus lyderio pavyzdys”, “mano balsą turite“.
Taip, E.Masiulis pasielgė kaip vakarietiškas politikas. Tam tikra prasme tapo standartu, pagal kurį bus matuojama kitų politikų elgsena ateityje. Ir tam tikra prasme gali tapti standartu, pagal kurį bus matuojama kitų kyšio ėmimu įtariamų politikų sumos.
Suprantu, kad smogus žaibui iš giedro dangaus, byrant galvoje ilgai statytai vertybių šventyklai, reikėjo atrasti bent kokią paguodą. Bet sumoms augant ir įtarimams sunkėjant, dabar jau turbūt ne vienas pradeda gailėtis, kad pasidavė euforijai.
Pirmi kartai visada būna kitokie. Juk norėtųsi, kad įvykiai tokiose situacijose klostytųsi tokia grandimi:
A) Įtarimų sulaukęs politikas iš karto atsistatydina, susispenduoja ir bendrauja su teisėsauga.
B) Gerai, sako rinkėjas, nepuldamas į kraštutinumus. Neskubėkime, palaukime išvadų ir spręskime.
C) Sulaukiame išvadų ir tada jau nukryžiuojame arba nešame ant pečių garsiai valiuodami.
Kaip sakoma, panorėsi ir praeis. Anksti dar tokiems A, B, C
„MG Baltic“ koncernas
Mane iš esmės stebina, kiek daug dėmesio yra skiriama įtariamiems gavusiems ir kiek mažai – įtariamiems davusiems. Galbūt dėl to, kad „MG Baltic“ šešėlis Lietuvos politikos užkulisiuose jau nieko nestebina, o štai Eligijus Masiulis nustebino.
„MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus apskritai užsiėmė kone trečiosios šalies, kone nepriklausomo eksperto poziciją, komentuodamas ir analizuodamas politinių partijų ir verslo ryšius.
„Jeigu turi pinigų, dar nereiškia, kad esi laisvas“ – tokia Dariaus Mockaus citata puikuojasi oficialiame koncerno puslapyje. Gali būti, kad ją pasmailinęs šaukšto galą savo kameroje išbraižys ir Raimondas Kurlianskis.
Antanas Guoga
Vieną dieną triumfas, kitą dieną bažnyčios statybos, trečią dieną žmogiškoji tragedija. Trys Kondoro dienos. Arba įprasta Antano savaitė.
Antaną Guogą pažįstu jau dešimt metų. Visada žinojau, kad jis liberalių pažiūrų. Ir visada žinojau, kad Liberalų sąjūdžiui ir jam nepakeliui. Manau, kad ir patys liberalai tai žinojo, bet pagunda buvo pernelyg didelė.
Kai prieš trejus metus pasiteiravau, kodėl ne visi rinkimų sąrašo numeriai yra parduodami Liberalų Krautuvėlėje, galvojau, kad liberalai ir pats Antanas mane suplėšys į gabalus.
Po to pamačiau rinkimų rezultatus ir supratau, kad klydau. Antanas atnešė liberalams kai ką vertingesnio už pinigus – kone šventąjį Graalį. Bet, kaip įprasta, gražiausios taurės dažnai būna užnuodytos.
O kokia buvo meilė, kokia buvo meilė – juk patys liberalai 2014 metais paskelbė Guogą Metų politikų įvertindami jo nuopelnus partijai ir liberalizmui.
Kuo didesnė meilė, tuo gilesnė ir neapykanta. Niekada neabejojau, kad Antanas Guoga bus tas, kuris savo ar ne savo noru suskaldys Liberalų sąjūdį. Ir lygiai prieš mėnesį rašydamas komentarą Delfi portale tarsi į vandenį žiūrėjau:
„Ir man turbūt labiausiai gaila Eligijaus Masiulio, kuris man primena tokį naivų provincijos žaidėją, kuris ilgą laiką žaidė iš centų savo miestelio kultūros klube, vis tikėdamasis, kad išauš diena, kai jis bus parinktas žaisti su rimtais žaidėjais. Juolab, kad į miestelį priklydęs atėjūnas pasisiūlė jį pamokyti. Ir dabar Eligijus žaidžia prieš tą patį atėjūną, žaidžia iš viso savo politinio kapitalo, laiko rankose stipriausią pradinę kombinaciją – du tūzus, bet pradėjus versti kortas jam darosi aišku, kad aplink vyksta kažkokios nesąmonės”
Šiai dienai Antanas Guoga atrodo patyręs nokdauną, pakėlęs statymus, išsidavęs, kad blefuoja ir pasiekęs savo politinio kelio pabaigą. Bet jis man vis dar yra mįslė.
O paskutinė korta dar neatversta ir visi, kurie žaidžia pokerį supranta, jog kol ji neatversta, tol yra bent 4 proc., kad viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Ypač jei ant kortos viršelio bus užrašyta „Klestinti Lietuva“.
Ir, žinoma, yra kiti, kurie pralaimėjo. Arba nesugebėjo laimėti.
Lietuviškieji „Walking dead“
Viktoras „Mačiau kaip miršta Lietuva“ Uspaskich, Rolandas „Nenorėčiau būti Masiulio vietoje“ Paksas ir Neringa „Klaupkis, Masiuli“ Venckienė. Sakykit, na kokio kuolo dar reikia, iš kur pasemti šventinto vandens, kokios rūšies česnakų nupirkti, kad jūs paliktumėt mus ramybėje? Kodėl jūs negalite gulėti ramiai?
Socialdemokratai
Neįtikėtina, bet iš pirmų trijų padalintų bendrųjų kortų gavę sau „karališką spalvą“ socialdemokratai nesugebėjo ja pasinaudoti ir pasiėmė tik minimalų pirmąjį banką.
Aš suprantu, kad šeštadienį „Maximoje“ buvo 30 proc. nuolaida stipriam alkoholiui ir kiekvieną dieną atsiranda nauja proga pakelti „už mus“, bet per šitas sąmyšio dienas sugebėjimas tik Gintauto Palucko lūpomis išbelsti nedrąsų „o gal pabandykite socialdemokratus“ ir infocentro kontroliuojamų interneto pašaipų dirbtinis platinimas parodo, kad ši partija vis dar nemoka nei valdyti krizių, nei jomis pasinaudoti.
Žygimantas Pavilionis
Nepykit, konservatoriai, bet ką toje konferencijoje veikė ir ką čia prišnekėjo jūsų naujoji politikos žvaigždė Žygimantas Pavilionis?
Istorinis lūžis? Sovietinės nomenklatūros pabaigos pradžia?
Ką tu gali pasakyti apie žmogų, jeigu jis nueina į laidotuves (kad ir politines), o po to deda į Facebooką nuotraukas su prierašais „ypač jaunoji gražiai atrodė“? O dar vėliau paaiškina, kad į laidotuves užsuko atsitiktinai, nes šalia rinko parašus prieš Astravą.
Bet didžiausias pralaimėtojas turbūt esame mes visi. Tie, kurie dar tiki, kad visuomenė ir valdžia gali sugyventi bent minimalioje harmonijoje, kad padorus politinis lyderis negali būti prilygintas vienaragiui ir Kalėdų seneliui, ir tie, kurie šių metų spalį neateis prie balsavimo urnų. Tai būtų pats didžiausias ir skaudžiausias pralaimėjimas. Nedarykite to, labai prašau.
„Kiekvienas žmogus tiek laisvas, kiek nusipelno toks būti" – Darius Mockus.
„Jūs laimingas žmogus. Keista, toks laimingas ir laisvas” – Ostapas Benderis.
Haiku
Kyla bažnyčia
Net kameroj girdėti
Kam skamba varpai