Ir šiandien turiu žiūrėti, kaip gęsta manoji Respublika. Šiandien suprantu, kodėl tūkstančiai žmonių susirenka daiktus ir išvažiuoja.
Į Baltijos bangas kritęs An-2 atskleidė mūsų Respublikos ir jos tarnų prieblandą. Teisės aktai teigia, kad Lietuvos piliečius saugo ir gina Lietuvos Respublika – šiandien suvokiame, kad tik su didelėmis išlygomis. Kad tai utopija.
Dabar prasidės tyrimai, valdininkai tirs vieni kitus, kaip patyręs banglentininkas, skriejantis ant visuomenės pasipiktinimo bangos, opozicija reikalaus galvų. Ir kelios mažesnės turbūt nusiris. Kad ramiau būtų. Bet pakelkime akis aukščiau.
Šventė Marijampolėje? Jei esi Respublikai ištikimas ministras ir šeštadienį sužinai apie katastrofą, stoji nuo stalo ir leki į įvykio vietą. Šeštadienį. Ne pirmadienį, ne antradienį ir ne trečiadienį. Deja, tokio ministro Respublika neturėjo. Nes savaitgalį krašto apsaugos ministru buvo dingusio piloto dukra.
O tikrasis ministras net trečiadienį sugeba ištarti paskutinius pasitikėjimo likučius gniuždančius žodžius.
Juozas Olekas: „Šiuo metu galėčiau pastebėti keletą dalykų – paieška buvo atliekama pagal 2009 m. nustatytą tvarką ir joje nieko nepasakyta apie bendravimą su ieškomų asmenų artimaisiais.”
Ir taip sako mano valstybės, mano Respublikos, mano Lietuvos tarnas. Negi jie dar turės cinizmo grąžinti apyvarton šūkį „Svarbiausia žmogus”?
O juk turime ir gerų pavyzdžių. Pernai Smiltynėje kilus gaisrui tuometis vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas viską metė ir įvykio vietoje atsiradęs per valandą koordinavo darbus, raportavo premjerui ir žiniasklaidai. Vadinasi, galima.
Jei esi Respublikai ištikimas ministras pirmininkas, ką darai sužinojęs, kad dingo lėktuvas? Jei esi lyderis ir tau rūpi Respublikos piliečiai?
O keturias dienas vėluojantis nurodymas Krašto apsaugos ministrui tirti pačiam save? Ir kai diskusijoje Prienų jaunųjų socialdemokratų vadovas viešai pareiškia „gi nieko blogo nenutiko. Ką, premjerui su valtimi plaukti reikėjo“, man darosi labai neramu dėl šitos valstybės ateities ir naujos politikų kartos.
Kas kaltas dėl Respublikos agonijos? Valstybės vadovai? Balius mėgstantys ministrai? Bailios kaip triušiai institucijos, stumdančios atsakomybę vienos ant kitų?
Ne.
Kalti mes. Ir niekas kitas. Kiekvienas mūsų turi atsistoti, nulenkti galvą ir pasakyti „kaltas“.
Nes patikėjau muilo burbulais...
Nes likau stovėti po medžiu...
Nes patingėjau ateiti, kai sprendėsi Respublikos likimas...
Nes pagalvojau, kad Respublika išgyvens ir be manęs...
Bet Respublika be mūsų neišgyvens. Respublika miršta. Ir mes kartu su ja. Automobilių bagažinėse. Pėsčiųjų perėjose. Kartu su vaikais degančiuose namuose. Baltijos bangose.
Mes kalti, kad mūsų atmintis trumpa. Kad paburnojame dėl Dembavos ir panašių tragedijų ir nutylam. Nenorime pareikalauti ir sužinoti, o tai kas buvo toliau? Kokias išvadas padarė institucijos, kas pasikeitė?
Mes kalti, kad nepriverčiame institucijų keistis ir reaguoti iki nelaimės, o ne po jos.
Mes kalti, kad piktinamės vaikus traiškančiais kelių ereliais, bet neklausiame, ką galime padaryti.
Mes tingime galvoti ir manome, kad Respublikos tarnai mumis pasirūpins. Tada nustembame sužinoję, kad jie neįgalūs tai padaryti. Piktinamės ir reikalaujame juos atstatydinti, nors tik tokių tarnų ir esame verti. O po to pamirštame.
O kas bus, jei ims kaukti sirenos?
Sakot, kalbėdamas apie Respublikos mirtį perdedu? Sakot, tik du žmonės? Vienas, vienas vienintelis žmogus, žuvęs dėl Respublikos tarnų kaltės, jau yra neįsivaizduojamai per daug. Paklauskit visų, kurie davė tikrą priesaiką Respublikai, paklauskit įkaitais tapusių gelbėjimo darbus vykdžiusių profesionalų, įsakymų pakilti veltui laukusių sraigtasparnių pilotų. Manot, jiems širdis neapsipylė krauju, matant, kaip gęsta jų Respublika?
Stojo moralinės prieblandos metas. Į prieblandą šuoliuoja mūsų Vytis ir žvelgdamas į turinčius mus vesti, žadėjusius mus įkvėpti, prisiekusius mus ginti, nematau, kas iš jų iškels deglą ir nušvies Raiteliui kelią. Kas išties ranką ir padės atsistoti suklupusiai Respublikai.
Mes pasimetę ir sutrikę. Mes norėjom tikėti. Mes norėjom drąsiai žvelgti į ateitį ir rodyti ją savo vaikams. O dabar šnairuojam per petį į tolumoje šviečiantį užrašą VNO.
Grįžtu mintimis į 1988 metų Sąjūdžio mitingus ir prisimenu Sigito Gedos prakalbą šimtatūkstantinei miniai „mums yra daugybė šansų išplaukti, tiktai reikia susirinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir seneliams, mūsų daiktus ir žaislus, mūsų vėliavas, mūsų knygas, mūsų bažnyčias ir visas mūsų relikvijas.
Kaip žiauriai skamba Poeto žodžiai šiandien.
Mums yra daugybė šansų išplaukti…