Nesuderinus su premjeru (nes tikriausiai nebūtina) ilgametis Švenčionių rajono meras ir Švenčionėlių kultūros namų direktorius, trijų partijų narys ir ordino „už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius Vytautas Vigelis buvo paskirtas kultūros viceministru.
Premjeras sako, kad apie šią kandidatūrą net nelabai žinojęs. Ką gi, kol jis atostogauja ir kopia į kalnus, susipažinkime. Galbūt ir premjerui pasirodys įdomu (kaip sakoma, FYI – for your information), koks gi žmogus bent metams tapo vienu pagrindinių šalies kultūros vedlių.
Taigi septyniolika kultūros viceministro Vytauto Vigelio akimirkų arba idealus lietuviško valdininko CV bei LinkedIn profilis
1. Viceministras LOT lėktuve neblaivus priekabiavo prie stiuardesės ir buvo išlaipintas Varšuvoje kartu su bendrakeleiviais Juozu Urbanavičium ir bendrovės „Švenčionių švara“ direktorium Kazimieru Džiaukštu.
3. Viceministras dar kartą supainiojo interesus, nes nenusišalino balsuodamas dėl sprendimo, susijusio su žmonos pareigomis. Danutė Vigelienė yra Švenčionių savivaldybės kultūros skyriaus vedėja.
4. Viceministras dar kartelį supainiojo interesus asmeniniais tikslais naudodamas tarnybinį automobilį.
5. Viceministras buvo tiriamas STT ir jam pareikšti įtarimai dėl suklastotų dokumentų.
6. Viceministras buvo tiriamas STT dėl pinigų rinkimo esą „teismams papirkti“.
7. Viceministras Kultūros ministro uošviui Konstantui Rameliui suteikė rajono garbės piliečio vardą.
9. Viceministro dukra Simona dirbo kultūros ministro padėjėja Seime.
11. Viceministras jau kartą buvo netekęs mero posto, kai 2007 metais teismas nustatė, kad lemiamą balsą už merą padavė žmogus, neturėjęs teisės to daryti. Beje, tai buvo „Švenčionių švaros“ direktorius Kazimieras Džiaukštas.
12. Viceministras vėl pateko į STT akiratį paaiškėjus, kad jo namą remontavo bei sodybą statė dažniausiai Švenčionių savivaldybėje konkursus laiminti bendrovė „Žeista“.
13. Viceministras gavo apdovanojimą iš Valentino Mazuronio rankų už aktyvumą namų renovacijos srityje Švenčionyse. Didžiąją dalį namų renovuoja bendrovė „Žeista“, o „apsilankęs objektuose meras džiaugėsi, kad statybininkai dirba gerai“.
14. Viceministro organizuotą 2012 metais Darbo partijos Švenčionių skyriaus šventinį vakarą finansavo bendrovės „Žeista“ vadovas Vladislavas Abarovičius. Šventėje dalyvavo ir Konstantas Ramelis, ir kultūros ministras Birutis.
15. Viceministras ne sykį buvo įtartas buvęs neblaivus darbo vietoje.
16. Viceministras dar 2001 metais įsivėlė į skandalą, kai šešis kartus brangiau nupirko pastatą iš tuometinio Taupomojo banko.
17. Viceministras susimušė su opozicijos atstovais savivaldybėje. Spaudos teigimu, viceministras sulaužė durų staktą ir suplėšė tarybos nariui švarką. O taip pat, pasak opzicijos atstovo, „jam stovint nugara kirto ranka į šoną“.
Bet reikia pažvelgti ir į teigiamą pusę. Už šiuos nuopelnus viceministras yra apdovanotas ordino „už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi. Taip pat tapęs „Auksinės krivūlės riteriu“. Reaguodamas į šį apdovanojimą viceministras teigė: „meras kasdien turi būti riteriškas, nes tenka dirbti sąlygomis, kai viskas trūksta lėšų <...> Kiekviena diena prilygsta riterių kovai.
Būdamas meru viceministras rėmė ir nepriklausomą žiniasklaidą, o ši atsilygino objektyviai nušviesdama mero veiklą.
Štai „Švenčionių krašto“ direktorės ir žurnalistės Irenos Pauliukevičienės citatos: „meras sėkmingai vadovauja rajonui, ne kartą atsisakęs karjeros ir aukštų postų“, „nepaisant oponentų puolimo nedidelio rajono meras yra aukštai vertinamas“, „rajonas prarado Vigelį, bet Lietuva laimėjo“, „Vigelį pakeitė prasiskolinusio ūkininko sūnus“. Tai, kad ponia Pauliukevičienė ilgus metus dirbo dar ir Švenčionių savivaldybėje vyriausiąja specialiste, tik grynas sutapimas.
Man išspausdinus sutrumpintas „Vigelio akimirkas“ socialiniame tinkle, į jas nedelsdamas sureagavo naujasis Darbo partijos vadovas Valentinas Mazuronis. Ir jis paaiškino VISĄ TEISYBĘ.
Kad nuobaudų laikas seniai pasibaigęs, tyrimai nutraukti, daug kur tik prielaidos, neturinčios patvirtinimo, jokių žinių jis neturi, rinktis padėjėjus įstatymas nedraudžia, kaip nedraudžia ir verslininkams finansuoti politikų balius. Net jei tie verslininkai gauna krūvas valstybinių užsakymų. Net jei tie verslininkai dar paremontuoja ir mero namučius. Bet jei jau būdamas viceministru Vigelis kažką prasižengs, tai tada jis, Valentinas Mazuronis, bus pirmasis, kuris baus.
Ir dar švelniai o švelniai, netgi taip, sakyčiau, tėviškai mane pabarė – draskaisi čia dėl viešojo intereso, nieko, su amžiumi praeis.
O aš skaičiau vinguriuojančius jo pasažus ir tikrai žavėjausi naujojo DP lyderio talentu. Jei tik mokėtų skaityti, unguriai verktų iš pavydo. Raudotų ir klaustų vienas kito – „kaip mums tapti tokiems slidiems? Kaip išmokti taip rangytis?“
Nes yra du variantai:
a) Valentinas Mazuronis tikrai taip mano. Jis tikrai mano, kad septyniolikos akimirkų viceministras yra skaidrus, moralus, nepriekaištingos reputacijos ir tinkamas užimti kultūros vedlio pareigas. Nuoširdžiai. Net ir Paskutiniojo Teismo dieną paklaustas Dievo, jis sakys, tai „čia prielaidos, neturinčios teisinio pagrindo“.
b) Valentinas Mazuronis tikrai taip nemano. Bet jis yra aukščiausio lygio profesionalas ir daro tai, kam buvo pasamdytas ir už ką pagaliau gavo palaikyti partijos vairą. Reikia skubiai pasodinti savo gvardiją į postus, kol dar yra laiko iki rinkimų, kol dar galima kažką nugriebti, Valentinai, pridenk. Ir Valentinas pridengia.
Darbo partija kultūrai skiria ypatingą dėmesį. Čia, aišku, reikėtų spręsti psichoanalitikams, bet Darbo partijos guru Viktoras Uspaskichas, kuris turbūt galvoja, kad Musorgskis yra milicijos leitenanto pravardė, turi kažkokią latentinę neapykantą Lietuvos kultūrai, kad taip ilgai ir nuosekliai iš jos tyčiojasi. Pradedant nuo ministro portfelio mėtymo bet kuriam pasitaikiusiam kandidatui iki ordino kavalieriaus ir Krivūlės riterio V.Vigelio paskyrimo.
Ilgai galvojau, ką gi man primena Darbo partijos ir Lietuvos visuomenės santykiai. Ir ūmai prisiminiau seną barzdotą anekdotą. Poručiko Rževskio klausia: „Poručike, jums taip puikiai sekasi su damomis. Kokia paslaptis?“. Rževskis pasiraito ūsus ir atsako – „Paprasta. Prieinu prie damos, nusilenkiu, pabučiuoju ranką ir klausiu „gerbiamoji, ar galėčiau jums įpirdolinti?“. Klausiantysis apstulbsta – „Poručike! Bet juk taip galima ir per fizionomiją sulaukti“. „Galima, – sutinka Rževskis – bet galima ir įpirdolinti“.
Štai jums tobulas atspindys. Poručikas Rževskis tai Darbo partija. O dama – tai Lietuva. Ir kol vieną kartą rinkėjų rankomis negaus per fizionomiją, tol Rževskis mėgins „įpirdolinti“ – perkamais balsais, juodąja buhalterija, patyčiomis iš koalicijos ar savaisiais vigeliais.
Bet ką ir kam daryti?
1. Premjerui
Juk krivūlės riterio spjūvis pataikė ne tik kultūros žmonėms, pataikė ir pačiam premjerui. Jis negalėjo to nepajusti. Ir jeigu jis nutylės, grįžęs iš kalnų apsimes, kad nieko čia neįvyko, viskas normaliai, galėsim konstatuoti visišką moralinę valdančiosios koalicijos degradaciją ir tikrai maistines gydomosios kaukės savybes. Bet gal ne? Juk štai ji – proga. Griežtai parodyk, kad krivūlės riteriams ir septyniolikos akimirkų kavalieriams ne vieta tavo vyriausybėje, tvirtai pasakyk tai rinkėjams ir laimėk naujus procentus? Kiek? Vieną papildomą rinkėjų procentą, du, gal tris?
2. Tylinčiajai inteligentijai
O kur jūs, kultūrininkai ir inteligentai, elitinis tautos žiede, mąstytojai ir kūrėjai? Kodėl tylite? Ar jums gerai, kai į Lietuvos kultūrą kaip į kilimėlį šluostomi mėšlini batai?
Kodėl tylite?
Aš žinau, kodėl. Nes jūs ne priešai sau. Nes Kultūros ministerija laiko jus ant trumpo finansinio pavadžio – stipendijos, parama, grantai ir kiti dalykai, kuriuos vakare gali užsitepti ant duonos. Nes kultūros ministras nemėgsta garsiai kalbančių. Pasakykite savo nuomonę garsiai, pakelkite galvą prieš ministerijos ir jos institucijų visagalius feodaliukus ir liksite be savo sviesto. O dar ir be duonos.
Štai ir tyli kultūros bendruomenė. Gūdžiau nei per sovietmetį. O juk turi jie vaikus, kurie gražiai tapo, turi anūkus, kurie fantastiškai griežia smuiku ir gali tapti pasauliniais talentais. Bet jei į Lietuvos kultūrą bus įleisti tokie septyniolikos akimirkų vigeliai, tikimybė, kad tiems vaikams gyvenime pasiseks, sumažės.
3. Rinkėjams
Turbūt kyla klausimas, o ką daryti mums, rinkėjams? Piketuoti kur nors? Rašyti laiškus?
Atsakau – nusipirkite markerį. Geltonos spalvos.
Tada atsispausdinkite šias septyniolika akimirkų, pažymėkite geriausias vietas markeriu ir išsiųskite penkiems draugams, prigrasinę, kad jei jie neišsiųs dar penkiems draugams, tai alga artimiausius keturiolika metų nebus didesnė nei 1509 litai arba 437 eurai. Ir gal įsibėgėjusi grandinėlė pasieks ir Darbo partijos rinkėjo akis. Tik nesiųskite elektroniniu paštu, paprastai tie, kurie turi elektroninį paštą, balsuoja už kitas partijas.
Sutikite, du iš trijų pasiūlytų variantų skamba fantastiškai. Bet vienas visai realus. Nenuvertinkite grandininių laiškų galios.
Haiku
Dideli darbai
Šilta Viktoro ranka
Duos mums pajausti
*Dėl šiame tekste esančio teiginio DELFI vėliau išspausdino atitaisymą.